Jos gyvenimas toks atviras ir atlapaširdiškas kaip ir knygos, kuriose daugybė žadą atimančių Klaipėdos krašto gyventojų istorijų. Rašytoja, žurnalistė Gražina Juodytė pasakoja, kad geriausias universitetas jai – gyvenimo kelionėje sutiktas meno ir kultūros elitas. „Esu iš tų žurnalistų mamutų rūšies, kuriai reikia viską paliesti, užuosti, patirti, nudegti“, – teigia „Klaipėdos akvarelių“ autorė.
– Pokalbį norėčiau pradėti nuo kelių rašytojos Liudmilos Ulickajos citatų. „Aš priklausau tai moterų rūšiai, kuriai svarbiau išsisakyti ir viską sugriauti nei nutylėti ir išlaukti.“ „Nemanau, kad egzistuoja kokia nors vidutinė, visiems priimtina tiesa. Mes visi matome tik tam tikras visumos dalis – dėl nevienodo akiračio, žvilgsnio platumo, proto gilumo, intuicijos tikslumo.“ „Mano šalis šiandien yra paskelbusi karą kultūrai, humanizmo vertybėms ir asmens laisvės idėjoms, kurias civilizacija kūrė per visą savo istoriją.“ Ar pritartumėte rašytojos mintims?
– Tarsi ta rašytoja būtų įlindusi į mano smegeninę ir iš ten besisukančio jovalo suformulavusi tai, ką matau, jaučiu ir girdžiu. Nors ji labiau orientuota į Rusijos situaciją, tačiau jos potyriai visiškai atitinka ir mano jauseną Lietuvoje.
– Ar galima teigti, kad Lietuvoje karas kultūrai jau paskelbtas? Ką dėmesys kultūrai parodo apie valstybę, tautą?
– Beveik tą patį, ką rodo kapinės... Taip, taip – kapinės. Kadaise dabar tarsi kontraversiškai vertinamas, o man didis lietuvių rašytojas Juozas Baltušis yra prisipažinęs, jog bet kurioje valstybėje eidavo į kapines, kuriose galėdavo vertinti tautos kultūrą pagal tai, kaip jos tvarkomos. Na, lietuvių pagal šį kriterijų nekultūringais neapšauksi. Tiesa, mūsuose tai tiesiog šimtamečių tradicijų tęsinys.
O štai su kultūra, tiksliau – jos formavimu – sudėtingiau. Per Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečius prie kultūros vairo stodavo žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių nepajėgdavo aprėpti kultūrinio lauko platybių ir visumos. Grybšt šen ar ten, dažnai ir paviršutiniškai, na, ir stovi surūdijęs vamzdis griūvančio Gedimino kalno fone.
Kultūrai oficialiai karas lyg ir nepaskelbtas, tačiau požymių, kad jis vyksta, esti. Galiu tik pakartoti L. Ulickajos formuluotę: „Mes visi matome tik tam tikras visumos dalis – dėl nevienodo akiračio, žvilgsnio platumo, proto gilumo, intuicijos tikslumo.“
Man atrodo, kad kultūros formavimo biurokratams būtent proto gilumo, intuicijos tikslumo ir pristinga. Na, „išravėjo“ kultūrnamius, o kartu su jais dingo pradingo žmonės, specialiai ruošti tokiam, o ne kitokiam darbui – teatrui, šokių būreliams, chorams ir panašiai.
Vietoje kultūranamių radosi bendruomenių namai. O jau juose visai kiti tikslai nei žmogų artinti prie dainos ar šokio. Tačiau Dainų ir šokių šventės lyg ir vyksta. Vis dėlto kas atsakys, kiek jos kainuoja kokiam Girkalių ar Cinkiškių choro ar tautinių šokių kolektyvo vadovui. Juk dabar dažnam žmogui svarbiausia – išgyventi. O ne spraigyti už dyka.
Bet kultūrtrėgeris (vokiečių kalba Kulturträger vadintas kultūros skleidėjas; taip save vadino vokiečiai, kurie kitų šalių pavergimą dangstė pareiškimais apie kultūros Europoje skleidimą) iš kokių Babtų randa keliuką į žmogaus širdį. Ant tokių kultūrtrėgerių, o ne ministerijų biurokratų ir laikosi Lietuvos kultūros pamatų tvirtybė.
