Kultūra

2019.04.04 11:21

Į trumpo metro filmą – lyg į degustacinę vakarienę: kitoks požiūris lems kitokį įspūdį

Austėja Kuskienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.04.04 11:21

Stereotipų, susijusių su trumpametražiais filmais, pilna: tai – eksperimentams skirta erdvė, tai – neišsipildžiusių režisierių formatas, tai – žiūrovo pinigų ir laiko nevertas kinas. Nors Lietuvoje rengiami trumpametražių filmų festivaliai, Vilniaus oro uostas trumpametražiams pristato atskirą kino salę, o per LRT televizijas galima pamatyti naujausius studentiškus ir jaunųjų režisierių trumpus filmus, vis dar reikia apie juos kalbėti kaip lygiaverčius ilgesniems. O komanda, darbo principai, postprodukcija ir sklaida juk tokia pati. Skiriasi tik trukmė.

Ryžtasi griauti stereotipus

Sugriauti kelis stereotipus, susijusius su trumpametražiais filmais, padeda „Kino pavasario“ programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė, režisieriai Laurynas Bareiša ir Titas Laucius. „Kino pavasaryje“ šiemet pristatomi 57 trumpametražiai filmai, rodomos dvi konkursinės trumpų filmų programos: trumpas konkursas ir studentų filmų konkursas. Tad kokie šiųmetiniai trumpametražiai ir konkrečiau – lietuviški filmai?

„Kino pavasario“ programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė sako, kad, kaip ir praėjusiais metais, filmai gana skirtingi: „Atsiranda skirtingų režisierių, norinčių rinktis savitą kalbėjimo būdą. Temos yra panašios – daugelyje filmų, bent jau šiais metais, kalbama apie šeimą, šeimos tarpusavio santykius ir įvairius socialinius, jautrius klausimus. Grįžtant prie klausimo apie trumpo metro filmus ir jų vertinimą, tai natūralu – režisieriai pradeda nuo trumpo metro, tai jų startas. Taigi ir įsitikinimas, kad trumpas metras yra startas, įsišaknija. Tačiau yra daug režisierių, besirenkančių tokį formatą, nes tai – kitoks pasakojimo būdas.“

Ne vienas trumpametražis filmas šiemet atsigręžia į šeimą: tai ir Kamilės Milašiūtės „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“, Saulės Bliuvaitės „Konkursas“, Tito Lauciaus „Šeima“ ir Lauryno Bareišos „Kaukazas“, šio režisieriaus kurtas apie... savo mamą.

L. Bareiša „Kaukazą“, savo kelionę po festivalius pradėjusį Lokarno festivalyje, kūrė norėdamas atskleisti baimės – baimės dėl kito, baimės būti kitokiam – jausmą.

„Filmas – apie baimę, o baimė įgauna įvairias formas. Manau, kad kitoniškumas yra viena didžiausių baimių šiuolaikinėje visuomenėje, kuri nebūtinai savo noru atsivėrė, nebūtinai savo noru išvažiavo. Kai grįžta žmonės, tuomet toji baimė ir iškyla. Ir apie tai reikia kalbėti, nes viskas nėra taip paprasta“, – sako pats režisierius.

Kitas jaunasis režisierius T. Laucius, prieš prasidedant trumpo konkurso seansui „Kino pavasario“ metu, atsiprašė šeimos ir leido suprasti, kad ji ir įkvėpė šiam filmui. 21 minutės trukmės filme „Šeima“, remdamasis šeimos susitikimu, režisierius kalba apie pašalinio įvedimą. Ar naujai atėjusiajam leidžiama tiek pat, kiek ir senbuviui?

„Man šeima asocijuojasi su kažkokiu dariniu: šeima galima vadinti šeimą, šeima galima vadinti kokią instituciją ar net valstybę. Ir kiekviena šeima turi savo taisykles, kurių nariai laikosi – jie žino, kas yra leidžiama ir kas ne. Mane domino, kas būtų, jei į šeimą ateitų pašalinis? Ar jam leidžiama lygiai tiek pat? Ar visgi jam taikomos kitos taisyklės? Manau, kad tai – visai įdomu ir aktualu“, – apie filmo temą svarsto T. Laucius.

Ar lietuviai imasi eksperimentuoti?

