Artėjant kovo 27-ajai – Tarptautinei teatro dienai – Lietuvos muzikos ir teatro akademija vėl surengė festivalį „LMTA Teatro dienos“. Akademijos bendruomenė kvietė ne tik pasimėgauti jaunųjų kūrėjų spektakliais, bet ir pamąstyti svarbiomis temomis.
LMTA Balkono teatre vyko diskusija „Ar taps jaunieji naujaisiais teatro skersvėjais?“, kur teatrologė Aušra Kaminskitė, LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė Elona Bajorinienė, Lietuvos nacionalinio dramos teatro atstovė, dirbanti su Jaunųjų kūrėjų programa, Kristina Savickienė ir kiti akademijos nariai kalbėjo apie kylančius iššūkius, sunkumus, jaunosios kūrėjų kartos darbo specifiką.
Dabartinė teatralų karta atsidūrusi įdomioje situacijoje
Diskusiją moderavusi Aušra Kaminskaitė pokalbį pradėjo teiginiu, kad daugeliui, ko gero, net sunku įsivaizduoti, kaip pasikeitusios teatro žmonių profesijų kryptys: „Tos kryptys dabar visiškai kitokios nei prieš 20 metų. Visų pirma, sunku gauti darbą. Kita vertus, niekas nesijaučia kaip nors apribotas, neprivalo kurti remdamasis konkrečia stilistika ir pan.“
E. Bajorinienė teigė galinti iš savo patirties, o ne literatūros, nusakyti 30–40 metų teatro procesą. Nors tai – ganėtinai trumpas laikotarpis, situacijos teatre anksčiau ir dabar gana kardinaliai pakitusios.
„Tiesa yra tai, kad sovietiniais laikais nebuvo tokio reiškinio kaip bedarbystė. Visi gaudavo kokį nors paskyrimą. Vėliau įvyko didelis politinis virsmas ir, sakykite, ką norite, politika ir istorija turi tiesioginę įtaką kūrybai, menui ir kūrėjų likimui. Nors dabar nėra to mano nusakyto užtikrintumo, egzistuoja didelė pasirinkimo laisvė. Net tai, kad jaunuoliai patys pasirenka teatralo profesiją, yra daug įrodantis žingsnis“, – pasakojo E. Bajorinienė.
Pasakodama apie realybę prieš kelis dešimtmečius, dekanė teigė, kad kadaise baigusieji tuometinę konservatoriją teturėjo vaidybos specialybę ir nieko daugiau: „Tuomet kelias buvo paprastas ir aiškus – eiti tiesiai į valstybinį teatrą ir tiek. Visa edukacinė sistema buvo pajungta taip, kad tektų tarnauti valstybinio teatro tinklui – surenkami tiksliniai kursai ir visuomet žinoma, į kokį teatrą visa ta grupė, baigusi mokslus, nukeliaus“, – tvirtino diskusijos dalyvė.
Norėdama palyginti, kaip skyrėsi situacija prieš 30–40 metų nuo dabartinės, E. Bajorinienė pateikia šių dienų pavyzdį: „Neseniai akademiją baiginėjantis kursas sulaukė pasiūlymo iš Kauno dramos teatro. Šis, turėdamas laisvų darbo vietų, kvietė prisijungti. Tačiau studentų kursas turėjo pasirinkimo laisvę ir nė vienas iš jų nepasirinko teatro Kaune. Vėliau į jį nuėjo kita studentų laida. Šis dalykas man ir įdomiausias – dabartinė karta yra visiškai kitokioje situacijoje.“
Ar vis dar verta teatre laukti pranašų?
Diskusijoje apie naujuosius teatro skersvėjus nevengė dalyvauti ir LMTA studentai ar akademiją neseniai baigę kūrėjai. Viena jų, Eglė, atkreipė dėmesį į įdomų dalyką – aiškius ženklus, rodančius, kada studentai išėjo iš kurso, kuriame buvo stiprus autoritetas, ir kada išėjo iš tokio, kuriame autoriteto trūko. Pasak diskusijos dalyvės, tai matyti ir medžiagos pasirinkime, ir stiliaus užuomazgose.
Renginyje pasisakiusio Balio nuomone, skersvėjis teatre ateina iš režisieriaus asmens, pavieniams aktoriams tai sunkiau, nebent tam tikrame spektaklyje. Čia Balys pasitelkė Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ sužibėjusį aktorių Marių Repšį.
E. Bajorinienė, atsakydamas į dalyvių pasisakymus, pastebėjo, kad keli ryškiausi režisieriai – Oskaras Koršunovas ar Gintaras Varnas – savo vardus žinomais padarė labai greitai, vos baigę akademiją.
„O. Koršunovui labai daug reikšmės turėjo jo vardo teatro atidarymas. Jis sugebėdavo pastatyti aštuonis spektaklius vos per du sezonus, repetuodamas su trupe dieną naktį... Na, o G. Varnas buvo tikra žvaigždė su savo įkurtu „Šėpos“ teatru. Šių dviejų režisierių debiutai buvo tikrai labai ryškūs, dabar tokių debiutų nesulaukiama. Tačiau man susidaro įspūdis, kad toks asmenybių ir vedlių laukimas – klaidingas. Gal teatras – pasikeitęs ir nebereikia laukti pranašų?“, – svarsto E. Bajorinienė.
Vyresnė aktorių karta priešinasi jauniems režisieriams
Kristina Savickienė, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre atsakinga už jaunųjų kūrėjų pritraukimą į programas, papasakojo apie savo darbo misiją ir tikslus. Pirminė Jaunųjų kūrėjų programos idėja priklauso LNDT vadovui Martynui Budraičiui – kalbėti apie tai pradėta prieš patalpų rekonstrukciją. „Sumanyta, kad po rekonstrukcijos turėsime 3 scenas ir viena jų bus skirta tik jauniems kūrėjams. Tai bus tarsi atskiras teatras su sava rinkodaros vizija ir pan., jame bus galima daugiau eksperimentuoti“, – susirinkusiems teigė K. Savickienė.
Ši idėja, anot diskusijos dalyvės, išspręstų problemą, kai į teatrą ateina kūrėjas, pastato vieną spektaklį ir išeina. Juk taip uždedama atsakomybė debiutuoti kone šedevru, o šalia to visuomet – didelė nesėkmės tikimybė. Pasak diskusijoje dalyvavusios LNDT atstovės, norėtųsi, kad teatre įsikurtų reziduojantys kūrėjai, galintys ten dirbti dvejus metus.
K. Savickienės teigimu, vienas didžiausių teatre vyraujančių iššūkių – skirtingų mokyklų susidūrimas: „Jei kviečiame jaunus kūrėjus dirbti ne jaunųjų menininkų programoje, o pagrindinėje, susiduriame su pasipriešinimu, kylančiu iš vyresnių teatro darbuotojų, vyresnių aktorių trupės. Vyresniems aktoriams atrodo, kad jaunas režisierius su jas negalės dirbti. Kartais, net kai būna prasidėjusios repeticijos, aktoriai atsisako dirbti. Tai sunku, bet mes nematome kito kelio, tik dirbti su jaunais kūrėjais.“
Kaip pasakojo K. Savickienė, daugybei vyresnių aktorių sunku patikėti vienu svarbiu dalyku – nebeliko tiek teatro meistrų, kurie užpildytų teatro programą, o 1–2 didieji režisieriai negali sukurti visų teatro spektaklių.
