Kultūra

2019.03.25 09:00

Inga Mitunevičiūtė: ORO! (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.03.25 09:00

Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Piotro Sochos ir Wojciecho Grajkowskio „Medžius“ ir Marijaus Gailiaus „Oro“.

Šią knygų apžvalgą pradėsiu nuo mažyčio nukrypimo arba, tiksliau sakant, prisiminimo. Prisiminimo iš vaikystės, bylojančio apie nepaprastą knygų galią keisti ir formuoti gyvenimus. Net jei ši ką tik ištarta frazė nuskambėjo patetiškai, idealistiškai ir ne visai įtikinančiai, yra gyvenimo išbandyta ir asmeniškai įrodyta.

Kartą vaikystėje, būnant devynerių ar dešimties, ir vasarojant su šeima prie mylimos Baltijos jūros, man pateko į rankas pirmoji „Jaunųjų švilpikų enciklopedijos“ dalis pavadinimu „Gamtosauga mieste“. Mane iki šiol stebina faktas, kad šios, prieš maždaug 20 metų populiarios pažintinių knygelių serijos pirmoji dalis buvo skirta gamtosaugai. Dar labiau stebina, kad ji pasirodė to meto Lietuvoje, kai apie šiukšlių rūšiavimą niekas net nesapnuodavo, o viena nemaloniausių vaiko pareigų būdavo iškrapštyti tą prie šiukšlių kibiro prilipusį laikraštį... Na, bet būnant vaiku, tokie dalykai nerūpi. Ir man tada nerūpėjo, bet rūpėjo spalvinga ir patogaus formato knyga, kurią skaitant prie mūsų puikiosios Baltijos jūros vis plėtėsi iš nuostabos akys ir darėsi vis baisiau ir baisiau: užterštas ir be saiko eikvojamas vanduo, rūgštūs lietūs, smogas, šiltnamio efektas, ozono skylė, kalnai šimtus ar tūkstančius metų nesuyrančių šiukšlių. Visa tai sužinojau pirmą kartą tą lemtingą vasarą prie jūros ir tai negrįžtamai pakeitė mano suvokimą apie pasaulį – jis pasirodė ne toks gražus ir saugus, kaip kad maniau iki tol. Ir nors netapau aplinkosaugininke nei Greenpeace aktyviste, bet meilė bei pagarba gamtai ir savo aplinkai įaugo į kraują ir dar iki šiol verčia niurzgėti ant nesusipratėlių, plastikinę pakuotę išmetusių į bendrą šiukšliadėžę... Manau, kad toji vaikystėje perskaityta knyga lėmė tai, kad nors ir nesu labai aktyvi gamtos gelbėtoja, bet kiek galėdama jai nekenkiu, ir tai yra viena stipriausių vertybinių mano ašių.

Todėl nenuostabu, kad šią knygų apžvalga skiriu neseniai minėtai Žemės dienai ir pasirinkau knygas, kurias perskaičius galbūt kam nors suvirpės širdis, o Žemė lengviau atsidus, nes pasipildys jos bičiulių gretos.

Piotr Socha, Wojciech Grajkowski „Medžiai“ (iš lenkų kalbos vertė Edita Gudišauskaitė)

Pirmoji knyga yra skirta vaikams. Tai leidyklos „Debesų ganyklos“ išleista lenkų autorių – dalininko Piotro Sochos ir rašytojo Wojciecho Grajkowskio – pažintinė knyga „Medžiai“. Pastaruosius kelis metus augęs pažintinių knygų, pagaviai ir populiariai pasakojančių apie tam tikrus gamtos aspektus – paslaptingą medžių gyvenimą, jaučiančius ir suprantančius gyvūnus, jų kalbą ir kognityvinius sugebėjimus, populiarumas neaplenkė ir vaikų literatūros ir tai labai džiugu. Jei reiktų ieškoti atitikmens suaugusiesiems skirtoje literatūroje, knygą „Medžiai“ prilyginčiau Peterio Wohllebeno knygai „Paslaptingas medžių gyvenimas“, tik jos „vaikiškai“ versijai. Žinant, kokia populiari tapo ši knyga ir jos autorius, tai didelis įvertinimas.

