29-erių Vytautas Sondeckis 2001-aisiais buvo įtrauktas į vienos žymiausių klasikinės muzikos radijo stoties JAV „KDFC“ sudarytą jaunųjų atlikėjų sąrašą „30 pasaulio klasikos žvaigždžių iki 30 metų“ (Top 30 under 30). Šiame sąraše jis minimas greta Maksimo Vengerovo, Vadimo Repino ir Vanesos Mae.
Dabar V. Sondeckis, žymaus dirigento Sauliaus Sondeckio ir violončelininkės Silvijos Sondeckienės sūnus, yra Šiaurės Vokietijos radijo (NDR) simfoninio orkestro orkestro violončelių koncertmeisteris, visame pasaulyje koncertuoja su grupe „G-Strings“, o šių metų vasarį tapo I tarptautinio festivalio „Camerata“ Sankt Peterburge meno vadovu.
Ne gėda paleisti iš narvo
– Ar buvo minčių, užaugus muzikų S. Sondeckio ir S. Narūnaitės-Sondeckienės šeimoje, rinktis ką nors kita, o ne muziką?
– Nedaug. Tačiau iki 14 metų nemąsčiau, ką reikės daryti. Atrodė, vaikystė niekada nesibaigs. Man pasisekė, nes Vilniuje susitikome su legendiniu rusų violončelės pedagogu Anatolijumi Nikitinu. Jis pasiklausė mano griežimo ir pasakė, kad turiu vidinę nuojautą, kas yra griežimas violončele.
„Kraukis daiktus ir važiuok pas mane į Sankt Peterburgą“, – paragino mokytojas. Taip ir padariau. Stojamuosius egzaminus šiaip ne taip išlaikiau. Žinoma, padedamas garsiojo pedagogo. Jis pažadėjo manimi rūpintis, mokyti, prižiūrėti.
Vis aiškiau suprantu, koks turi būti darbas, jei nori pasiekti aukščiausią instrumentininko meistriškumą. Receptas paprastas – reikia 3 metus dirbti po 10 valandų per dieną. Ir būtina pradėti kuo anksčiau, iki 18 metų. Tokių pagrindų vėliau pakanka visam gyvenimui. Aišku, privalai nuolat repetuoti. Taip ir dirbau. 8 valandų buvo mažai, jausdavausi mažai parepetavęs.
– Dirbai nesižvalgydamas į bendraamžius?
– Dirbau gal net kiek daugiau už juos. Padariau didžiausią šuolį, pasivijau ir kai kuriuos pralenkiau. Kaip bebūtų, pasiekiau tokią aukštumą, kad nebuvo gėda manęs išsiųsti atstovauti mokyklai. Ne gėda paleisti iš narvo. (Juokiasi.)
Esame konvertuojama valiuta – aš, Vilhelmas Čepinskis, Petras Geniušas. Atvažiuojame, pagrojame ir jokių klausimų nekyla. Gali nepataikyti vienos natos, bet žiūrovai pajunta meistriškumą, sunkiosios kūrinių dalys artikuliuojamos tiksliai, švariai.
Muzikinė tėvo figūra
– Koks jausmas būti vienu iš 30 geriausių pasaulio violončelininkų?
– Jokio. Nes tą pačią dieną vėl turi sėsti ir repetuoti. Matote, einant metams prarasti formą labai paprasta. Turi ją nuolat išlaikyti. Jei nori. Jei ne – geriau nustok groti.
– Peterburge prasidėjo pirmasis muzikos festivalis „Camerata“, skirtas jūsų tėčio dirigento S. Sondeckio 90-mečiui ir jo įkurto orkestro „St. Petersburg Camerata“ 30-ajai sukakčiai. Gal pristatytum festivalio dalyvius?
– Tas miestas man svarbus, nepaisant dabartinės politinės situacijos. Festivalio idėja kilo pernai. Peterburgo filharmonija pakvietė mane pagriežti 4 koncertus. Pamaniau, nėra prasmės rengti atskirų pasirodymų. Geriau viską sujungti į vieną festivalį, kuriame galėčiau įprasminti savo idėjas. Šių dviejų datų negalėjome išvengti. Kitąmet jau nebūtų aktualu. Mano idėją jie priėmė džiaugsmingai.
Festivalį atidarant scenoje pasirodė ypatingi tėčio draugai.
– Kai kurie jo paties atrasti, tarkime, Sergejus Nakariakovas.
– Tėvas jau žinojo, kad yra toks vunderkindas. Tiesiog jis pirmas jaunąjį trimitininką pakvietė važiuoti gastrolių su Lietuvos kameriniu orkestru. Vienas pasirodymas įvyko legendiniame Zalcburgo festivalyje. Nuo tada S. Nakariakovo karjera šovė į viršų.
