Priežodis sako, kad viščiukai skaičiuojami rudenį. O štai etninės kultūros paveldo vertybes nutarta į nacionalinį sąvadą įrašyti pavasarį. Gal kad jos gyvai skleidžiasi, tarsi pavasario pumpurai ar žiedai. Ir tai yra Nacionalinio kultūros centro specialistų atrinktos vertybės iš pateiktųjų, gyvuojančių įvairiuose Lietuvos kampeliuose ir turinčių savo puoselėtojus bei saugotojus.
Atrinktos buvo pagal tam tikrus nematerialaus kultūros paveldui suformuluotus kriterijus. Šis sąvadas kuriamas jau antrus metus, vadovaujantis dar 2004 m. Lietuvos priimta UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija. Darbo tikslas – kad paveldas, kuriame sukaupta tautiečių per šimtmečius nugludinta patirtis, praktinės žinios, susiklostę papročiai ir tradicijos – visa tai išliktų ateities kartoms. Tai šio dvasinio turto apsauga, o kartu ir rūpestis, kad stiprėtų jo sklaida ir svarba nūdienai. Todėl sąvadas visuomenei atviras, o jo turinys pristatomas viešai.
Šiemet tai vyko Vilniaus rotušėje, labai iškilmingoje aplinkoje įteikiant sertifikatus vertybių saugotojams bei paraiškų teikėjams. Tradicinės kultūros puoselėtojus sveikino Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, linkėdamas, „kad šie įrašai į sąvadą mus vienytų. Tegu šios vertybės – mūsų etninės vertybės – riša mus visus kaip ta spalvinga verba į gyvybingą bendruomenę ir valstybę.“ Sąvadas pasipildė devyniomis vertybėmis, atrinktomis per praeitus metus.
Daugiausia jos susijusios su mūsų krašto muzikine kultūra. Štai melodingos Biržų krašto daugiabalsės sutartinės ir jų atlikimas penkiastygėmis kanklėmis analogo neturi nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Šį unikalų, labai senovišką paprotį renginyje skambiai pristatė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos ragininkai ir Pabiržės folkloro ansamblio „Žemyna“ dainininkės. Ta proga prisimintina, kad beišnykstančias sutartines pasauliui pagarsino mūsų tautos bičiulis suomių profesorius Aukusti Niemi po savo 1910 m. viešnagės Biržų krašte. Profesoriaus 150 m. gimimo sukaktį minėsime šių metų liepą.
Šiaurės rytų Aukštaitijoje nuo XX a. pradžios kaimo vakaronėse ir vestuvėse plito muzikavimas vadinamąja Peterburgo armonika. Ir šiuo metu apie 50 muzikantų sodriais akordiniais sąskambiais bei charakteringa melodija džiugina to krašto švenčių dalyvius. Utenos kraštotyros muziejus pristatė sąvadui šį muzikavimo paprotį, pakvietęs pasirodymui puikių armonikierių. Meistrišku grojimu aukštaičiams nenusileido Tauragės krašto muzikantai. Jie pademonstravo ypatingą muzikavimą bandonijomis. Šiuo instrumentu tempiant ir glaudžiant jo dumples, tuo pačiu mygtuku išgaunami skirtingo aukščio garsai, tad muzikuoti galima įvairiomis tonacijomis. Scenoje kartu su savo žemiečiais grojo ir Vilniuje gyvenantis bandonijos virtuozas Albinas Batavičius.
Labai savitai buvo pristatyta liaudiškoji vidurio Lietuvos muzikinė kultūra. Tarsi iš marių dugno: mat 1959 m. patvenkus Nemuną ir vandeniui užliejus net 33 Pakaunės kaimus, žmonės išsikėlė į naujas gyvenvietes, tačiau jų prisiminimuose išliko senųjų kaimų dainos, tradiciniai papročiai, tautosaka. Šias išsineštąsias „dugniečių” dainas, išsiskiriančias melodijų vingrumu, labai gražiai atlieka Samylų kultūros centro folkloro ansamblio senolės ir jų vaikaičiai. Tad užlietų kaimų dainavimo tradicija dabar – nacionaliniame vertybių sąraše.
Tautinių mažumų kultūrines tradicijas sąvade reprezentuos Visagino totorių pavasario ūkio darbų pabaigtuvių šventė Sabantujus. Šios tradicijos, suburiančios kad ir nelabai gausią bendruomenę, ištakos – senieji Kazanės totorių papročiai.
O kas nežino vilnietiškųjų verbų, puošiančių ir Kaziuko mugę, ir sostinės Verbinių šventę? XIX a. viduryje pradėjusį formuotis ir vis stebinantį nauja raiška paprotį puoselėja tradicinių amatų centras Houvalto dvare Maišiagaloje ir Čekoniškių kaimo buities seklyčia.
Molėtų krašto Skudutiškio bendruomenės žmonės visus kviečia apsilankyti ypatingoje vietoje – prie netoli miestelio esančių Skudės upelio ištakų. Šis slėnis garsėja mitologiniais akmenimis, stebuklingu šaltiniu, Švč. Mergelės Marijos apsireiškimu ir …nuostabia ramybe. Tai liaudiškojo pamaldumo ir gamtos sudvasinimo šventvietė. Pavargus nuo rūpesčių, rūpestėlių, ar susikrimtus dėl kokių gyvenimo nesėkmių ten galima atgauti dvasinę pusiausvyrą...
Viena iš tradicinių kultūros vertybių sąvade buvo paskirta sportui. Tai Lietuvos jaunimo mėgiamos nuo seno ristynės, kovos be ginklo rūšis; jos plačiai minimos sakytinėje lietuvių tautosakoje. Tradiciją, kuri šiandien atgimsta kaip sporto šaka, pristatė ją gražiai puoselėjančios „Lietuviškų ristynių federacijos“ atstovai.
Nuo 1973-iųjų metų kiekvieną gegužę sostinės gyventojus ir svečius džiugina folkloro renginys „Skamba skamba kankliai“. Keletą dienų senamiesčio kiemeliuose ir aikštėse skamba sutartinės, atliekami kitų folkloro žanrų kūriniai, vyksta svečių iš kaimyninių ir net labai tolimų šalių koncertai, pasidainavimai, naktišokiai. Renginys nuolat papildomas naujais sumanymais, jaunimą patraukiančiais kūrybinio folkloro projektais, edukaciniais užsiėmimais. Pavasariškos nuotaikos šventė meiliai vadinama metiniais folkloro atlaidais, tad tiesiog būtina ir ją įtraukti sąvadan.
Šio reikšmingo dokumento valdytojas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija ir tvarkytojas Lietuvos nacionalinis kultūros centras paraiškų teikimą sąvadui skelbs kiekvienais metais, tad savo tradicijas saugančios ir tęsiančios bendruomenės turės puikias galimybes jas išryškinti ir parodyti mums visiems. Taip ir pilnėja puokštė spalvingų etnokultūros reiškinių, stiprinančių mūsų tautinę tapatybę ir reprezentuojančių Lietuvos valstybę. Šiandien sąvade jau 22 vertybės, įskaitant 10 įrašytų 2017 m. ir tris jau esančias ypatingajame pasaulio šedevrų sąraše – kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje, lietuvių polifonines dainas sutartines, Dainų ir šokių šventes Baltijos šalyse.
Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
