Kovą, frankofonijos mėnesį, per Lietuvą keliauja tarptautinė teatro trupė. Spektaklį „Ferdinandas Brunas“ vaidina prancūziškai, su lietuviškais titrais. Ir, galimas daiktas, žiūrovams kyla įspūdis, kad juos lanko tikras teatras iš Prancūzijos. Bet tik pasidomėk nuodugniau ir paaiškėja – trupės nariai vienaip ar kitaip, ir visi – labai artimai, susiję su Lietuva.
„Tas spektaklis man kaip dangaus dovana. Jau nesitikėjau kada nors vaidinti“, – kalbinama LRT.lt šypsojosi Prancūzijoje gimusi lietuvių aktorė, vertėja, Prancūzijos garbės ordino legionierė Karolina Masiulytė-Paliulienė (Caroline Paliulis). Jos senelis buvo garsus knygnešys Juozas Masiulis, 1905 metais Panevėžyje atidaręs pirmąjį lietuvišką knygyną.
Šiandien, rytoj ir poryt (kovo 28–30) „Ferdinandas Brunas“ bus rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) studijoje.
Cherchez madame Paliulis
Prieš porą metų Vilniuje apsigyveno teatro režisierė iš Ukrainos Olga Simonova. Ji teatrui adaptavo prancūzės Aurelie Valogne romaną „Mémé dans les orties“ ir dairėsi aktorės, kuri galėtų vaidinti prancūziškai. Prancūzų institute ukrainietei pasiūlyta ieškoti K. Paliulienės.
Dramatinė, bet optimistiška komedija pasakoja apie senį Ferdinandą, vienišą suirzėlį, svarstantį, kaip čia kuo greičiau atsikračius pakyrėjusio gyvenimo. Vis dėlto artimieji (artimosios) jam sugrąžina gyvenimo džiaugsmą. Karolina kuria net penkis moterų vaidmenis.
Ferdinandą įkūnija aktorius Thierry Gondard‘as, buvusios diplomatės Violetos Baltrušytės vyras. Jis tris dešimtmečius vaidino Prancūzijos teatre, filmavosi trumpametražiuose filmuose, tarp jų – „LA pervenche“ su Juliette Binoche. Aktorius dažnai grįžta į Prancūziją, bet praėjusį rudenį dėl repeticijų praleido Lietuvoje.
„Ferdinando Bruno“ muzika atliekama gyvai, už kulisių veiksmą komentuoja kanklininkė Danguolė Račienė ir jos sūnus fleitininkas Kasparas Račys. Spektaklis rodomas su lietuviškais titrais. Jo scenografiją kūrė Simona Finkelšteinaitė.
Premjera įvyko gruodį LNDT studijoje. Įsitikinę, kad lietuvių žiūrovams spektaklis patinka, trupės nariai kovą, frankofonijos mėnesį, surengė gastroles po Lietuvą. Jau aplankė Anykščius, Alytų, Palangą. Panevėžyje ir Kaune taip pat susitiko su žiūrovais, žada grįžti į šiuos miestus balandį.
„Man susidaro toks įspūdis, kad vaidiname lietuviškai. Jaučiu, kad publika labai arti, atrodo, mūsų neskiria jokia siena. Super! Man tai didelis džiaugsmas“, – dalijosi įspūdžiais Karolina.
Aktorė įsiminė, kaip vienas vaikas Alytuje po spektaklio pasakė savo mamytei: „Gal aš vis dėlto rinksiuosi prancūzų (kalbą)“, – džiaugėsi gerą darbą padariusi aktorė. Gegužę „Ferdinandas Brunas“ važiuos į Prancūziją, Paryžiaus priemiestyje Vitry sur Seine rengiamą festivalį „Gare au Théâtre“.
Donelaičio būras prabilo prancūziškai
Kai 1994-aisiais su vyru Amerikos lietuviu Arūnu Paliuliu ir dukra Lina apsigyveno Lietuvoje, didžiajame teatre Karolina vaidinti nebegalėjo. Dėl prancūziškos tarties, kurią paveldėjo iš mamos Angelės, Prancūzijos lietuvės, gimusios emigrantų šeimoje.
Vis dėlto su mylima profesija Karolina skirtis nenorėjo. Prieš 10 metų įkūrė frankofoninę teatro trupę „Komsa“, vaidinančią prancūzų kalba. Tačiau į sceną nebežengė – ėmėsi režisuoti. Taip pat vaidino kauniečio aktoriaus Petro Venclovos režisuotame spektaklyje „Oskaro Milašiaus Lietuva“. Su P. Venclova ir Panevėžio aktore Ligita Kondrotaite rengė lietuvių ir prancūzų poezijos vakarus.
Ji ir Regimantas Adomaitis nusifilmavo Igno Jonyno filme „Sekmadienis toks, koks yra“. „Dalelė manęs su R. Adomaičiu liko kine – super!“ – džiaugėsi LRT.lt pašnekovė.
Lietuvoje Karolina daugiausia vertėsi vertimais. Kolosalus jos ir kolegės Nijolės Vaičiulėnaitės-Kašelionienės darbas – į prancūzų kalbą išversti Kristijono Donelaičio „Metai“. Knygą „James Thomson et Kristijonas Donelaitis „Les Saisons“ praėjusių metų pabaigoje išleido prestižinė prancūzų akademinės literatūros leidykla „Classiques Garnier“.