Davidą Geringą tėvas pažinojo nuo vaikystės. Būta ypatingos draugystės. S. Sondeckis Davidui gal net buvo muzikinė tėvo figūra. Kai D. Geringo mokytojas Mstislavas Rostropovičius emigravo, mokinys atsisakė jį šmeižti, dergti. Tuo užvėrė sau visas SSRS koncertų sales, prarado galimybę koncertuoti užsienyje. O buvo Piotro Čaikovskio violončelininkų konkurso pirmos vietos laimėtojas.
Grįžo į Lietuvą ir tėvas jį globojo, ėmė į mažiau politines gastroles sovietų respublikose. Tai jam suteikė galimybę daug muzikuoti scenoje. O kai griuvo geležinė uždanga, jųdviejų susitikimai buvo nepaprasti.
Kita vertus, D. Geringas labai alergiškai reaguodavo į draugų mėginimą jo klasėje „įtaisyti“ savo atžalas. Komiška situacija. Pats jau buvau pasiekęs tam tikro meistriškumo. Peterburge dėl buitinių sumetimų studijuoti tapo sunku. Svarstėme apie Vakarus. Bet grįžau į Lietuvą ir nelabai norėjau kur nors važiuoti. Nebent pas ypač gerą dėstytoją.
Tėvai be galo troško, kad studijuočiau pas D. Geringą, vis prašė jo, kad paklausytų mano griežimo. Profesorius buvo prieš. Kartą atvažiavo į Vilnių ir paskelbė rengiąs meistriškumo kursus. Keista, bet tada buvau vienintelis jų klausytojas. Pagrojau jam gerą koncertą ir jis sako: „Na, aišku, Vytai, atvažiuok“. Po savaitės įstojau į Liubeko aukštąją muzikos mokyklą.
Dabar profesorių pažįstu geriau. Jis buvo teisus – su pažintimis reikia elgtis labai atsargiai.
Per „Cameratos“ festivalį griežė vienas įdomiausių ir gal net geriausių Rusijos smuikininkų Michailas Simonianas. Pasaulinė žvaigždė. Jis ir dirigavo, ir vedė atidarymo koncertą, buvo to įvykio centrinė figūra.
Man brangu, kad koncerte dalyvavo Augusta Jusionytė ir Gediminas Gelgotas. Jo kūrybą vertinu kaip vieną didžiausių Lietuvos muzikos pasiekimų. Programą pradėjome Gedimino „To the skies“ kameriniu ir baigėme orkestriniu šio kūrinio variantu. Tiedu Gedimino kūriniai buvo lyg tiltas, susiejantis visą tą vakarą skambėjusią muziką. Po koncerto prie manęs priėjo daug muzikantų ir prašė Gedimino kūrinių natų.
Gediminą labai vertino ir mano tėvas. Matote, kai įsikūrė Lietuvos kamerinis orkestras, jie buvo to žanro, tokio grojimo pradininkai Lietuvoje. Net Europoje, pasaulyje. Nes iki tol kameriniai orkestrai buvo kratiniai iš didelių simfoninių orkestrų. Susėsdavo muzikantai ir po vienos repeticijos ką nors sugrodavo per koncertą.
O tėvas suprato, kad kamerinis orkestras yra visų didžiųjų orkestrų pagrindas: pagrojus mažesne sudėtimi, visai kitaip grojama dideliame orkestre. Ir G. Gelgoto vadovaujamas Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO) man primena Lietuvos kamerinį orkestrą. Jie yra tarsi ledlaužiai – septyniese skamba kaip didelis simfoninis orkestras. Esu susižavėjęs jų darbu ir profesionalumui. Džiaugiuosi, kad galėjo atvykti į Peterburgą.
Reikia protesto, gražiai nušerti triušiai!
– Bus ir daugiau koncertų, skirtų jūsų Tėvo atminimui?
– Balandį mažojoje Peterburgo filharmonijos salėje bus atlikta simboliška programa, svarbi Tėvui. Pastaraisiais metais man teko laimė muzikuoti su legendine rusų pianiste Liudmila Berlinskaja. Jos tėvas, Valentinas Berlinskis, buvo garsiojo Borodino kvarteto violončelininkas, aukščiausios klasės kamerinio muzikavimo pradininkas Rytų Europoje.
Manau, jis buvo vienas tų muzikantų, kurie padarė bene didžiausią įtaką mano tėvui. Tada mes neturėjome tokio intensyvaus ryšio su Vakarų kultūra, tad daugiausia mokėmės iš mūsų kolegų Maskvoje.
Esu labai laimingas, kad sugebėjau L. Berlinskają prisivilioti į mūsų festivalį balandžio 18 dieną. Koncerte taip pat dalyvaus talentingas rusų dirigentas Valentinas Uriupinas. Jis yra laimėjęs bene 25 konkursus – 15 kaip klarnetininkas, 10 kaip dirigentas. Šią vasarą su juo smagiai koncertavome, Valentinas sakė: „Vytai, kol dar groju klarnetu, pamėginkim pagroti dar porą koncertų...“
– Jis vis dar groja, spėja suderinti?
– Nors jo pasaulinė karjera skleidžiasi dirigento amplua, balandžio 18-ąją su juo grosime Johanneso Brahmso klarnetinį trio.
