Kultūra

2019.03.30 18:00

Viktoras Bachmetjevas. Vilnius kaip kliūčių ruožas, arba Apie tai, kaip policija nieko nespėja

Viktoras Bachmetjevas, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.03.30 18:00

Vakar Vilniuje ėjau gatve ir pamačiau policiją. Policija drausmino gatvės muzikantą – praeidamas tik nugirdau rusiškai sakant, kad pas mus yra toks įstatymas. Nieko sau, pagalvojau, Lietuvoje yra net įstatymas, skirtas gatvės muzikantams. O dar sako, kad Seimas nieko nedirba.

Gatve ėjau ne todėl, kad labai mėgstu vaikščioti gatvėmis – vis tik vaikščiojimui yra skirti šaligatviai. Tačiau gyvenantys Vilniuje ir miesto svečiai žino: su šaligatviais Vilniuje yra bėda. Viena tų bėdų – Vilniaus šaligatviai tiesiog nesilaiko gamtos numatyto principo būti tęstiniai. Neįsivaizduoju, kas nutiktų, jei gatvė staiga baigtųsi duobe, siena ar užtvaru. Bent jau Vilniuje su gatvėmis taip nenutinka. Ir ačiū Dievui – juk kas būtų, jei automobilistui važiuojant gatve staiga asfaltas pavirstų kokia įgriuva. Automobilis įkristų, vargšas automobilistas susižeistų. Netvarka.

Su šaligatviais tuo tarpu priešingai. Vilniuje sunku rasti šaligatvį, kurio panaudojamumas pėstiesiems užtruktų bent kokią žymesnę atkarpą. Nenorom pamanai, kad Vilniaus miesto vyr. šaligatvių projektų vadovas (juk yra toks, ar ne? Na, juk negali būti, kad Vilniuje nėra atsakingo už šaligatvius?) yra slaptas kliūčių ruožų mėgėjas ir specialiai juos organizuoja taip, kad pėsčiasis nuolat būtų įsitempęs – čia suskaldytų plytelių ruožas, čia balų poligonas, o čia tiesiog trečio lygio iššūkis: šaligatvio išvis nebus. Tokia urbanistinė Ruklos versija.

Kartais nevalingai pagalvoju, kad atsakingas už Vilniaus šaligatvius (na, tikrai atsisakau patikėti, kad Vilniuje nėra atsakingo už šaligatvius) yra susimokęs su automobilistais – save gerbiantis automobilistas būtinai parkuosis ant šaligatvio, o patyręs dar ir būtinai įjungs avarines šviesas (suprask, aš čia laikinai – praeidamas nejučia atsidūsti: o juk iš tikrųjų, visi mes laikinai šioje žemėje).

Kadangi Vilniaus gatvėmis vaikštau dažnai, tai turiu net ir savo mėgstamus. Mano favoritas yra vienas statybininkas, kuris štai jau keli mėnesiai dirba objekte pačiame Vilniaus centre, Didžiojoje gatvėje. Kiek suprantu, objekto kieme vietos jo automobiliui nėra, tai jis tiesiog kiekvieną dieną numeta („numeta“ čia visiškai tinkamas žodis) savo automobilį ant šaligatvio, įjungia avarinį ir išeina dirbti. Ir jam gerai – mokėti nereikia, ir miesto gyventojams beigi turistams gerai – niekaip neišeina užsižiopsoti slenkant pro Franko namą, reikia išlikti budriems ir laviruojant tarp gerbiamo statybininko transporto priemonės ir kitų eismo dalyvių nuolat atminti, kad esi mirtingas.

Kaip ir su kiekvienu kliūčių ruožu, jo gale išlieka stipriausi. Aš štai išlieku. Kol kas: daugmaž padorios fizinės būklės ir ganėtinai agresyvios išvaizdos mišinys mano vaikščiojimams gatve kol kas sukuria šiokią tokią apsaugą, o užprogramuotus konfliktus išsprendžia. Bet turbūt nieko nestebina, kad mieste, suprastame kaip kliūčių ruožas, fiziškai ne tokių pajėgių piliečių gatvėse matysite mažai: jei jau man į gatvę išeiti yra iššūkis, nenuostabu, kad senjorui tai ne iššūkis, o išmėginimas. Na, o būnant neįgaliam, kad lįstum į Vilniaus gatves be automobilio, reikia apskritai turėti specifinę sąmonės sanklodą ir ryžtą.

Buvo laikai, kai vedamas pėsčiojo naivumo, dar tikėjau, kad Vilniuje galioja Kelių eismo taisyklės. Taigi automobiliams, besisavinantiems šaligatvius, bandydavau kviesti policiją. Absoliučia dauguma atvejų ji tiesiog nevažiuodavo, o tą retą kartą, kai atvyko, du itin mandagūs policininkai man labai mandagiai paaiškino, kad tų pažeidėjų yra daug ir kad jei jie pradės bausti visus, tai nieko nespės. Šį tikrai svarbų aiškinamąjį darbą jie su manimi dirbo apie 20 minučių, tuo metu aplink mus buvo bent keli nelegaliai priparkuoti automobiliai.

