Vakar, kovo 28-ąją, Berlyno „Konzerthaus“ salėje įvyko prestižinio festivalio „Maerzmusik“ užsakymu sukurto Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Justės Janulytės kūrinio vargonams ir orkestrui „Was there a Swan?“ (Ar tai buvo gulbė?) premjera.
Kūrinį kartu su anksčiau parašytais amerikietės Ashley Fure ir austrės Olos Neuwirth opusais atliko Berlyno „Konzerthaus“ orkestras, diriguojamas patyrusio tiek klasikinės, tiek naujausios muzikos interpretuotojo Peterio Rundelio.
J. Janulytės kompozicija buvo ypač laukiama kaip vienas svarbiausių šių metų „Maerzmusik“ įvykių. Festivalio organizatoriai kruopščiai renkasi kūrėjus, kuriems užsako kūrinius, ieško palankaus konteksto.
Tačiau būtent kontekstas šįkart kėlė diskusijas. J. Janulytės kūrinys buvo įtrauktas į moterų kompozitorių koncertą. Negi muziką vis dar skirstome į sukurtą vyrų ir moterų? Tokios kalbos sukosi festivalio užkulisiuose ir prieš koncertą. Publikos susitikime su kūrėjomis apie tai irgi kalbėta.
Lietuvių kompozitorės Onutė Narbutaitė, Raminta Šerkšnytė ar jaunesnės kartos kūrėjos yra, ko gero, dažniau pristatomos užsienyje nei vyrai, tad Lietuvoje šis klausimas atrodo lyg ir nebeaktualus.
Kaip mėgsta sakyti kompozitorius ir LRT KLASIKOS laidų autorius Šarūnas Nakas, Lietuvoje žodį „kompozitorius“ jau reikėtų keisti į žodį „kompozitorė“. „Jei koncerte skambėtų trijų vyrų kūriniai, ar būtų atkreiptas dėmesys būtent į tai, kad jie visi – vyrai?“ – retoriškai per susitikimą klausė J. Janulytė.
Tačiau Vakaruose, kad ir kaip būtų keista (ir apmaudu), diskusijos dėl moterų kūrėjų teisių nepraranda aktualumo. Moterų ir vyrų kūrinių atlikimų statistika šokiruoja. Antai Danijoje suskaičiuota, kad tik 3,6 proc. šalyje atliekamos muzikos yra sukurta moterų. O štai į Berlyno filharmonijos orkestrą pirmoji moteris priimta 1985 metais…
J. Janulytė savo muziką apibrėžia kaip monochrominę, t. y., ji rašo vienarūšiams instrumentams, ypač mėgsta styginius, tačiau naujus kūrinius užsakantys prodiuseriai linkę talentingą kompozitorę išmušti iš komforto zonos, pasiūlydami įvairesnę instrumentų sudėtį.
Naujasis kūrinys „Was there a Swan?“ sukurtas dideliam simfoniniam orkestrui ir vargonams. Vargonų linija simbolizavo laiko ribas, tarp kurių driekiasi akustinis kūrinio kūnas. Instrumentų melodinės linijos ir tembrai judėjo dviem skirtingomis kryptimis, taip imituodami Gulbės žvaigždyno simetriją.
J. Janulytės tėvas – astronomas, tad daugelį vaikystės ir paauglystės atostogų valandų būsimoji kompozitorė praleido žvalgydamasi pro Molėtų observatorijos teleskopus ir toji patirtis nuolat vienokiu ar kitokiu būdų ataidi jos kūriniuose.
Koncerte apsilankė žymus kompozitorius ir multimedijų menininkas Heineris Goebbelsas, kurio kūryba ne kartą buvo pristatyta Lietuvoje vykstančiuose festivaliuose. Jis pasakė šiame kūrinyje išgirdęs „tikrą XXI amžiaus muziką“, o rezultatu patenkintas dirigentas P. Rundelis negailėjo komplimentų autorei, pabrėždamas, kad šiuolaikinėje muzikoje užvis labiausiai jį žavi idėjos.
Kūrinio idėja turi kelias potekstes. Jau minėtąją – asmeniškąją. Kita – taip pat su Gulbės žvaigždyno simbolika susijusi amerikiečių poetės Quinn Latimer poetinė eseistika, kurios fragmentą kaip kūrinio paantraštę cituoja kompozitorė: „How many swans were there? White Constellation, their silence..“ (Kiek ten buvo gulbių? Balti žvaigždynai, jų tyla…). O šios poezijos perfrazuota eilutė, tapusi kūrinio pavadinimu – aliuzija į O. Narbutaitės 2013 metų kūrinį „Ar tai buvo drugelis?“ Toks jaunesnės kartos autorės reveransas lietuvių muzikos klasike tapusiai O. Narbutaitei, kuri kaip prisipažįsta J. Janulytė – „viena iš mano kompozitorių švyturių“.
„Maerzmusik“ festivalis Berlyne – itin ryškus Europos šiuolaikinės muzikos forumas. Jame nuo 2003-iųjų ne kartą atlikti skirtingų kartų lietuvių kompozitorių kūriniai. Čia skambėjo Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus, Algirdo Martinaičio, Onutės Narbutaitės, Šarūno Nako, Remigijaus Merkelio, Ryčio Mažulio, Vykinto Baltako, Nomedos Valančiūtės, Linos Rimšos, Lino Paulauskio ir kt. kūriniai. O 2011-aisiais buvo pristatytas J. Janulytės audiovizualinis kūrinys „Smėlio laikrodžiai“.
Nuo 2015 metų „Maerzmusik“ kuratoriumi tapęs Bernas Odo Polzeris pasuko festivalį platesnių sociokultūrinių temų ir formų link. Jam rūpi naująją muziką pateikti ne tik šiuolaikinio meno, bet ir visuomenei aktualių temų bei politikos kontekste. Todėl festivalio formatą praturtino diskusijų, kino dokumentikos, multimedijų projektai.
