Kultūra

2019.04.08 17:35

Senjorų seansai „Skalvijoje“: lankytojai papasakojo apie pamėgtą tradiciją

Brigita Kulbytė, LRT.lt2019.04.08 17:35

Kino centre „Skalvija“ dar 2005 m. pradėti rengti Senjorų kino seansai. Apie pirmadienius, kurie jau tradicija tapę ne vienai senjorų kompanijai ir pavieniams kino mėgėjams, kalbuosi su programos sudarytoja Sonata Žalneravičiūte. Prieš seansą sugūžėję senjorai taip pat noriai dalinasi įspūdžiais ir istorijomis apie šį pamėgtą kultūrinį laisvalaikio būdą.

Iš kino ekrano – senjorus sveikinantis Zuokas

„Skalvijos“ programų sudarytoja, knygos apie sostinės kino teatrus „Vilniaus iliuzionai“ autorė ir vieno didžiausių dokumentinio kino festivalių (VDFF) Lietuvoje bendrakūrėja S. Žalneravičiūtė prisimena idėjos įgyvendinimo pradžią: „Tuometinis meras, Artūras Zuokas, kartu su tada „Skalvijos“ centrui vadovaujančia Greta Zabukaite (dabar Akcionaite), iniciavo senjorų seansus. A. Zuokas mieste rengdavo arbatėles senjorams ir čia buvo dar viena jo akcija. Savivaldybė žadėjo skirti pinigų, bet niekada jų taip ir nematėme.“

Pasak S. Žalneravičiūtės, politikas buvo labai entuziastingas ir norėjo pasirodyti senjorams: „Buvo padarytas reprezentacinis vaizdo įrašas, kuriame A. Zuokas iš ekrano tardavo sveikinimo žodžius senjorams. Tokiu būdu save pristatydavo kaip kokį geradarį.“

Tačiau pasirodymų kino ekrane neužtenka pažadams vykdyti. Kino teatras finansavimo negavo, o žiniai apie seansus pradėjus sklisti viešai, reikėjo suktis iš padėties.

Už tokią mažą kainą platintojai neketino duoti nė vieno filmo

„Idėja buvo gera, bet mes iš pradžių nelabai turėjome ką rodyti. Platintojai nenorėjo, kad už tokią mažą kainą leistume filmus. Pirmą mėnesį daugiausia rodėme senus, lietuviškus, klasikinius filmus. Vėliau atsirado Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“, labai populiari dokumentinė juosta. Vaidybinių beveik nebuvo, tai naujovių ir nesulaukdavo,“ – pirmuosius seansus prisimena S. Žalneravičiūtė.

Senjorai – itin reiklūs žiūrovai

Laikas ėjo, filmai gerėjo, senjorams rodomų filmų kiekis didėjo. Repertuaro sudarytoja dalinasi prisiminimais: „Vėliau iš platintojų visgi „išsikaulindavom“ naujų filmų. Bet senjorai visada buvo reiklūs žiūrovai. Jie pirmieji tiesiai šviesiai pasakys, kas nepatiko. Sako: „Nerodykite mums tų filmų apie karą, mes ir taip žinome, kas tai yra, duokite mums gražių istorijų.“ Reikėdavo gerai pagalvoti, kas jiems tiks.“

Klausiu, ar visi žiūrovai buvo reiklūs sinefilai? „Aišku, buvo kita dalis žiūrovų, kurie eidavo iš įpratimo, nežiūrėdami, kokio turinio filmas rodomas. Gerai tai, kad dabar platintojai, pamatę senjorų aktyvumą ir didžiulį norą, lengvai duoda rodyti ir naujausius filmus. Negana to, 2015 m. Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ taip pat rengia specialius seansus skirtus senjorams. Ilgą laiką jie buvo laikomi kaip kliūtis, bet organizatoriai pamatė, kad jiems tai atsiperka ir buvusią kliūtį pavertė naudinga abipuse verte“, – sako pašnekovė.

O ar šiandien iškyla kokių dvejonių dėl filmų – ką rodyti, o ko geriau ne? „Filmų temos būna pačios įvairiausios. Anksčiau moralinės temos galėdavo žeisti, dabar tampa visai priimtinos. Pavyzdžiui, abejojau, kai rodėme filmą „Adelė“ (rež. Abdellatif Kechiche, 2013), kuris turi nemažai atvirų scenų ir negana to, kalba homoseksualia tema. Bet senjorai jį visiškai normaliai pažiūrėjo“, – atsakė programos sudarytoja.

Žiūrovai save vadina „tradiciniais „Skalvijos“ lankytojais“. O jūs ar pastebite savo nuolatinius lankytojus, kokių nuotykių yra buvę per visą tą laiką? „Nuotykių tai gal ne... Bet tai, kaip jie kartais veržiasi į kiną... Atrodo, lyg vaikai, norintys ledų. Jie pasiruošę stovėti dvi valandas, sėdėti ant laiptukų, kurių mes neturime, net savo kėdutę pasistatyti. O vieną turėjome senjorą, kuris ateidavo su savo sriubyte. Bare pavalgydavo ir eidavo į seansą. Yra senjorai, kurie turi savo vietą salėje. Būtinai toje vietoje turi sėdėti ir niekur kitur“, – šypsodamasi prisimena pašnekovė ir priduria, kad gražu pažiūrėti, kaip susirenka moterys, pasipuošusios skrybėlaitėmis – akivaizdu, kad tai svarbus įvykis, galimybė išeiti iš namų.