– Ar tikite vieningos kultūros idėja? O gal toks požiūris ydingas ir dėsningumai, apibendrinimai ir nugludinti kampai netinka jokiai kultūrai?
– Tarkim, mano kultūros supratimas vienoks, o mano kaimynės ar kaimyno – diametraliai priešingas. Jokiu būdu netaikyčiau vieno mato. Negaliu atsistebėti, kai Jūros šventės mugėse matau žmones, perkančius labai jau abejotinos vertės tapybos darbus. Ir nežinosi – todėl, kad pigiau ar iš tikrųjų patinka.
Jokiu būdu nesmerkiu dėl dviejų priežasčių: tas, kuris tapo, negirtuokliauja, o kažką paišo. O tas, kuris perka, savo trobą pasipuoš ne kokia iš žurnalo išsikirpta reprodukciją, o vis dėlto darbu, į kurį kažkas įdėjo savo širdies ir rankų šilumos. Nors manęs, tarkime, briedžiai girioje ar gulbė prūde visai nežavi.
Kultūra negali būti vienalytė, vėl sugrįžtant prie L. Ulickajos, dėl akiračių skirtumų. Vieniems „Duokim garo“ per TV – stebuklas, kitam stebuklas – Asmik Grigorian. Ir jokiu būdu tų indų turiniai nesusimaišys. O ir nereikia…
– Pravėrusi Klaipėdos namų duris, aptinkate stebuklų. Kuris jus nustebino labiausiai?
– Tų stebuklų per 11 metų, kai tęsiu rašinių ciklą „Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės“, garbės žodis, aptikau beveik kiekviename name. Vienintelis Klaipėdos santechnikas, kuris buvo išvarytas darbams į Vokietiją ir ten įgijo įgūdžių apsieiti su vokiška santechnika, pokariu atsidūręs Klaipėdoje, galėjo atstatyti sugriautą vandens ūkį. Nemokėdamas plaukti, nėrė į Dangės vandenis, kuriuose sugebėjo kažką su kažkuo sujungti...
Vienintelė Klaipėdos pediatrė, pas ligoniukus į Šilutę ar Pagėgius skraidžiusi trofėjiniu lėktuvu su brezento šonais, vienintelis dailininkas, tapęs Neringą tuoj po karo. Na, čia tų stebuklų galėčiau supilti ir penktajai „Klaipėdos akvarelių“ knygai.
– Ar jūsų jaunystės metais bohema buvo tik Vilniuje? Kokia situacija Kaune, Klaipėdoje?
– MO muziejuje beveik visi pristatyti dailininkai ir fotografai yra terpė, kurioje maliausi. Man buvo įdomu, o jų darbus kažkas jau kolekcionavo... Toje terpėje buvo ir bohemuojančių, ir darbams atsidėjusių be vyno taurės ar cigaretės su pypke. Žinojau, kokios diskusijos vykdavo tapytojo Antano Gudaičio namelyje Palangoje.
Greta – dailininkų Uogintų vila, kurioje diskusijos niekados neapsieidavo be vyno ar vodkės. Dėl pažinties su Uogintais Vilniuje patekau į balių, kuriame Vladimiras Vysockis brazdino gitarą ir dainavo savo rupiu balsu (tada Tagankos teatras iš Maskvos buvo atvykęs gastrolių į Vilnių, bet kas ta Taganka, jau puikiai žinojau, nes stebėjausi, kaip artistų ir žiūrovų nesupakavo pastatyme „Nusikaltimas ir bausmė“).
Per gastroles „Neringos“ kavinėje pažindinausi su to meto garsiausiais dailininkais, rašytojais, teatrų, filmų režisieriais, kalbininkais, kompozitoriais, fizikos šviesuliais, vėliau sukūrusiais lietuvišką lazerių mokyklą. Tais vakarais kavinėse, o ir, pasitaikydavo, įžymybių namuose ar studijose, baigiau dar vieną – disidentinį – universitetą.