Knygos „Medžiai“ autoriai kviečia stabtelėti ir atkreipti dėmesį į aplink mus esančius „nematomus“ medžius – baldus, ant kurių sėdime, grindis, ant kurių stovime, namus, kuriuose gyvename, knygas, kurias skaitome, popierių, ant kurio rašome ir t. t. – galima būtų vardinti ir vardinti. „Nematomi“ jie yra todėl, kad mes dažnai užmirštame, kad visi šie daiktai kažkada buvo mažos sėklytės, kurios, kovojo dėl savo būvio dirvoje, stiebėsi į saulę, gėrė orą ir saulės šviesą, gamino energiją ir ją kaupė, dabar tarnauja mums, o mes apie tai beveik nesusimąstome: „Pripratome matyti medžius ir naudotis iš jų daromais daiktais, todėl dažnai nepastebime šių augalų grožio ir net neįtariame, kokie jie gali būti nuostabūs ir už ką jiems turime būti dėkingi. Gal jau laikas susipažinti su medžiais iš naujo?“

Taigi, jei tokia intencija gims, ši knyga – pati tinkamiausia tam priemonė. Čia sužinosite viską apie medžius – aukščiausius, tvirčiausius, storiausius, seniausius. Medžius žudikus ir medžius keliauninkus, biblinius ir genealoginius, biologinius ir mitologinius. Bevardžius ir turinčius vardus, dar daugiau – savas istorijas ir legendas. Čia sužinosite, kur gyvena baobabų giminaičiai, po kokiu medžiu nušvito Buda, kiek kalorijų per dieną sueikvoja medkirtys ir net apie ore kybančius bonsus. Be galo smagu, kad autoriai pažiūrėjo į medžius ne tik kaip į biologinę rūšį, bet kaip į fenomeną – vieną įdomiausių reiškinių pasaulyje, be kurio nė vieno mūsų tiesiog nebūtų gyvo.

Atskirai verta paminėti šios knygos iliustracijas, kurios vertos tapti paveikslais ir kabėti ant sienos, nors vaizduotų tik skirtingos formos lapus ar šaknis. Jos tiesiog gniaužia kvapą ir verčia džiūgauti, kad taip gražiai iliustruotas ne meno albumas, o pažintinė knyga vaikams. Piotras Socha tiesiog stulbinamai gerai atvaizdavo medžių pasaulio įvairovę ir mastą, ir padarė tai su moksliniu tikslumu ir su žaismingumo doze, būtina vaikų literatūrai.

Marijus Gailius „Oro“

Kita knyga, kurią noriu pristatyti, man asmeniškai buvo didžiulė staigmena. Leidyklos „Odilė“ išleista Marijaus Gailiaus romanas „Oro“ merkė akį iš knygynų vitrinų savo ryškiai žydru viršeliu ir trimis tartum iš nelaisvės besivaduojančiomis raidėmis. Pažvelgus į viršelį norisi pasiimti rašiklį ir pripiešti šauktuką – taigi paveiku jau nuo pat pradžios.

Romanas, kurį galima pavadinti distopiniu ar ekokritiniu, vaizduoja du pasaulius – prieš ir po potvynio. Tai ganėtinai būdinga struktūra tokio tipo romanams, bet jau pasirinktas pasakojimo būdas verčia skaitytoją sutelkti dėmesį ir įjungti bent jau ketvirtą pavarą intelektinių pajėgų pavarų dėžėje, o taip pat – žavėtis tuo, kaip autorius suvaldo medžiagą. Šį romaną galima būtų pateikti kaip pavyzdį filologijos studentams besimokant literatūros teorijos ir gilinantis į žanrų skirtumus. Romanas – sudėtingo siužeto, išplėtotų siužetinių linijų, didelės apimties ir plataus vaizduojamo pasaulio masto kūrinys. Visai tai Marijus Gailius išpildė su kaupu. Taip pat suteikė peno ieškantiems literatūroje intelektinių konstruktų ir žaidimų – vaizduojamus pasaulius prieš ir po potvynio suskirstęs fragmentais, kurie įvardijami kaip „ėjimai“, jis tarsi žaidžia šachmatų partiją ar žongliruoja, dėlioja iš jų mozaiką, kuri visiškai nenuosekli laiko ir veiksmo atžvilgiu, bet kaip siūlų rezginys, kurį skaitytojas turi atmaizgyti pats. Tai nėra lengva ir kartais gali pasijusti taip, kokią jauseną diktuoja knygos viršelis – tarsi skęstum tekste ir trūktų oro, bet kitas fragmentas, kitas ėjimas, kita mozaikos detalė tą oro gurkšnį suteikia, rezgasi intriga, tam tikras detektyvas, pamažu dėliojasi pasaulis prieš ir pasaulis po, ryškėja santykiai ir ryšiai tarp personažų. Nors kartais reikia paimti į rankas knygos skirtuką, kuriame išvardyti personažai ir jų tarpusavio ryšiai – prieš ir po tvano. Šis skirtukas tikrai labai praverčia.

