Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiajai patarėjai Rūtai Kačkutei nebeliko jokių kliūčių imtis Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovės pareigų. Na, viena kliūtis yra – laikas, mat per trumpą tarpsnį turinti išdalyti dabartinius reikalus ir rūpesčius – užbaigti darbus.
Naujomis pareigomis, sako, naudosis demokratiškai, tardamasi su bendradarbiais. Svarbiausiu uždaviniu įvardija muziejaus sukaupto istorijos lobyno atvėrimą visuomenei, sudominimą jo artefaktais. Nevengs ir opesnių temų – XXI amžiuje Lietuvos nacionalinis muziejus turėtų būti atviras visuomenės skauduliams.
Įdomus dėsningumas, ką tik Lietuvos dailės muziejaus vadovo poste menininką pakeitė menininkas, o Lietuvos nacionaliniame – istorikė užleido vietą istorikei archeologei. Iki kovo muziejaus direktorės pareigas ėjo Birutė Kulnytė.
Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje ši pradėjo dirbti 1973-iaisiais, direktore buvo paskirta 1992 metais. Tada įstaiga įgijo dabartinį pavadinimą – Lietuvos nacionalinis muziejus. R. Kačkutė išsitaria labai norinti, kad B. Kulnytė ir toliau savo žiniomis talkintų muziejui.
Didžiausia užduotis
– Vis dar vadovaujate Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros grupei. Taip pat kuruojate Valstybės pažinimo centro veiklą. Kada atsisveikinsite su šiomis pareigomis?
– Darbai jau eina į pabaigą, po mėnesio pradėsiu eiti naujas pareigas. Tada prasidės naujas etapas. Reikia pabaigti viena, kad galėtum pradėti kita.
– Tačiau konkursas įvyko. Teikėte savo siūlymus, jie buvo įvertinti palankiausiai. Ko gero, mintyse sukasi ir būsimų darbų kontūrai?
– Tikrai taip. Didžioji mano užduotis – atverti muziejų, paversti jį demokratiška institucija, traukos erdve, kur žmonės sužinotų savo tautos, valstybės, taip pat ir šeimos ar net asmeninę istoriją. Ateitų keldami klausimus ir drąsiai ieškotų atsakymų iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos. Tai didžiausia mano užduotis, jos įgyvendinimo ir sieksiu.
Ir mažam, ir dideliam
– Ko gero, Valstybės pažinimo centras jums geras pavyzdys, gera praktika būsimam darbui?
– Valstybės pažinimo centras buvo pirmasis muziejus, kurį kolegų padedama sukūriau. Tos pamokos neįkainojamos. Kai gali kurti laisvai, nėra jokių ribojimų, kai muziejus dar tik kuriamas – patirtis vienokia.
O dabar ateinu vadovauti seniausiam Lietuvos muziejui. Turinčiam pačius turtingiausius rinkinius. Tad aplinkybės kitos. Valstybės pažinimo centre buvo galima eksperimentuoti, kurti jį „iš nieko“, patiems ieškoti atspirties taškų. Nacionaliniame muziejuje išeities taškas aiškus – sukaupti rinkiniai.
Juos reikia atverti ir aktualizuoti, „įvilkti“ į kontekstą. Nes kontekstas pasakojant istoriją be galo svarbus. Pats radinys jau mažai ką byloja šiuolaikiniam žmogui. Tad turi būti pateiktas kitaip.
Kad į muziejų ateitų visa šeima, reikia pagalvoti, ką mažyliai jame pamatys savo akių lygyje – ką galės paliesti, užuosti, patirti. Ir ką sužinos suaugęs, patirties jau sukaupęs žmogus. Tad muziejus turi tapti vieta, kur ir didelis, ir mažas atrastų sau ką nors nauja.
Šiuo požiūriu Valstybės pažinimo centras davė labai geros patirties. Čia ekspozicijos sukurtos taip, kad būtų įdomios visokio amžiaus, išsilavinimo, interesų žmonėms. Šią praktiką tikrai perkelsiu. Galbūt pavyks pasiekti ir interaktyvumo, pirmiausia daug dėmesio skiriant radiniams.
Tikrai pasinaudosiu patirtimi, kaip kuriamos ekspozicijos. Nes supratau, kad labai svarbu sutelkti skirtingų specialybių ir požiūrių žmones. Reikia istorikų, menininkų, architektų indėlio. Ir būtinai – IT specialistų. Visas muziejaus pasakojimas turi būti kuriamas drauge.