M. Valiūnaitė, kalbėdama apie trumpo metro kine vyraujančias aplinkos ir artimųjų temas, pasakoja, kad ilgainiui atsiranda įdomus paradoksas: „Kai režisieriai pradeda kalbėti apie tai, kas rūpi jiems, apie tai, kaip jie gyvena ir kokios temos jiems atrodo artimos ir skaudžios, tai galiausiai tampa universalu. Tai, ką minėjo Laurynas ir Titas, toji kito baimė yra aktuali visame Europos ir Amerikos kine. Radikalėjantis nacionalizmas matyt irgi įkvepia režisierius apie tai kalbėti.“

Ir, anot M. Valiūnaitės, šeima gali būti tas mažas modelis, kuriame tyrinėjami labai svarbūs klausimai, dominantys žmogų bendrąja prasme – kaip pilietį, egzistuojančią būtybę. „Tai rodo tam tikrą režisierių neatitolimą nuo gyvenamos tikrovės – jie stebi, kas vyksta dabar, nesiekia meluoti ar apgaudinėti žiūrovo, kad jie – filosofai, mąstantys apie abstrakcijas. Tačiau nenoriu sakyti, kad pastarasis dalykas neįdomus – režisieriai, linkę į eksperimentinį kiną, sukuria tikrai įdomių darbų, keliančių klausimų apie laiką, erdvę ir pan. Tačiau Lietuvoje, matyt, reikėjo atsibudino ir kalbėjimo apie tai, kas ir kame mes esame“, – pasakoja pašnekovė.

Kai kalbama apie trumpo metro kiną, dažnai pabrėžiama, kad tai – labai palanki terpė eksperimentuoti. Ar lietuviai to imasi? M. Valiūnaitė sako, kad tokio kino Lietuvoje nėra daug, bet tai ir nėra blogai: „Mano nuomone, lietuviškame trumpame metre eksperimentuojama nedaug. Bet kol kas man atrodo, kad tai gerai. Dažnai, kai režisieriai ar bet kurie kiti kine dirbantys žmonės, dar nėra labai gerai įvaldę amato ir konvencinės kalbos, ir neatsiranda eksperimentavimo, kuris būtų globaliai įdomus.“

Dažniausiai toks eksperimentavimas, anot M. Valiūnaitės, būna mėgėjiškas pabandymas. „Pavyzdžiui, jau šimtą kartų matytos montažinės jungtys, kurios neva turėtų būti eksperimentas. Todėl gerai, kad režisieriai kol kas bando suprasti tą konvenciją ir tada ją trumputį kažkaip kreipti. Gal to eksperimentavimo dabar ir nereikia, galbūt mums reikia tų temų, apie kurias ir kalba jauni režisieriai.“

Besimokančiųjų forma ar kažkas daugiau?

Dar vienas stereotipas, su kuriuo susiduria trumpametražio kino kūrėjai: tai – besimokančiųjų forma. L. Bareiša, įgijęs vaizdo operatoriaus bakalaurą ir režisūros magistrą, sutinka su tuo – net ir pabaigęs mokslus, vis dar gali mokytis vystyti ir auginti savo braižą ir požiūrį kuriant būtent trumpus kino filmus.

Paklaustas, kodėl renkasi trumpametražius filmus ir ar jau norėtų kurti pilnametražį, L. Bareiša atsako, kad planuose tikrai yra ilgas metras: „Bet dabar Kino centras yra suformavęs savotiškus laiptelius: debiutinis trumpametražis, trumpametražis, debiutinis pilnametražis ir pilnametražis. Tai man pasirodė labai logiška, juk tai puiki proga dar pasinaudoti galimybe mokytis ir išvystyti kažkokį priėjimą prie kino kalbos. Juk kai pereini prie pilno metro, visi iš tavęs daug tikisi, tuomet galimybės keisti savo kino kalbą yra labai ribotos.“

L. Bareiša tvirtina, kad trumpametražiame kine vadinamoji bausmė keičiantis kino kalbai, požiūriui bus mažesnė. „Visgi, mano manymu, labai mažai akcentuojamas autentiškas autoriaus balsas. Dažniau kalbama apie režisūrinį meistriškumą – kinas, kurį gali kurti bet kokį. Bet, išėjęs į platesnį kontekstą, supranti, kad kiną, kurį galima kurti bet kokį, gali kurti ir bet kas. Tuomet kyla aukšti reikalavimai autoriaus autentiškumui – man tai patinka. Man atrodo, kad ir žiūrovui tai patinka – visiems iš gvildenamų temų ir filmo kino kalbos matyti, koks iš tikrųjų režisierius yra žmogus. O visam tam išvystyti trumpametražis kinas yra labai naudingas“, – pasakoja kūrėjas.