Sunku išvardyti visas temas, kurios šiame romane paliestos, o ir nereikia visko atskleisti, palikti šį malonumą skaitytojams. Užteks pasakyti tai, kad pasaulis prieš potvynį – mūsų ar netolimos ateities laikas. Laikas, kuriame žmonės gyvena tarsi miegodami ir visapusiškai neigdami artėjančios grėsmės faktą. Artėjanti grėsmė – ekologinė katastrofa – gerai žinoma tam tikruose mokslininkų ir politikų sluoksniuose, nutekinama slapta informacija apie tikrą situaciją, apie vandenyno lygio kilimą ir to pasekmes, paslaptingai žūva garsus klimatologas, kurio į kapus nusineštą paslaptį turi išsiaiškinti jo kolegos ir artimieji, pakvimpa sąmokslo teorija, rezgasi detektyvas, kuris yra varomoji romano galia ir padeda nenuskęsti skaitytojui, pasakojimo bangų nešamam pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal.

Pasaulis po potvynio – mūsų amžiaus pabaiga. Jame švenčiamos 20-osios Amsterdamo paskendimo metinės, žmonės nesiskiria nuo išmanių prietaisų ir sunkiai gali be jų gyventi, draugų ar psichologų funkcijas atlieka sukurtos virtualios tapatybės, kompiuteris „užlūžta“ paprašytas kalbėti paprasta klasikine kalba, kuri atitinka šiandien mūsų vartojamą lietuvių literatūrinę kalbą, Baltijos jūra atskirta nuo žmonių didžiule betonine siena, o priėjimas prie jos – draudžiamas. Reikia pasakyti, kad nors viskas skamba distopiškai ir išgalvotai, kalbant apie autoriaus kuriamą pasaulį labai tinka dabar madingas žodis „įtikina“. Šis išgalvotas (o gal visai realus? – netolimos realybės) pasaulis išbaigtas visais aspektais – net kalba, kuria kalba ar mąsto romano potvaniniai herojai yra niveliuota, supaprastinta ir suprastinta ir retesnio žodžio pavartojimas priverčia vaizduojamo pasaulio personažus žavėtis pasakiusiojo išmone.

Turiu prisipažinti, kad žaviuosi tokio jauno autoriaus erudicija ir išmone – literatūrine ir ekologine. Romane dekonstruojami įvaizdžiai apie mūsų nuostabią gamtą, kuri priimama kaip duotybė, verta tautos pasididžiavimo, bet ne pastangų ją išsaugoti. Baltijos jūra, nuo Maironio laikų „begalinė, plati“, ošianti lietuvių sąmonėje kaip konstanta, kuri visada buvo ir visada bus, kūrinyje uždengiama siena. Ši siena slepia liūdną vaizdą: „Tada pažvelgė kiro akučių kryptimi – į jūrą. Jūra buvo netekusi sveikuoliško mėlio ir priminė skalbinių nuoplovas. Lavono odą. Tokia gyvsidabriu mirguliuojanti bala. Antanas nudelbė akis, bet ne nuo reginio – paniro į striukės dirbtinį kailį, kai vėjas, kad ir nestiprus, adatytėmis subadė veido odą. Ir nustėro pamatęs, kaip aukštai užsikabarojo – paplūdimyje jūrsienė buvo antra tiek aukštesnė nei mieste. Jis žvelgė į jūrą nuo penkiametrinės betoninės kopos“ (p. 163). Gniaužia kvapą ir šiek tiek pritrūksta oro, kai tai įsivaizduoji, ar ne?