Grįžusi dirbti į gimtąją Klaipėdą labai ilgėjausi tos vilnietiškos terpės. Ilgėjausi tol, kol nesusidraugavau su klaipėdiečiais dailininkais ir aktoriais. Pusiausvyra buvo atkurta... Klaipėdos bohema nuo Vilniaus skyrėsi ir amžiumi, ir kertamomis zbitkomis...
Apie Kauno bohemą mažai ką galėčiau pasakyti. Bet su taip anksti mirusiu dailininku Kampu (Rimvidas Jankauskas, – aut.) irgi teko pasiblaškyti po Kauną. Jo spalvingų drobių taip pat aptikau MO muziejuje...
– Jūsų sutikti žmonės – antras universitetas, kuriame studijos buvo iš tiesų unikalios ir įdomios. Kurias patirtis, pasimatymus išskirtumėte?
– Na, sėdim su kalbininku ir „Kultūros barų“ rašytoju Broniu Savukynu „Neringoje“. Staiga jis pasiūlo: „Gal nori, duosiu Sacharovo telefoną? “ Gudriai prisimerkia. Jis tikrai žinojo, kad „Neringa“ prismaigstyta pasiklausymo blakių. O aš juk ne... Savisaugos instinktas sustabdo. O ponas Bronys pamoko: „Jeigu paskambintum, tuomet turėtum nemalonumų.“
Vėlgi įsiminė kino režisieriaus Algirdo Aramino pasakymas: „Vesti yra blogai kaip ir nevesti.“ Nesvarbu, kad vėliau supratau, kas to posakio šaltinis. Bet tada jo pasakymas buvo pretekstas giliems išvedžiojimams.
Kai dirbau „Vagos“ leidyklos žurnalikyje „Naujos knygos“, su būriu menininkų ir rašytojų bildėjom per Lietuvą. Taip buvo pristatomos ką tik išleistos knygos. Žmonių susirinkdavo prūdais. Paskui vaišės – dar didesniais prūdais.
Šilutės viešbutyje, kuriame buvome apgyvendinti, visiškas štilis, nes įsilinksminusi vyrija liko kažkur baliavoti. Grįžome tik trys vilnietiško „desanto“ moterys – poetė Violeta Palčinskaitė, pianistė Halina Znaidzilauskaitė ir aš. Paryčiais – baisus beldimas į duris. Kai paklausiau, kas ten, grafikas Stasys Krasauskas ir skulptorius Konstantinas Bogdanas atsakė: „Santechnikai“. Paaiškinau, kad su mano santechnika viskas gerai ir miegojau toliau.
Tokie ir panašūs susitikimai ar susidūrimai įsiminė, tačiau gyvenimo krypties nepakeitė. Gal viskas būtų susiklostę visai kitaip, jei būčiau ištekėjusi už tuo laiku labai garsaus kompozitoriaus, maldavusio, kad pasilikčiau Vilniuje, o jis man padėsiąs daryti karjerą. Tada nesupratau, apie ką kalbama. Tik vėliau įsitikinau, kaip koją daugelyje sričių gali kaišioti netekėjusios moters statusas.
– Esate įsitikinusi, kad geras rašinys gimsta tik tada, kai pats esi iš herojaus terpės. Kodėl? Juokais paklausiu, kaip tada abiturientui parašyti gerą rašinį?
– Taip, to įsitikinimo niekas neišmuš man nei iš galvos, nei iš širdies. Esu iš tos žurnalistų mamutų rūšies, kuriems reikia pauostyti, pačiupinėti, paragauti ir t. t. Stebiuosi jaunais kolegomis, kuriems užtenka... paskambinti.
Nesakau, kad tokiu būdu rašomi menkaverčiai rašiniai. Bet būtent juose ir pasigendi skonio, kvapo... Na, o abiturientas galėtų gerai parašyti apie teatriuką, kuriame vaidino, apie chorą, kuriame dainavo, apie šokių kolektyvą, kuriame trypė klumpakojį. Jei trypė...
– Kur keliautumėte laiko mašina? Į priekį ar atgal?
– Tik į priekį, nes labai įdomu, kaip tas žemiškas bardakas baigsis...