Festivalio uždarymo koncertas vyks Ermitažo teatre. Grosime su dviem solistais. Polina Osetinskaja atliks Johanno Sebastiano Bacho koncertą, tą patį, kurį pirmąkart savo karjeroje su orkestru grojo diriguojant mano tėčiui.
Dar griešime Piotro Čaikovskio Trio, smuikininkas bus Aleksejus Lundinas – vienas paskutiniųjų tėčio solistų, o koncerto pabaigai – Josepho Haydno „Atsisveikinimo simfoniją“.
Žinote, man norisi šį tą tėkštelėti: man atrodo, kad mes, muzikantai, pasidarėme tokie per gražiai nušerti triušiai. Mums reikia daugiau protesto. Visą vaikystę augau su šiuo jausmu. Nepatikėsit, bet kiekvienas kūrinys buvo protestas prieš tą debilišką Sovietų Sąjungą – kiekvienas Arvo Pärto kūrinys, kiekvienas Alfredo Schnittke‘s kūrinys...
Muzikantai daužė galva į sieną, siekdami priversti komunistų partiją, kad leistų tuos jų kūrinius atlikti. Tėvas pirmasis SSRS pradėjo groti mišias – J. S. Bacho, G. F. Handelio, Giovanni Battista Pergolesi „Stabat mater“.
Jūs neįsivaizduojat, kokia buvo priešprieša! Jo klausdavo: „Ar jūs išprotėjot?!“ O jis darė savo. Kaip užsispyręs žemaitis. Tai buvo sunkus darbas: Arvo Pärto pirmą autorinį koncertą tėvas pirmasis dirigavo. A. Pärtas buvo visiškai uždraustas kompozitorius. Visi stengėsi kaip išmanydami. Dabar tokios rezistencijos nėra.
– Pernelyg patogiai gyvename? Nėra kam priešintis?
– Todėl ta muzika tampa bevertė. Jei mūsų bendruomenė ima eiti klystkeliais, intelektualai, muzikai, teatralai privalo tą trajektoriją taisyti. To taisymo šiuo metu nepastebiu. Pirmas dalykas, kuris man tikrai krenta į akis, – kodėl Lietuvoje nesistengiama kasmet atlikti bent dalies pianisto ir kompozitoriaus Leopoldo Godowskio – Fryderyko Chopino etiudų?
– Mėginimų buvo – Dainius Vaičekonis skambino, trumpam grįžęs iš Amerikos...
– Bet taip turėtų būti kasmet. Turėtume tokiais dalykais didžiuotis, kad pianistas L. Godowskis gimė Vilniuje (Žasliuose). Štai Jaschos Heifetzo namą norėjo nugriauti – atkovojom. Gerai, kad yra jo vardo konkursas. Bet to – maža.
Štai didieji muzikantai – niekas nekalba, kokios jie tautybės. Tarkime, Davidas Oistrachas: jis yra rusų smuikininkas. J. Heifetzas man yra lietuvių smuikininkas – meskit akmenį, jei aš neteisus. L. Godowskis yra lietuvių pianistas – kodėl gi ne? Tad ko nepadirbėti ta linkme?
Praėjusių metų pabaigoje Peterburge kartu su pianistu Francesco Libetta ir dainininke Verene Andronikoff grotame koncerte labai norėjau padaryti tokią F. Chopino programą, susižaidžiančią su Godowskio etiudais. Mums, violončelininkams, įdomius kūrinius rašydavo genialūs pianistai – ir F. Chopinas, ir Sergejus Rachmaninovas labai mylėjo violončelę. Tarkime, vienas pirmųjų Chopino kūrinių – Polonaise brillante op. 3, o sonata violončelei – paskutinis kūrinys, bent jau vienas paskutiniųjų išleistas, taigi, kūryba violončelei yra tarsi svarbiausias, apimantis visą F. Chopino kūrybą žanras.
Suprantama, turint omeny, kad esu lietuvių violončelininkas, man norėjosi, kad visa, kas vyko F. Chopino gyvenime būtų susieta su Lietuva.
Pasvajosiu. Jei Lietuvoje būtų pastatyta salė, pavadinta, pavyzdžiui, J. Heifetzo vardu – mes visus pasaulio smuikininkus prisikviestume joje groti. Jiems būtų garbė čia koncertuoti. Turėtume tuo naudotis. Tokius sprendimus ne aš priimu, bet tokie vardai yra labai svarbus faktorius. Tarkime, Berlyno filharmonija mielai naudojasi Herberto von Karajano vardu. Tokie vardai skatina ir turizmą – kaip Richardo Wagnerio festivalis Bairoite, Menuhino festivalis Gštate – iki šiol jo dvasia ten gyva.
– Sondeckio festivalis galėtų atsirasti Lietuvoje. Ne tik Peterburge.
– Aš manau, kad taip ir bus.
Šviesės Čepliauskaitės ir Vytauto Sondeckio pokalbis „Muzikiniame pastiše“
Parengė Mindaugas Klusas
