Kultūra

2019.04.01 09:39

Ramūnas Čičelis: įveikti istoriją (knygų apžvalga)

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ apžvelgia Vilniuje išleistą žemaičių kūrybos almanachą „Už kalno kalnas“, Utenoje leidžiamą Rytų Aukštaitijos kūrėjų rinkinį „Atokios stotys“ ir šiaulietės Janinos Jovaišaitės, šiais metais švenčiančios savo 90-ąjį jubiliejų, poezijos knygą „Kuparas, raižytas gėlėmis“.

Daugelis mūsų dienomis į Lietuvą atvykstančių ir jos padėtimi besidominčių užsienio saugumo ekspertų ir oficialių pareigūnų bei politikų nuolat pabrėžia, kad mūsų valstybė niekada nebuvo tokia saugi, kokia ji yra šiandien. Paradoksalu, bet šį teiginį lydi dėl valstybės šimtmečio ir daugelio kitų istorinių priežasčių susiklosčiusi dabarties tendencija Lietuvoje akcentuoti tautos išnykimo pavojų ir galimą valstybės pabaigą. Suprantama, kad taip kalba nacionaistinių pažiūrų žmonės. Dar vienas mūsų laikmečio bruožas yra faktas, kad turbūt niekad per tokį trumpą laiką nebuvo sukurta tiek patriotinės kultūros kūrinių, kiek jų radosi per pastarąjį dešmtmetį ir ypač per praėjusius metus. Taigi, valstybė saugi, patriotinė kultūra klesti, tačiau nemažai piliečių daliai vis dar atrodo, kad netrukus ateis Lietuvai apokaliptiniai laikai.

Tokiame kontekste tenka kalbėti apie literatūrą, kuri atsimena Lietuvos praeitį bei pasiūlo daug įdomesnes nei ultrapatriotines mūsų tautos praeities bylojimo formas. Praėjusiais metais Vilniuje išleistas žemaičių kūrybos almanachas „Už kalno kalnas“ daugelio autorių, kilusių iš Žemaitijos, kūryba patvirtina, kad nėra tiek svarbu pasakoti faktus ir ką nors garbinti – daug stipresnė ir tikresnė ryšio su skaitytoju plotmė yra kūrybinė, o ne paranojinė ar rėksmingai gerbianti valstybės didvyrius. Žemaičių kūrybos almanache spausdinama poetų kūryba smelkiasi į pačius pasaulėžiūros ir pasaulėvokos pagrindus, apibrėžiamus, pirmiausia, kaip bendriausioji regione gimusio ir užaugusio žmogaus nuostata pasaulio atžvilgiu, nulemiama ir kraštovaizdžio, ir pagaliau giliai asmeninės patirties, kuri niekad nėra izoliuota nuo kitų žmonių gyvenimų. Knyga „Už kalno kalnas“ savo tekstais tvirtina tokį žemaitį, kuris, sunkiai gyvendamas, beveik niekad nesiskųs, o kantriai lips į kalną, kol įveiks negandas ir pasitiks gyvenimo saulėlydį. Žemaitis – tai ne juokaujantis dzūkas, praktiškasis suvalkietis ar verksmingas rytų aukštaitis. Vakarų Lietuvos žmogus yra įsitikinęs savo kantrybe ir atkaklaus kasdienio darbo prasme.

Dar vienas būdas atrakinti žemaičio savasties kodą yra susijęs su šio regiono žmogaus vaikystės patirtimis: knygoje jos beveik visada kaimiškos, vos keli autoriai yra gimę ir užaugę mieste. Žemaičių kūrybos almanachas skaitytojui labai stipriai rodo, kad aptariamo regiono vienkiemyje ar kaime susiformavęs kūrėjas aiškiai supranta paprastą, bet dėl to dar sunkiau perprantamą dėsnį, apibūdinamą tokiais žodžiais: „ne aš pirmasis gimiau Žemaitijoje ir ne aš paskutinis paskutinis žemaitis“. Tokia pozicija laiko atžvilgiu suteikia ramybę šiame regione gimusiam žmogui, nes nereikia nei virkauti dėl menkstančios atminties (ją kuria kiekvienas knygos eilėraštis, nes nuolat kalbama apie daiktus ir žmones iš Žemaitijos), nei dėl savojo ir kolektyvinio gyvenimo pabaigos – šaknys yra tiek stiprios ir gajos, kad jų, kaip rodo ši knyga, sunaikinti beveik neįmanoma. Būtent todėl žemaitis nuo kitų Lietuvos regionų žmonių skiriasi tuo, kad įveikia diachroninį, istorinį laiką. Žemaičių kūrybos almanacho eilėraščiai parašyti taip, kad, juos skaitant, kartais gali atrodyti, jog jie sukurti tarpukariu ar dar seniau. Knygoje beveik nėra tekstų, kurie būtų susiję su konkrečia istorine aktualija – žmogus čia yra tiek stiprus, kad neginčijamai patiki savojo laiko neribotumu ir žmogiškumo, žemaitiškumo beribe tąsa. Turbūt todėl knygoje „Už kalno kalnas“ tarytum vienu balsu kalba ir autoriai, gimę prieš septynis dešimtmečius, ir dvidešimtmečiai poetai – kai jungia tas pats istoriškumą neigiantis žemaičio kodas, kartų konfliktai, vyresniųjų diktatas, jaunesniųjų protestai praranda bet kokią prasmę.

