Kultūra

2019.03.25 16:04

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas: po stagnacijos metų ledai pajudėjo

Jolanta Kryževičienė, LRT KLASIKOS laida „Laikas pasikalbėti“2019.03.25 16:04

„Jie – neadekvatūs!“ – sako kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas kultūros darbuotojų atlyginimų klausimu. Traukiant politiniams vėjams, jis mėgina išsaugoti kultūros namo sienas ir stogą. Nelengva, tačiau įžvelgia ir pozityvių dalykų.

Jokių paslėptų schemų

– Prieš kurį laiką mūsų laidoje viešėjo naujasis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas. Truputį nusivylęs politine veikla, jis grįžo į kultūrą. Jūs – priešingai, iš akademinio darbo sukate į politiką. Ar turite vilčių, kad per dvejus metus pakaks galimybių realizuoti savo idėjas?

– Pasirinkimą suprantu kaip darbą savo namams. Dirbau kultūros sferoje tarsi viename atskirame kambaryje, o dabar man pasiūlė pasirūpinti visu namu – ir stogu, ir sienomis. Padaryti ką įmanoma, turint nedaug laiko ir siaučiant įvairiems politiniams vėjams.

Kadangi tai mano namai, nusprendžiau, kad turiu imtis. Kitas dalykas – mėgstu iššūkius, naujus žmones ir patirtis. Tai intelektualinės patirties stimulas, adrenalinas.

– Du mėnesiai praėjo nuo jūsų darbo pradžios. Ar keitėsi sumanymai? Gal ko nors neįmanoma padaryti, gal pamatėte problemų, apie kurias nė nenutuokėte?

– Pagrindiniai prioritetai išliko. Kultūros strategija iki 2030 metų ir Kultūros pagrindų įstatymas. Dirbame intensyviai, net griežtesniais terminais, nei įsivaizdavau.

Kitas lygmuo – pavadinčiau jį žmogiškųjų išteklių lygmeniu – kultūros darbuotojų atlyginimo klausimai. Tikrai labai žemo lygio net Europos mastu. Reikia nuoseklios didinimo strategijos. Tai lieka mano dėmesio centre.

Trečias dalykas – infrastruktūra. Daugelio įstaigų atnaujinimas, projektai regionuose ir Gedimino kalno tvarkybos iššūkis.

– Praėjusiais metais daug diskusijų ir kritikos sulaukė kultūros įstaigų pertvarkos planas. Ketinta jungti institutus, muziejus, nacionalines įstaigas. Tęsite pertvarką ar paliekate status quo?

– Didelį atgarsį sukėlę planai buvo negalutinių svarstymų rezultatas. Jie kilo ne iš atliktų tyrimų, o alternatyvų svarstymo. Tai nebuvo galutiniai sprendimai. Noriu pabrėžti, kad radikalių sprendimų, jungimų iš viršaus, ypač nacionalinių kultūros įstaigų, neplanuojame. Jokių paslėptų schemų nėra.

Mūsų kultūros politikoje norėtųsi ne ardyti, kas tvirta, bet remtis stiprybėmis ir kurti toliau. Sėkmingai veikiančios kultūros institucijos turėtų augti, o ne būti slopinamos vien dėl to, kad liktų viena.

– Tačiau gal yra įstaigų, dubliuojančių viena kitos veiklą? Gal kurias nors institucijas tikrai verta naikinti?

– Kultūros ministerija šiuo metu rengia įstaigų vertinimo modelį, metodiką. Kad jų veiklos rezultatai būtų vertinami ne tik per vadovų vertinimą, bet kad tai būtų susiję su biudžeto formavimu. Tokį modelį šiemet esame užsibrėžę parengti, 2020 metais išbandyti ir nuo 2021-ųjų pradėti taikyti. Pasijustų skatinimas ir gautume atsakymus, kur turime spragų.

Darė, ką galėjo

– Labai svarbu, kokio lygio profesionalai dirba kultūros įstaigose. Pakalbėkime apie jų atlyginimus. Pirmą kartą pasirašyta kolektyvinė sutartis su kultūros darbuotojų profsąjunga. Ką tai keis? Ar kada nors padidės atlyginimai?

– Kolektyvinė sutartis – labai reikšmingas dalykas. Sutarėme dėl daugelio dalykų: užimtumas, krūvis, sveikatos apsauga. Įsteigėme dvišalę tarybą.

Kitas klausimas – atlyginimų kėlimas. Tenka pripažinti – jie neadekvatūs, net jei lyginsime su mokytojų atlyginimais. Kultūros sektoriuje jau 10 metų nebuvo jokių kompleksinių sprendimų dėl atlyginimo didinimo. Vidutinė kultūros sektoriaus darbuotojų alga yra 714 eurų, nesiekia vidutinio šalies darbo užmokesčio.