77-ieji, sugrįžimas
Karolinos tėvas Jonas Masiulis užaugo Panevėžyje, garsiajame knygyne. Baigiantis karui su žmona Angele Jankauskaite-Masiuliene emigravo į Prancūziją. Tada jam buvo apie 30 metų. Tėvynę vėl išvydo tik po trijų dešimtmečių, 1977-ųjų liepą.
Apsilankė su vaikais – Karolina ir Laurynu. Suprantama, skrido per Maskvą. Pirmas įspūdis Karolinai buvo nepaprastai stiprus. Tėvai daug pasakojo apie Lietuvą, gaivų miškų kvapą. Vaikų vaizduotėje įsitvirtino romantiškas kraštas.
Kai mažas lėktuvėlis ėmė leistis virš girių ir nutūpė Vilniuje, ką tik buvo paliję. Atvėrus duris tas miškų kvapas plūstelėjo į atvykėlių veidus. Tada Karolina pajutusi, kad tikroji jos vieta yra čia, Lietuvoje. „Mano likimas labai įdomus, atrodo, kad kažkas jį diktuoja iš viršaus“, – sakė K. Paliulienė.
Tėvas J. Masiulis labai norėjo pamatyti gimtąjį Panevėžį, aplankyti knygyną, kuriame užaugo. Tačiau išvykti iš Vilniaus sovietų valdžia tada neleisdavo, tik itin retais atvejais. Teko imtis gudrybės – pareiškė norįs susitikti su režisieriumi Juozu Miltiniu. Juodu buvo susipažinę Paryžiuje, kai 1933–1936 metais būsimas režisierius mokėsi Charles'io Dullino vaidybos studijoje.
J. Miltinio autoritetas padarė savo, Masiuliai išvažiavo į Panevėžį. Savaime suprantama, akylai stebimi valdžios priskirto saugumiečio.
Režisierius su aktoriais svečius priėmė taip, kad šie pasijuto lyg tarp Monmartro artistų. Visi linksminosi, gurkšnojo sovietinį šampaną. J. Miltinis, regis, irgi buvo laimingas, nes svečiai atsivežė taip išsiilgto Paryžiaus „kvapo“.
Po kurio laiko Karolinos tėvas paklausė, ar nėra čia šalia kokio knygyno – norįs nusipirkti Lietuvos žemėlapį. J. Miltinis suprato bičiulio intenciją, liepė aktoriui Vaclovui Blėdžiui palydėti svečius.
Tėvas įžengė į knygyną ir pradėjo pokalbį su kasininke. „O mes su broliu stovėjome prie durų ir nei iš šio, nei iš to pradėjome verkti. Buvome prisiklausę istorijų apie knygyną, senelius. Suvokėme, kad čia prasideda mūsų šaknys, čia visada turėjome būti. Nežinau, kodėl verkėme – nei iš liūdesio, nei iš džiaugsmo“, – susigraudinusi pasakojo K. Paliulienė.
Verkė, nes pajuto begalinę skriaudą, padarytą tėvams, seneliams, pagaliau – jiems patiems.
Tuo tarpu tėvas prisistatė, kas esąs. Tiesa, visi ir taip suprato. Senieji panevėžiečiai knygyno kitaip ir nevadino – tik Masiulio vardu. Darbuotojai atgijo, prasidėjo džiaugsmingas sąmyšis. Pasimetęs saugumietis tik tada suvokė, kas čia vyksta. Pradėjo griežtai raginti svečius važiuoti atgal į Vilnių. Esą, spaudžia laikas, reikia grąžinti automobilį.
„Visą kelionę atgal tėvelis praverkė. Jautėsi lyg antrą kartą išvarytas iš namų“, – pasakojo Karolina.
J. Miltinio laiškas
Aktorės profesiją K. Masiulytė-Paliulienė pasirinko – nei mažiau, nei daugiau – J. Miltinio nuopelnu. Kai buvo dar maža mergaitė, su močiute Elena Jankauskiene kiekvieną savaitgalį eidavo į Lotynų kvartalą pirkti J. Miltiniui nebrangių knygų. Pakeliui pašte močiutė dar išsiųsdavo jam laišką. Rašydavusi juos diena iš dienos.
Tuo metu vyresnis brolis Petras lankė Nacionalinį liaudies teatrą. Bilietai buvo pigūs, nes pirmasis teatro vadovas Jeanas Vilaras diegė mažų kainų politiką. Brolis sesei daug pasakojo apie spektaklius ir, kai jai sukako 13 metų, nusivedė į „Makbetą“.
Ten Karolina suprato, kad nenori nieko kito, tik būti teatre. Režisiere, aktore – nesvarbu. Močiutė parašė J. Miltiniui, kad, štai, Karolina nori dirbti teatre – ką daryti? Tas atsakė, kad tai labai paprasta – tegul mergaitė pradeda lankyti Ch. Dullino studiją. Tą, kurioje mokėsi pats.
Studijoje tuoj pasisakė atėjusi skatinama J. Miltinio. „Įsivaizduokite, dar buvo žmonių, kurie jį prisiminė. Sakė su juo kartu vaidinę. Aktoriai klausė, ką J. Miltinis dabar veikia. Močiutė Elena atsakė, kad šiuo metu stato „Karalių Edipą“. „Matai, – pavydžiai stebėjosi prancūzai teatralai, – gali sau statyti, ką panorėjęs, o mes čia vargstame dėl pinigų stygiaus“, – iš tokio naivumo juokėsi Karolina.
Neseniai Panevėžio bibliotekos J. Miltinio fonde ji rado Ch. Dullino studijos vadovo laišką J. Miltiniui, kuriame tas praneša, kad jo kraštietė ką tik pradėjo lankyti teatro studiją.