Lyginant žemaičių kūrybos almanachą „Už kalno kalnas“ su Utenoje leidžiamu kitu almanachu – „Atokios stotys“, – ryškėja, kad Vakarų Lietuvos autoriai kalba daug bendresniu ir vieningesniu balsu, nei Rytų Aukštaitijoje kasmet atsirandančio almanacho kūrėjai. Ir tai nestebina, nes „Atokios stotys“ yra lyg poetinė mažuose Lietuvos miestuose ir kaimuose bei išeivijoje gyvenančių autorių kūrybos apžvalga, nesiekianti ką nors pareikšti – skaitant „Atokias stotis“, reikia dairytis, kokia marga ir įdomi mūsų šalis ir ją palikusieji. Tuo tarpu žemaičių kūrybos almanachas jau yra lyg vientisas manifestas, kuriuo siekta skaitytojui perteikti savojo regiono savitumą ir mąstymo, emocijų, būsenų spektrą, bylojantį apie unikalią kolektyvinę tapatybę, pastarąją ne tiražuojant, o varijuojant žemaitiškumo temą.

Šiaulietės Janinos Jovaišaitės, šiais metais švenčiančios savo 90-ąjį jubiliejų, knyga „Kuparas, raižytas gėlėmis“ yra visiškai stebinantis ir skaitytoją iš vėžių išmušantis poezijos rinkinys. Jaunesnio amžiaus žmonės galėtų skeptiškai tarti, kad iš tiek metų sulaukusio žmogaus tikėtis ko nors mąslaus, įdomaus ir vertingo jau neverta. Tačiau tokius rezervuotus požiūrius savaisiais eilėraščiais Šiaulių poetė kategoriškai paneigia ir suteikia progą svarstyti, kas yra ilgaamžių žmonių kūryba. Gerą progą tokiems apmąstymams turėjome ir tebeturime, galvodami apie išeivijos lietuvio poeto ir filmininko Jono Meko kūrybą bei gyvenimo laikyseną. J. Jovaišaitė eilėraščių rinkinyje „Kuparas, raižytas gėlėmis“ atveria netikėtą tiesą: tokio amžiaus sulaukęs žmogus nei bijo mirties, nei ją kaip nors susvarbina – jam yra akivaizdu, kad žemiškasis kelias nereiškia pabaigos ir dėl religinių, ir dėl ontologinių priežasčių. Juk net gerokai jaunesni žmonės beveik kasdieniame gyvenime periodiškai pajunta, kad mūsų socialinė, politinė ir iš dalies kultūrinė tikrovė nėra vienintelė egzistuojanti. Nepaisant to, dažniausiai esame tiek įsimylėję patys save ir tiek prisirišę prie savųjų gyvenimų, kad sutikti mirti dažnam yra sukrečianti patirtis – paskutinis ir neretai skausmingas įvykis. J. Jovaišaitė savaisiais eilėraščiais ramiai kalba apie su mylimuoju kartu nueitą kelią, kuris jam jau tiesiog baigėsi – dėl to gal kiek ir liūdna, tačiau pakanka išminties nekurti dramų tada, kai nieko pakeisti iš esmės yra neįmanoma. Apie save knygos „Kuparas, raižytas gėlėmis“ eilėraščių subjektas beveik nekalba – kokia tai stipri ir įtaigi pamoka savimyloms Vilniaus poetams, kurie savojoje išpažintinėje kūryboje neretai tik registruoja savo perspaudžiamus jausmus, bepasivargindami sukurti vieną kitą metaforą! J. Jovaišaitės eilėraščių žmogus be egzaltacijos stebi aplinką ir prisimena vaizdinius, kurie paliekami interpretuoti pačiam skaitytojui – poezija eilinį kartą suveikia kaip laiko mašina, kurioje gyvi tarpukario Lietuvos daiktai, mūsų šalies ir Europos kultūros realijos ir pagaliau šiandienos tikrovės detalės. Autorės eilėraščiai yra metaforų koncentracijos, kurių reikšmių ji neprimeta ir palieka skaitymo laisvę. Knyga „Kuparas, raižytas gėlėmis“ yra eilėraščių rinkinys, kuriame nėra nei neoromantinio pasaulio nykimo nuotaikų, nei patriotinio riksmo, nei postmoderniųjų žaidimų, kurie autorę kreiptų Antikos link. J. Jovaišaitė parašė tokią knygą, apie kurią būtų galima kalbėti kaip apie net ir literatūros istoriškumą įveikiantį artefaktą – eilėraščių, rodos, neįmanoma priskirti jokiai praeities literatūros krypčiai ir judėjimui. Tokia knyga sukuriama gilios vienatvės, įsižiūrėjimo ir ramybės sąlygomis, įsitikinus, kaip ir daugelyje žemaičių kūrybos almanacho autorių eilėraščių, kad žmogus, pasaulis ir Lietuva tikrai neina kultūrinio skurdo, ateities katastrofų ar, juo labiau, išnykimo link, ir visai nebūtina plėšytis, bandant ką nors „perduoti jaunajai kartai“ – pati žmogaus prigimtis lemia tą perimamumą ir išmintingą brandą.