Sieksiu telkti ne tik Nacionalinio muziejaus darbuotojus, kurių kvalifikacija neabejoju, bet ir mokslininkus iš Vilniaus universiteto, Dailės akademijos, Istorijos instituto, net ir kitų muziejų.
Metas atgauti veidą
– Galbūt skaitytojai nepasidyvis mano klausimu, kuo apskritai Lietuvos nacionalinis muziejus skiriasi nuo Lietuvos dailės muziejaus? Manau, galvose esama tam tikros painiavos, kas rodoma ir ką reprezentuoja šios institucijos.
– Toks klausimas suponuoja vieną teisingą dalyką – nesame išryškinę, ką kuris muziejus kaupia, apie ką pasakoja. Todėl viskas taip susimaišę. Artėja metas, kai visiems nacionaliniams muziejams teks surasti savo tapatybę.
Dėl Nacionalinio muziejaus neturiu abejonių, nes tai seniausias Lietuvos muziejus. Jis rinko ir kaupė istorinius eksponatus, susijus su visa Lietuvos valstybės istorija. Nacionalinis muziejus turi tuo užsiimti, tas temas įvairiai aktualizuoti.
Kitas klausimas, ar menas ir dailė negalėtų prie to prisidėti? Manau, gali. Tam reikia visų nacionalinių muziejų bendradarbiavimo. Dubliuoti vienas kitą prasmės nėra. Nes mūsų nedaug, ištekliai nedideli.
Tačiau dirbti kartu, rengti bendras ekspozicijas, leisti leidinius, keistis eksponatais – galėtume. Norėtųsi daugiau dėmesio tarptautinėms parodoms. Ypač kai norime pamatyti savo istoriją Europos ar pasaulio istorijos kontekste.
Kita vertus, norėtųsi, kad Lietuvos nacionalinis muziejus įgytų dar ryškesnį veidą. Ypač komunikacijos požiūriu.
Beje, šiuolaikinis menas ne tiek teigia, kiek kelia klausimus. Muziejus turi būti vieta, kuri skatina pasidomėti daugiau, o ne duoda jau parengtus atsakymus. Menas turi galių organiškai papildyti ekspozicijas.
Laikas prabilti apie XX amžių
– 2018 metų duomenimis Nacionalinis muziejus buvo penktas pagal lankytojų skaičių. Visai neblogai. Tačiau galima spėti, kad daugiau žmonių priviliojo kiti jo padaliniai (viso yra 9, – aut.), tarkime, Gedimino pilies bokštas, o ne pagrindinės muziejaus ekspozicijos.
– Jūs teisus, per pastaruosius dvejus metus Gedimino kalnas veikė tik 5-6 mėnesius per metus. Tai iškart atsiskleidė lankomumo statistikoje. Bet Nacionalinis muziejus įgijo kitą traukos objektą – Nepriklausomybės Aktą, eksponuotą Signatarų namuose. Jis padėjo kiek atstatyti pusiausvyrą.
Kita vertus, šis pavyzdys rodo, kad ir vienas eksponatas gali tapti didžiuliu traukos objektu. Norėtųsi, kad tokių objektų parodytų ir kiti padaliniai. Nes tikrai jų turi.
Suprantama, Gedimino kalno papėdėje turi būti sutelkta, kaip sakau, visa Lietuvos istorija. Pirmiausia – gražiai, nuosekliai ir suprantamai papasakota. Manau, Naujajame arsenale turėtų būti skirtas laikotarpiui nuo seniausių laikų iki XIX šimtmečio pabaigos.
Atėjo laikas kalbėti ir apie XX amžių. Jis turtingas daugeliu atžvilgiu, bet dabartinėje ekspozicijoje pasigendu gilesnės analizės. Gal jai vertėtų skirti atskirą muziejaus padalinį?..
Gera žinia – gautas finansavimas Pilininko namo sutvarkymui ir ekspozicijos įrengimui. Šiuo metu neturime vietos, kur sutelktai, patraukliai Europos kontekste būtų pasakojama Lietuvos istorija. Prieš pradedant permainas Naujajame arsenale tokią ekspoziciją vertėtų sukurti Pilininko name.