Tačiau T. Laucius tam prieštarauja, keldamas klausimą, ar verta tais bandymais ir savęs ieškojimais eikvoti žiūrovo laiką: „Juk neini žiūrėti vieno trumpametražio filmo, eini žiūrėti keturių ar penkių. Ir priežastis, dėl ko daug kas nenori jų žiūrėti – kai kur tiesiog matai žmonių bandymus. Štai kažkoks pradedantis kūrėjas išbando savo kino kalbą ir matai, kaip jam nelabai pavyko – akivaizdu, kad ir jis pats tą žino. Tuomet kyla klausimas – ar mums, kaip žiūrovams, reikia žiūrėti tuos bandymus? Peržiūrose įsimaišo, sakykime, etiudų, kuriuose kūrėjai išbando kažin kokią kino kalbą, jiems nepavyksta. Gal tai dažniau pasitaiko studentų konkurse...“

Tačiau M. Valiūnaitė stoja ginti studentų filmų peržiūras – juk žiūrovas turi suprasti, kur eina ir ko tikėtis: „Bet kartais filmas būna ne tiek išbaigtas amato prasme, kiek kelia kokį įdomų klausimą, kurio prieš tai niekas nepastebėjo. Norėčiau šiuos filmus apginti – juk pasakai, kad tai bus studentų filmų konkursas, tad savaime aišku, ko ten gali tikėtis. Tai nėra režisieriai, kurie jau dvidešimt metų kuria kiną. Kita vertus, man pačiai visuomet įdomu pažiūrėti, kuo gyvena jauni kūrėjai. Manau, turėtų atsirasti daugiau sąmoningumo sekti savo nacionalinio kino kultūrą. Žmonės dažnai nori tiesiog gerai praleisti vakarą, bet visame tame yra ir žiūrovo atsakomybės klausimas – pasidomėti“.

Režisierius ir operatorius L. Bareiša tęsia M. Valiūnaitės išsakytą mintį apie žiūrovo atsakomybę ir troškimą gerai praleisti laiką žiūrint filmus: „Taikliai Mantė pasakė apie tą norą papramogauti ir pažiūrėti filmą. Manau, problema tame, kad suvokimas, kas yra pramoga, yra ganėtinai siauras. Būtų visai faina, jei ta pramogos suvokimo paletė didėtų. Pavyzdžiui, ar tikrai pramoga pamatyti kažką labai labai kokybiško, bet tikslaus? O gal geriau nueiti į studentų seansą ir sutikti naujus žmones, išgirsti naujas idėjas? Aišku, gal kartais tie jauni režisieriai ne viską gerai artikuliuoja, bet jų mintys vien vien yra kitokios, nors, žinoma, ne visąlaik jie ir kažką naujo ar gero padaro“

L. Bareišos teigimu, reiktų pirmenybę teikti atradimo jausmui – nueiti į trumpus filmus kaip į degustacinę vakarienę. „Juk prisiminkime, kai pas mus atsirado tokie restoranai, visi piktindavomės, kad „žiauriai maža lėkštė ir nepavalgysime“. Su trumpais filmais irgi labai panašu, juk svarbus yra skonis – apie ką filmas yra, o ne jo kiekis. Gali nueiti į filmą ir persivalgyti nuo tų trijų valandų. Todėl leistis nebūti pilnai patenkintam einant į kiną būtų geras pasikeitimas. Tada galėtum atrasti naujų dalykų, kurie tenkina. Ir tikrai nesiūlau nekelti aukštų reikalavimų, siūlau juos keisti“, – skatina pašnekovas.

Susiduria su požiūriu, kad mokėti už trumpus filmus žmonės nenori

Po dramaturgijos studijų į režisūrą atkeliavusiam T. Lauciui yra gan sunku kurti trumpą metrą: „Kas yra trumpametražis filmas? Viena idėja, kurią mes išpildome, ir nelabai lieka vietos ar laiko kitoms, mat turi būti susikoncentravęs į vieną istoriją. Kadangi prieš tai studijavau kino dramaturgiją, o mus ten mokė rašyti platesnius, ilgesnius scenarijus, nes išpildome istoriją per ilgesnį laiką, tai kurdamas trumpametražius filmus save užspaudžiu ir apriboju. Tie keli mano bandymai kurti filmus buvo labiau naratyviniai, tad kažkuria prasme šalutinės linijos dingsta. Todėl man atrodo, kad pilnametražis kinas suteikia galimybę papankuoti – neužsistovėti vienoje temoje. Bet čia mano asmeniški sunkumai.“

Pasak L. Bareišos, nereikia per daug visko apsunkinti: „Trumpametražis, ilgametražis, dar yra vidutinio ilgio filmai – tai viso labo trukmės klausimas. Yra didelis spektras, kiekviename metre vis kitaip gali papasakoti istoriją. Trumpametražiame kine tave baudžia, jei išsipleti istorijoje, turi labai daug informacijos suteikti užuominomis ir, jei nori nagrinėti gilesnę temą, tave tiesiog baudžia – neturi tam laiko. Manau, kad čia kiekvienas renkasi, nes ir pilną metrą parašyti nėra taip lengva“.