Senjorų seansai – daugelio ilgametė tradicija

Patys senjorai apie pirmadienio seansus kalba pozityviai ir sako, kad yra labai patenkinti, džiaugiasi galimybe susitikti su bičiuliais, kartu praleisti laiką ir dar pamatyti gerą kiną:

„Mes dažnokai ateinam, taikom pirmadienius. Pasižiūrime ir į filmų turinį. Ne visi filmai taip jau patinka. Žinoma, daugiausia tie filmai, kurie turi vidinį išgyvenimą, turtingesni vidumi, ne išore. Būna ir tragiškų filmų, bet ir tuos mėgstam. Kadangi toks jau amžius, leidžiam sau viską (juokiasi)“, – atvirauja seanso laukianti senjorė.

O seserys Banga ir Rasa senjorų seansuose lankosi jau keletą metų: „Labai retai, kada negalime ateiti. Į seansus ateiname mes su sese ir mūsų bičiuliai. Pirmadienis tradiciškai toks mūsų ėjimo į kiną diena. Nebuvo nė vieno karto, kad parodytų blogą filmą. Jie tikrai išrenka labai gerus – prastų mums nerodo. „Skalvija“ – vienintelė likusi vieta, kuri tokiais dalykais užsiima ir mums tai labai patinka. Džiaugiamės, kad tokį dalyką daro. Po filmo einam kavos išgerti, pasikalbam. Stengiamės, kad nebūtų nuobodu.“

Klausiu, ar pašnekovė visada taip mylėjo kiną: „Būdami studentai bėgdavom iš paskaitų ir eidavom į kiną, po 30 kapeikų atsimenu, būdavo. Alain Delonas buvo mūsų dievaitis. Dideli kino žinovai nebuvom, bet kaip tada patikdavo, taip ir dabar patinka. Gyveni tol, kol domiesi, tai va ir stengiamės domėtis, kad nebūtume gyvi lavonai. (juokiasi)“

Kita senjorė, Vanda Morta, paklausta kodėl ir ar dažnai lankosi senjorų seansuose, atsakė, kad pirmadieniais kartu su draugėmis susiburia, tik tam, kad kartu nueitų į kiną: „Senatvė labai riboja žmogų ir tokie išėjimai, pabendravimas su menu ir su draugėmis yra labai vertingi.“

Norintys ne visada sutelpa į salę

Prieš pat seanso pradžią sutikau Aldoną, kuri iki paskutinės minutės atviravo apie savo meilę – kiną: „Senjorams „Skalvija“ taip pat parenka gerų filmų, kad ir šiandien, apie aktorę Romy Schneider. Buvo ir kitų biografinių dramų apie Maria Callas, Vincentą Van Goghą. Būna labai gerų juostų. Labai reikalingi tokie seansai, labai. Kone visada pilna salė, net netelpa norintys“, – džiaugiasi senjorė.

Pakalbinau ir tyliai prie staliuko sėdintį senjorą Bonifacą. Jaunystėje dirbęs kino sferoje, šiandien jo beveik nelanko. Sako atėjęs, nes žmona norėjusi pamatyti filmą: „Su žmona tik ateinu. Man kinas baigėsi su Ingmaru Bergmanu ir Andrejumi Tarkovskiu“, – trumpai ir aiškiai išdėstė savo poziciją Bonifacas.

Ne tik filmų, bet ir pokalbių!

Prieš išeinant iš „Skalvijos“, kurios kino salėje jau rimo senjorai ir niro į tikrą kino malonumą, stabtelėjau prie kasos, kuri atrodo lyg iš senovinio holivudinio filmo. Man nusišypsojo kasininkė ir tada supratau, kad ji – taip pat šios tradicijos dalis. Paklausiau, ar ji atpažįsta nuolatinius senjorus? O gal pastebi net specialius jų įpročius?

„Nuolatinė auditorija yra didžiausia, atėję į vieną seansą jie iš karto perka jau ir į kitos savaitės, nes žino, kad ateis. Yra ir labai planuojančių, kurie kiekvieno mėnesio pradžioje nusiperka visų pirmadienių bilietus, nes nori užsigarantuoti sau vietą. Bet žinoma, visada yra ir tokių, kurie ateina spontaniškai ir stebisi, kad nebėra nė vienos laisvos vietos“, – sako Augustė.

„O kalbant apie įpročius... Pastebiu senjorų meilų bendravimą ne tik tarp savo ratelio žmonių, bet ir su aptarnaujančiu personalu, t. y. mumis. Pavyzdžiui, atneša saldainių ar pasveikindami su pavasariu įteikia tulpių. Ir jie labai šnekūs, nori dalintis įspūdžiais. Pati ne visada imuosi iniciatyvos, bet jeigu pasakojasi, visada išklausau.“