Kultūra

2019.03.23 13:46

Aleksandras Špilevojus: faina ieškoti treninguoto Dievo Naujininkuose

Brigita Kulbytė, LRT.lt2019.03.23 13:46

Kaskart sutikus dramaturgą, režisierų Aleksandrą Špilevojų negali nesižavėti jo dėmesiu, gebėjimu skirti visą energiją greta esančiam žmogui. Nuo Aleksandro sklinda kažkokia begalinė tvirtybė, o veiksmuose atsispindi kantrybė, nuolankumas ir pagarba kiekvienam sutiktajam.

Šis kūrėjas, regis, sugeba keliauti išminčių takais kažkur amazonių miškuose, o savo fiziniam kūnui liepti čia ir dabar spręsti žemiškus iššūkius. Apie tai – LRT.lt interviu su jaunuoju teatro šamanu, į kurio apeigas susirenka pilnos salės žiūrovų.

– Šiais metais esi nominuotas „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose už geriausią nacionalinę dramaturgiją, pjesę „Bagadelnia“. Kas Tau pačiam yra apdovanojimas ir titulas? Ar tai menininko siekiamybė, savęs įprasminimas?

– Kurdamas teatrą siekiau užmegzti dialogą su žiūrovais. Nebūtinai tiesiogiai, tarp scenos ir salės, bet tarp tos energijos, kurios sroves vieni kitiems siunčia spektaklio dalyviai – aktoriai ir žiūrovai. Todėl man didžiausias apdovanojimas yra tai, ką atiduoda publika.
Nesu iš menininkų, galinčių teigti, kad žiūrovas yra nesvarbus. Priešingai, žiūrovas man labai svarbus. Kaip ir kiekvienas mano komandos narys, nes tai nedalomi dialogo elementai. Dėl to dialogo poreikio aš ir kuriu.

Žiūrovų vertinimas ar atstūmimas man svarbiau ir už kritiką, net jei ji – profesionali. Kritikai ir jų nuomonė man naudingi profesiniam augimui. Šie valstybiniai apdovanojimai taip pat įdomūs tuo, kad parodo, kaip profesionalai, nuolatos stebintys teatro renginius, mato tavo darbus bendrame kontekste. Bet dialogą rezgu su publika, todėl rezonavimas su jais man – didžiausias apdovanojimas.

– Esi nominuojamas jau ne pirmą kartą. Kokios reakcijos aplankė sužinojus tokią žinią?

– Žinoma, tai yra malonu. Bet manau, kad tai iš dalies yra atsitiktinumas. Kasmet laureatus vertina vis kitokia komisija. Kortos gali sukristi taip, kad būtent tais metais, kai sukursi reikšmingesnį darbą, komisijoje bus žmonės, kurių skonio ar pasaulėjautos tu neatitinki. O gal metais anksčiau ar vėliau, esant kitai komisijai, tas pats darbas būtų nominuotas, bet šiais – ne. Aišku tai ne vien atsitiktinumas, nors šiek tiek ir primena loteriją. Šiais metais, pamačius, kad režisierės Kamilės Gudmonaitės nėra tarp jaunųjų menininkų, man kilo klausimas: „Kodėl?“.

Akivaizdu, kad ji yra jei ne kiečiausia, tai viena kiečiausių jaunųjų kūrėjų Lietuvoje. Man keista, kad Kamilės tarp nominantų nėra, o aš esu. Aišku nesakau, kad nesidžiaugiu nominacija, bet žinai, radęs eurą ant žemės irgi džiaugiesi. Nors supranti, kad tai ne tik savo pastabumas ar nuoplenas, bet ir sėkmė.

Šiuo atveju man labai pasisekė, kad pjesę teigiamai įvertino tiek žiūrovai, tiek profesionalūs kritikai. Bet jei turėčiau galimybę sukurti vieną spektaklį dvejomis versijomis ir į vieną iš jų eitų daug žmonių, kurie būtų paveikti, rastų kontaktą su aktoriais, o į antrąją niekas neitų, ji nesugebėtų paliesti publikos, bet už ją gaučiau kažkokių apdovanojimų, tada geriau per visą gyvenimą negauti nė vieno apdovanojimo, bet likti prie tos versijos, kuri užtikrina kontaktą su publika. 

– Tavo pjesės pavadinimo „Bagadelnia“ žodžio etimologija, verčiant pažodžiui, reikštų „Dievo padaryta“, „Vieta, sukurta Dievo arba sukurta Dievui“. Tavo liečiamos temos netiesiogiai, bet visada grįžta prie Dievo. Ar šiandienos lekiančiame pasaulyje Dievas tebėra reikalingas? Jei reikia Dievo, tai kokio? Kas Tau šiandien yra Dievas?

– Oho. Čia tai driokstelėjai. Bet pabandysiu... Ar lekiančiame pasaulyje reikalingas Dievas? O ar Dievui reikalingas tas lekiantis pasaulis? Nežinau, ko reikia pasauliui.

Aš nė vieno spektaklio nedariau konkrečiai apie Dievą. Ir niekada neketinau. Bet visuose darbuose ta tema pasirodo. Dievas... Religijos, mitai, ideologijos, idėjos. Jos buvo reikalingos žmonijai nuo pat pradžių, kai tik pirmieji žmonės pradėjo burtis į didesnes bendruomenes, pirmuosius kaimus, miestus, tautas.

Žmonėms visuomet buvo ir yra reikalinga tam tikra idėja, Dievas, kuris juos apjungia ir kuris leidžia gyventi kartu ir gyventi vardan kažko. Žmonijai visada reikėjo ir mitų... Dėl to dabar mūsų šalyje sudievinami partizanai, nes, ko gero, šalis mano, kad dabar mums reikia kurti savo dievus, kurie apjungs mūsų tautą, kels patriotiškumą, skatins žmones veikti vardan šalies gerovės. Tai tampa mitologiniais, šventais, beveik mistinių gebėjimų turinčiais herojais arba netgi mūsų dievais. Ir, norime to ar nenorime, mes tampame to dalimi. Ir kai atsiranda Marius Ivaškevičius, kuris savo kūryboje pasižiūri į partizanus kaip į gyvus žmones, o ne kaip į tautos mitologijos pusdievius, jis tampa pasmerktas patriotinių, o gal netgi nacionalistinių mitų „globėjų“. 

– Teatre irgi yra dievų?

– Teatras, jo kūrėjai patiki, kad išleis nerealų spektaklį. Tada visi dirba dienom, naktim, valandų valandom, daug daugiau nei reikia, neša iš namų rekvizitą. Vardan ko? Vardan spektaklio idėjos, kuri tuo metu tampa dievu ir suartina kartu visus tuos dirbančius žmones. Jei nebūtų Dievo, idėjos, apjungiančios ašies – nebūtų ir gyvybės, žydėjimo, vaisių.

Šių dienų Vakarų pasaulio religija – liberalizmas. Tai absoliuti ideologija. Turime savo šventuosius. Turime netgi pagrindinius lozungus, kurie mus skatina gyventi: Laisvė. Brolybė. Lygybė. Ir tai tampa mūsų trimis dievo įsakymais. Ką reiškia būti laisvam? Net kai JAV kūrė savo super demokratinę valstybę, jie kalbėjo apie laisvę, bet turėjo vergų, kalbėjo apie lygybę, bet moterys negalėjo balsuoti. Tačiau viskas kinta. Kaip krikščionybė kinta, taip ir ši ideologija kinta. Ir Dievas žmonių sąmonėje kinta kartu su jais.