Režisierė Giedrė Beinoriūtė yra pastebėjusi, kad nuomonė, jog trumpi filmai – pradedančiųjų žanras, galimybė pasitreniruoti prieš „rimtąjį kiną“, ne visuomet yra teisinga. Trumpi filmai – kaip kino poezija, o ne tik tramplinas į kino romaną.

M. Valiūnaitė sako, kad dažnai jai tenka susidurti su visuomenėje egzistuojančia nuomone, jog trumpi filmai – tik tramplinas ir bandymai, tad visuomet gina trumpų filmų programas: „Reikia juos ginti, nes žiūrovai dažnai turi tą įsišaknijusį stereotipą. Ir kai sudarinėji programą arba formuoji repertuarą visuomet žinai, kad į šiuos seansus tiesiog ateis mažiau žiūrovų. Todėl jauti pareigą juos apginti ir, nepaisant visko, rodyti geru laiku, skatinti tai ir apie tai kalbėti. O kalbant apie formatą – ta pati poezija gali būti ilga poema, gali būti ir haiku. Čia esmė kalbos lakoniškume arba išsiplėtime. Nors kita vertus, yra labai lėtų, ilgų filmų, su per ilgais kadrais, tada kyla mintis, kad geriau jau filmas būtų buvęs trumpametražis – tai tik įrodo, kad egzistuoja ir atvirkštinė kritika. Bet man trumpas metras yra labai žavingas tuo lakonišku ir tiksliu kalbėjimu, ypač jei režisierius gerai supranta, koks tai yra formatas. Kiekvienas, susigundęs ateiti į trumpametražio kino seansą, gali pamatyti labai daug skirtingų istorijų, o jei tie seansai dar yra ir gerai sukuruoti, tai tuomet išvis filmai pradeda kalbėti tarpusavyje ir tai būna labai įdomu.“

Režisierius ir dramaturgas T. Laucius išskiria dar vieną problemą, su kuria susiduria trumpametražiai filmai – žiūrovai į kiną eina praleisti daugiau laiko, tad trumpametražių filmų seansai – iki valandos – jiems neatrodo verti išėjimo iš namų ir... pinigų: „Pas mus formatas „eiti į kiną“ yra nuo valandos 10 min iki 2 valandų. Jei nori eiti į trumpus filmus, vadinasi tą laiką reikia kažkaip užpildyti. Ir tikrai yra toks požiūris – pats esu su tuo susidūręs – kokia nesąmonė man mokėti pinigus už 40 minučių? Keista.“

O režisierius L. Bareiša svarsto, kiek reikalavimų reikėtų kelti režisieriams, kuriantiems trumpametražius filmus, ir kiek – žiūrovams: „Susimąsčiau, kiek visgi yra išaugę vizualinės medžiagos, kurią peržiūri, kiekiai. Anksčiau, būdavo, tu peržiūri „Sopranus“ sekmadieniais ir pirmadienį apie juos su draugais pašneki. Dabar žmonės aptarinėja visą sezoną, peržiūrėtą per dieną. Tuomet tas trumpametražis filmas – 15 minučių – atrodo kaip skruzdė visame lauke – šitoks kiekis vizualinės medžiagos mus supa. Todėl išskirčiau ir informacinės taršos problemą. Bet aš pats galiu sau paoponuoti apie tai, kad yra reikalavimai žiūrovui. Netiesa, režisieriai turi kelti sau lygiai tokius pačius reikalavimus. Nes matau, kad žiūrovai ateina, pažiūri ir tikrai kartais nusivilia. Tas santykis turi būti labai abipusis, juk režisierius negali kaltinti žiūrovo – jis supranta, ką supranta. Aš pats esu žiūrovas ir aš irgi kartais nusiviliu. Manau, kad režisieriai neturėtų nekaltinti žiūrovų, neva jie kažko nesupranta, o žiūrovai lai neskuba teisti – reikia dialogo. Ypač kalbant apie nacionalinį kiną – nes režisieriams, kurie kuria, svarbūs žiūrovai, o iš tų neigiamų atsiliepimų akivaizdu, kad ir žiūrovams svarbus jų nacionalinis kinas. Tai svarbus pasitikėjimo augimo klausimas.“