Į laiko vadybą keistai žvelgia ne tik eiliniai policininkai. Štai neseniai paaiškėjo, kad Lietuvos policijos vyriausiasis komisaras Linas Pernavas kasdien po 6 valandas praleidžia anglų kalbos kursuose. Paklaustas, ar tai netrukdo darbui, vyr. komisaras atsakė paprastai: netrukdo. Iš jo olimpinės ramybės nesusidarė įspūdis, kad žmogus vadovautų organizacijai, kuri nespėja.

Jei sugalvotumėte paieškoti ir susivokti, o ką gi vyriausiasis komisaras mano apie štai tokį miesto gatvėse išvešėjusį nebaudžiamumą, deja, turėsite nusivilti. Google, įvedus Linas Pernavas, nieko apie tai jums nepraneš. Kaip ir nepraneš apskritai apie mūsų vyriausiojo policininko supratimą, o kokia gi tos policijos vizija, misija, tikslai ir vaidmuo. Už tai praneš, jog greta anglų kalbos pamokų vyriausiasis policininkas dar turi aistrą fitnesui, liaudyje dar vadinamam kultūrizmu. Štai šiuo klausimu vyriausiasis policininkas pasisakyti mėgsta, o jei paprašysite, dar atsiųs ir savo nuotraukų, kur jis vienais apatiniais įtempęs visus raumenis šypsosi į objektyvą. Turiu prisipažinti, kad ta šypsena raminanti – tikrai nepanašu, kad taip besišypsančio žmogaus vadovaujama organizacija kur nors nespėja ar ko nors nepadaro. Vis tik apie savo tiesioginį darbą, kitaip tariant, apie policiją, vyriausiasis policininkas viešai yra linkęs kalbėti nedaug.

Ačiū Dievui, yra Vaidas Giršvildas. Ponas Giršvildas yra Policijos departamento Viešosios policijos valdymo Ekstremalių situacijų poskyrio vyriausiasis tyrėjas, o realiai tai – geriausiai komunikuojantis policininkas lietuviškame feisbuke. Tikrai rekomenduoju jį sekti – žmogus ir raštingas, ir pasakoja įdomių dalykų. Štai visai neseniai vienam iš politikų paskelbus, jog kandidatuos į Lietuvos prezidentus, ponas Giršvildas pasidalino jautria istorija apie šį politiką ir pareiškė, kad jei norite, laikykite tai rinkimų agitacija. Nė kiek neabejoju pono Giršvildo geromis intencijomis, bet vis tiek susimąsčiau: ar korektiška vadinamųjų jėgos struktūrų aukštiems pareigūnams dalyvauti viešoje agitacijoje? Ar jau laukti ir kariuomenės vado prisiminimų apie kurį nors iš kandidatų? VSD generalinio direktoriaus? O gal net policijos vyr. komisaro istoriją apie tai, kaip jis kėlė štangą su vienu iš pretendentų? Iki šiol manau, kad jėgos struktūrų viena iš vertybių yra politinis neutralumas.

Kaip bebūtų, grįžtant prie mūsų temos ponas Giršvildas yra pasisakęs ir apie ją. Mokytojų streiko metu praėjusių metų gruodį jis buvo itin pasipiktinęs ta aplinkybe, kad protestuojantys mokytojai liko Švietimo ir mokslo ministerijoje be leidimo. Anot jo, tai pažeidimas, o jei leidi pažeidimus, tai jie išsikeroja ir taip, galiausiai, tvarka sugriūna. Ši teorija yra žinoma ir aš jai net pritariu: angliškai ji vadinama broken windows, išdaužtų langų teorija ir teigia, kad net ir už mažiausius nusikaltimus ar prasižengimus reikia bausti, nes nusikaltimus užkardo pats bausmės neišvengiamumas, o nebaudžiamumas juos skatina. Kitaip tariant, pati nebaudžiamumo atmosfera skatina kitus, didesnius nusikaltimus. Ponas Giršvildas teisus. Bet tada niekaip nesuprantu, kodėl Vilniaus policija į nelegalų automobilių parkavimą žiūri kitaip.

Istoriją pradėjau nuo gatvės muzikanto – policija rado laiko atvažiuoti, paaiškinti, gal net surašyti pažeidimo protokolą. Važiuodamos link muzikanto, pareigūnės pravažiavo bent penkis nelegaliai priparkuotus automobilius. Klausimas: kaip jos nusprendė, kuris prasižengimas vertas dėmesio? Ir ar jos neskaito pono Giršvildo feisbuko? O gal jam nepritaria? O gal ponas Giršvildas sau, o tos pareigūnės – sau? O gal kuriuos įstatymus taikyti Lietuvoje kiekvienas policininkas nusprendžia pats? Būtų gerai užklausti vyriausiojo policininko – jis sako, kad net ir per anglų pamokas naudojasi ryšio priemonėmis. Gal ras laiko atsakyti.