Apskritai reikia suaktyvinti visų padalinių veiklą. Parodos turi būti nuolat rengiamos, gvildenti klausimus, kylančius dabartiniam žmogui. Tarkime, migracijos tema mums ne nauja. Ji mums buvo „nutikusi“ ne kartą. Trumpalaikės parodos leidžia apmąstyti ir aktualizuoti tokius klausimus.
Kalbant apie Naujojo arsenalo ekspozicijos atnaujinimą, manau, svarbu susigrąžinti mūsų šaknis. Nes jos per XX amžių buvo gerokai apkapotos. Negebame suvokti, kad mūsų gyslomis teka Europos istoriją kūrusių žmonių kraujas. Esame Europos dalis, visada buvome.
Lietuvos nacionalinis muziejus taipogi turėtų kelti visuomenei skaudžius klausimus. Tarkime, prabilti apie tautinių bendruomenių konfliktus. Arba aptarti tapatybės klausimus.
– To anksčiau muziejuje pasigedote?
– Negaliu sakyti, kad pasigedau. Manau, tai normalus muziejaus vystymosi etapas. Atkūrus nepriklausomybę jis mėginio apmąstyti, kaupti, saugoti tai, kas per sovietmetį buvo tyčia ignoruojama.
Prasidėjo kitas etapas – atverti, kontekstualizuoti muziejaus rinkinius. Po to, kas buvo atlikta, dabar mūsų kelias kur kas lengvesnis.
Gedimino griūties nesibijo
– Kodėl muziejus mums šiandien kelia neigiamų emocijų, siejasi su nuoboduliu?
– Viskas dėsninga. Keičiasi istorijos supratimas, kinta ir muziejaus traktavimas. Kažkada XX amžiaus pradžioje, kai iš naujo kūrėsi valstybė, mums reikėjo Šapokos istorijos, kad ji sutelktų tautą. Kaip istorija buvo pasakojama, taip ji rodyta ir muziejuose.
Tačiau XXI amžiuje reikia praskleisti romantizmo uždangą ir drąsiai pažvelgti savo istorijai į akis. Tik įsisąmoninę ir gražius, ir graudžius jos įvykius būsime tvirti, drąsūs, pasitikėsime savimi. Toks istorijos muziejaus uždavinys XXI amžiuje.
– Kaip viliosite lankytojus? Gal ir suvenyrų krautuvėlė – planuose?
– Kad lankytojas jaustųsi gerai, nebepakanka tik suteikti jam emocijų. Jis dar turi pajusti malonų aptarnavimą. Norėčiau, kad lankytojai būtų pasitinkami su šypsena. Kad turėtų, kur pavalgyti ir atsigerti. Kad dėmesys būtų skiriamas vaikams. Tai nemažas iššūkis, nes prireiks ir kai kurių padalinių rekonstrukcijos. Vis dėlto tokią viziją puoselėju ir, manau, pasieksiu jos įgyvendinimo.
– Ar nebijote Gedimino bokšto griūties? Ne tiesiogiai, o tos jums tenkančios naštos?
– Nebijau. Sunkiausi ir sudėtingiausi darbai jau padaryti. Grėsmė pašalinta. Tiesiog reikia tęsti suplanuotus darbus, rūpintis, kad jie deramai būtų atliekami. Tikiuosi, Nacionalinis muziejus nebus paliktas vienui vienas su šia problema. Nes tai ir Kultūros, ir Aplinkos apsaugos, ir Finansų ministerijų, apskritai – Vyriausybės, klausimas. Tačiau kol kas darbai vykdomi sklandžiai, sutelktai.
– Ko gero, jums pažįstami valdingesnio vadovavimo metodai. Ar pati jais vadovausitės naujose pareigose?
– Vadovaudama Valstybės pažinimo centrui ir Švietimo, mokslo ir kultūros grupei laikausi principo, kad tiesa atrandama diskutuojant. Tad geriau nuolat kalbėtis. Man patinka, kai idėjos ateina iš kolektyvo. Jas aptariame, pasirenkame kelią ir juo einame.
Turiu programą, ji laimėjo konkursą, tad mano užduotis įkvėpti, uždegti naujuosius bendradarbius, kad ja patikėtų. Tada kartu diskutuosime apie įgyvendinimą. Nes pati nieko negaliu padaryti – tik viso kolektyvo pastangomis.