Vyriausybės sudaryta darbo grupė priėmė sprendimą, kad turi būti ilgalaikis didinimas. 2020 metams numatyta didinti 15 procentų. Ne tik Kultūros ministerijos įstaigoms, bet ir visam kultūros ir meno darbuotojų laukui. Ir tiems, kurie dirba švietimo sektoriuje, tarkime, mokyklų bibliotekininkams. Ši nuostata įtraukta į strategiją.

Taip pat įtraukti konkretūs žingsniai, kaip didinti atlyginimus iki 2025 metų, kad jie maksimaliai priartėtų prie vidutinio darbo užmokesčio.

– Šiemet buvo pažadėtas atlyginimų didinimas, bet žmonės jo nesulaukė. Kodėl?

– Kultūros ministerija skyrė reikalingas lėšas, kaip buvo numatyta, pateikė metodiką. Tačiau įstaigos susidūrė su įvairiais iššūkiais. Pamatėme įstaigose kilusias objektyvias problemas ir siekėme operatyviai reaguoti, siūlėme vadovams sprendimus. Kultūros ministerija padarė, ką galėjo.

Tačiau įstaigoms daug ko trūksta, vyksta remontai, tarptautiniai renginiai. Kai viskas susideda, kyla iššūkis, kaip paskirstyti. Vis dėlto prioritetas turėtų būti žmonės, darbuotojai. Jeigu reikia, tai kitiems dalykams paieškoti lėšų, sutaupyti.

– Minėjote, kad kultūros darbuotojų atlyginimai turėtų didėti 15 procentų. Vadinasi bibliotekininkas, kuris šiandien gauna 400, po padidinimo gaus 460 eurų? Nacionalinio simfoninio orkestro muzikantas gaus ne 700, o 800 eurų? Ar už tokį atlyginimą galima pasikviesti aukšto lygio profesionalą?

– Atlyginimą sudaro daug dedamųjų. Čia skaičiuojamas bazinio atlyginimo didėjimas. Taip, tai yra iššūkis. Vis dėlto esama pozityvo, kad po daugelio metų stagnacijos šitie reikalai pajudėjo. Per karštus ginčus vis dėlto pavyksta prieiti prie tam tikrų sprendimų ir skirti dideles lėšas šiai sričiai. To seniai nebuvo.

Kilo daug klausimų

– Dar vienas skaudus klausimas – kultūros paveldo apsauga. Dažnai kylantys skandalai, akivaizdūs stambaus kapitalo ir viešojo intereso konfliktai, neišspręstos problemos šalia Misionierių, Šv. Jokūbo bažnyčios, kiti objektai. Ar matote sprendimų ir pokyčių galimybę?

– Kultūros paveldo sistema reikalauja pokyčių. Dalyvavau konferencijoje, skirtoje Paveldo globos tarybos, kurią Sąjūdžio metais įkūrė Romualdas Ozolas, trisdešimtmečiui. Paveldosaugininkė Jūratė Markevičienė sakė, kad, pažvelgus į kai kuriuos dokumentus, esmė dažnai išlieka dažnai ta pati: sistema komplikuota, viešąjį interesą tenka ginti toms pačioms visuomenės grupėms, daug subjektyvių, nepamatuotų sprendimų.

Mūsų kultūros vertybės vis dar nepakankamai apsaugotos ir investuotojai iki galo net nesuvokia, kokie yra reikalavimai. Reikalavimus imama tikslinti, kai prasideda statybų ar renovacijos procesas. Man kilo daug klausimų, kai susipažinau su Misionierių bažnyčios atveju.

Kaip nutiko, kad šis paminklas nebuvo paskelbtas aukščiausios vertės kultūros paminklu, nenustatytos apsaugos zonos, neapibrėžtos teritorijų ribos? Kodėl tokioje erdvėje buvo galima priiminėti sprendimus, kurie pakeitė erdvinę struktūrą? Paskui ginčyti teisiniu būdu yra be galo sudėtinga.

Tačiau yra ir pozityvios kaitos. Kultūros paveldo departamento naujasis direktorius Vidmantas Bezaras yra pradėjęs labai sistemingų ir viltingai nuteikiančių struktūrinių žingsnių. Ir štai jau Jokūbo ir Pilypo bažnyčios atvejis Vilniuje nuteikia, kad galimi ir kitokie sprendimai, kad net procesui įsibėgėjus galima nustatyti reikalavimus, einant konstruktyvaus dialogo su investuotoju keliu. Randami būdai kaip atnaujinti, įveiklinti ansamblį, suteikti naujas funkcijas ir jo nesuardyti. Turėtume eiti gyvo paveldo link.

Visas pokalbis su kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku apie galimybę užkardyti pažeidimus paveldo srityje, apie realią kultūros sklaidą regionuose, apie pertvarkomą SRTF ir europinio lygio nepasiekiančius kultūros leidinius ir portalus:


Laikas pasikalbėti. Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas