Kultūra

2019.03.31 14:59

Libertas Klimka. Pusiaugavėnio stebuklai

Libertas Klimka,etnologas2019.03.31 14:59

Ketvirtasis šv. Velykų laukimo sekmadienis mūsų tautos tradicijose vadinamas Pusiaugavėniu (šiemet tai kovo 31-oji). Tradiciniai papročiai leidžia kiek pailsėti nuo pabodusio pasninko, pasitaisyti skanesnių ir stipresnių valgių. O jaunimui, pasidžiaugiant sparčiais pavasario žingsniais, galima ir pajuokauti, ir pažaisti.

Kaimo žmonės seniau apie šį ypatingą sekmadienį taip sakydavo: „Šiandien Gavėnas per žardą pervirto“. Gavėnas, dar vadinamas ir Gavanu – baltų religijos mitologinė būtybė, artima žemaičių Gabjaujui, linų ir kanapių darbų jaujoje globėjui. Gal senovėje jis vadintas Gabėnu – namų židinio dievaitės Gabijos vyriškuoju atitikmeniu? Tai garsiojo mūsų mitologo Juliaus Algirdo Greimo mintis. Baltų mitologijoje, kaip ir kitų prosenoviškų žemdirbių tautų, būta kasmet mirštančio ir vėl atgyjančio dievaičio, atspindinčio augmenijos cikliškumą, gamtos sezonų kaitą. Tad Gavėno likimas nepavydėtinas – jam tenka verstis per žardą arba būti paskandintam eketėje. 

O kas gi tas žardas? Tai iš karčių sukaltas rėmas šienui, javams, vikiams, žirniams, linams džiovinti. Žiemą  laikomas išardytas daržinėje, ar šiaip kokioje pastogėje. Per Pusiaugavėnį vaikams ten slapčiomis padedama saldainių sakant, kad Gavėnas jų pribarstęs „per žardą virsdamas“. Mergaitės ant žardo rasdavo spalvingų kaspinų. Beje, nuo šios dienos prasidėdavo piemenėlių tarnystė – samdos laikas. Gal tie saldainiai – atsisveikinimo su gimtaisiais namais grauduliui sumažinti... Senoliai jaunimui tarsi juokais patardavo, kaip  iš Gavėno sveikatos pavasario darbams paprašyti. Tereikia per Pusiaugavėnį anksti kėlus kūlvirsčia – „šakardu“ persiversti. Ir negalima tokią dieną gulinėti, – pusiaują per darbymetį skaudės...

O apskritai Gavėno dovanos – tai džiugesys, kad sunkusis žiemiškas pusmetis jau eina į pabaigą. Tai patvirtina žemaičių kunigo Ambraziejaus Kašarauskio užrašytas baudžiavos laikų žmonių pastebėjimas, kad „Gavėnas pavasarį apie antrą ar trečią valandą po pietų ima pro langą švytėti“. Tai saulės, jau aukštai pakilusios, spindulėlis džiugina...

Dar labai  įdomus tos dienos pastebėjimas tautosakininkų užfiksuotas Gervėčiuose XX  pradžioje.  Ten vaikams mama taip sakydavusi: „Vaikai, kaip sulauksite Pusiaugavėnio, kelkitės unksti ryto ir eikit basi až kluono. Ir ten meška atveš visokių dovanų labai daug...“  Tikrai su ta meška ne juokai, – juk tai toteminis žvėris. Iš amžių glūdumos ateina tikėjimas jos globa...

Per Pusiaugavėnio šventę, kaip ir per kitas reikšmingas kalendorines datas, spėjami būsimi pavasario orai. Tačiau šįkart itin smagiai: karčemoje nupirkta silkė būdavo perrišama lininiu siūlu lygiai per vidurį ir pakabinama. Jei galva nusveria uodegą, pavasaris būsiąs nelengvas, šaltas ir žvarbus, ilgai užsitęs. Jei uodega sunkesnė už galvą – reikia laukti greito ir malonaus pavasario, tačiau ruduo – deja, bus lietingas. O Viduklės parapijoje šmaikštaujant buvo sakoma, kad per Pusiaugavėnį Silkius per galvą verčiasi, o prie varpinės silkėmis pasninga...

Dzūkai šią šventę vadino Krykštais, nes tądien vaikams būdavo daug džiaugsmo, žaidimų, krykštavimo. Ir ne tik vaikams, –  merginos per Krykštus taip pat darydavosi sau pramogą: per rastą ar kokį kelmą permesdavo storą lentą ir supdavosi ant jos dviese atsistoję, dainuodamos „Šoko pempė po pievų“. Šis paprotys vadinamas „šokti lenton“. Sakydavo, kad nuo tokio supimosi linai aukšti augsią ir kraičio skrynios vis pilnėsiančios.

Dar jaunimas tikėdavo, kad per Krykštus miške įvykstąs stebuklas – vienas iš lazdyno krūmų apsipiląs rausvais žiedeliais. Tai atsitinką lygiai dvyliktą valandą dienos, ir tik labai trumpam, nes greitai tie stebuklingi lazdyno žiedai pajuoduoja ir nubyra. Kas tokią grožybę suspėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi. Patikusią mergaitę galima prisivilioti, jei pavyktų tokį žiedelį  nemačiom užmesti jai kur už drabužių. Taigi, turėsi paparčio žiedą – būsi turtingas, turėsi lazdyno – būsi laimingas!

Pusiaugavėnio pietums šeimininkės paruošdavo ypatingų valgių. Dzūkuose būdavo kepami nedideli paplotėliai, vadinamus „pliazais“. Kiekvienas jų primindavo pavasario darbus, būdavo vis kitoks – plūgo, akėčių ar arkliuko formos. Tokiais paplotėliais apdalydavo ir bažnyčios šventoriuje išmaldos laukiančius elgetas – tepasimeldžia už pavasarinių ūkio darbų sėkmę.

Išmalda liaudies sąmonėje atstoja andainykštę apeiginę auką meldžiant prosenelių globos kasmetiniams darbams. Dar šventiniams pietums iš bulvinių tarkių ant kopūsto lapo duonkepėje būdavo kepami šaltanosiai. Juos paskanindavo sutrintomis grūstuvėje kanapėmis, o valgant – užgerdavo aguonpieniu. Šaltanosius kepdavo ir iš grikinių miltų; apskritai tai būdavęs apeiginis valgis, skirtas gyvųjų ir vėlių vaišėms.

Aukštaičiuose mėgiami būdavo „maltiniai“, – tai kleckučiai iš avižinių miltų, vaikams nulipdomi  kaip visokie žvėreliai. Ir tirštas avižinis kisielius sotumo jausmui... Visoje Lietuvoje gavėnios pietums ant stalo dažniausiai patiekiami „žalibarščiai“ – tai sriuba iš raugintų raudonųjų burokėlių, svogūno ir duoninės giros. Šeimininkės  užraugdavo ruginių miltų salyklo, – skanu valgyti su karštomis bulvėmis. O iš žirnių miltų – ir blynai, ir zacirka.

Gavėnios skanumynas – runkelių ir laukinių obuolių košelė, tepama ant duoninių paplotėlių. Sakydavo, kad apskritai gavėnia turtinga valgių, – juk mūsų krašto šeimininkės labai išmoningos.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.