– Tavo naujausia pjesė „Bagadelnia“, už kurią ir esi nominuotas šiais metais, turi įdomią atsiradimo istoriją. Pats keliavai po senelių namus ir kalbinai ten gyvenančius senolius. Ar iš jų išmokai ko nors naujo?

– Kiekvieną kartą pasakoju apie vieną senutę, kurios paklausiau, ar ji tikisi grįžti namo, nes kai kurie dar planuoja grįžti. Bet ji labai blaiviai į tai žiūrėjo ir sakė: „Ką tu, vaikeli, Bagadelnia yra dangaus prieangis.“ Jie nebėra mūsų visuomenėje ir jie nebetiek aršiai kovoja už įsitikinimus, kurie mums padeda formuoti savo kaukes ar veidus, padedančius sėkmingai nugyventi 70-80 metų mūsų žemėje.

FOTO 

Bagadelnia, paskutinis prieangis, tad čia jau gali atsisakyti ir nusiimti visa tai, kas tau buvo reikalinga ilgą laiką. Todėl senoliai ten gyvena paprasčiau: Aš taip meldžiuosi, tu meldiesi kitaip, ir gerai. Tu nesimeldi? Irgi gerai. Ir jie nebando nieko niekuo įtikinti. Man tai buvo didelis atradimas.

– Ar daug išsinešei iš šios rašymo patirties?

– Tikriausiai būtų du pagrindiniai dalykai: 1. Iš gyvenančių senelių namuose supratau, kad jie nebekovoja tarpusavyje, tiesiog priima vienas kitą. Nieko nebando užgožti ar bergždžiai įrodinėti savo tiesos. Jie tiesiog nekreipia dėmesio, jei labai trukdo vienas kitam – išeina į savo kambarį ar tiesiog kur nors pasivaikščioti. 2. Mokausi leisti viskam būti tiesiog taip, kaip yra. Net jei man tai nepatinka.

Bendravau su labai žymiu Lietuvos operos solistu, gyvenančiu ten. Pirmą kartą atėjus pasikalbėti, buvo įjungtas siaubingas TV kanalas, kuriame visą parą groja „Kelio į žvaigždes“ ir panaši muzika. Kalbuosi su juo ir suprantu, kad jis pusę gyvenimo praleido „Metropoliteno“, kitą pusę – „La Scala“ operose ir kad tai yra metras, žiauriai subtilų skonį turintis žmogus su kone tobula klausa, tikras aristokratas. Bet jo kambaryje groja šitas šlamštas.

Klausiu jo, ar neerzina tokia muzika fone? „Ai ne, ­– sako – jaunimas, žaidžia, kuria, jiems patinka, tai tegu kuria.“ Sakau: „O jums patinka tokia muzika?“ „Ne, man tai nepatinka. Bet jeigu jiems kuriasi, tegu.“ Taip jis lengvai, išmintingai leidžia būti ir tokiai kūrybai. Tegul būna...

– „Neišmoktose pamokose“ Tu taip pat kalbėjai apie paleidimą. „Priimu, apkabinu ir paleidžiu“ – citata iš pjesės.

– Klausantis dabar, kai kurios temos susisieja, bet rašydamas „Neišmoktas pamokas“ žiūrėjau šiek tiek siauriau. Tiksliau – mane domino siauresnė sritis. „Priimu, apkabinu ir paleidžiu“ – tai daugiau apie savo paties praeitį, klaidas, kaltę, dalykus, kuriuos nori pakeisti, bet negali. Rašiau būtent apie savyje esančius dalykus. Tuo metu mokiausi paleisti savo paties praeitį. O dabar mokausi paleisti mane supantį pasaulį, aplinką.

Paauglystėje mačiau žmones, kurie sakė, kad nieko nenori keisti. Į juos žiūrėdavau kaip į pavargusius ir pasenusius. Bet dabar man atrodo, kad nesu nei pavargęs, nei pasenęs, tiesiog nesinori nieko keisti... Tiksliau kartais dar norisi, kai užverda mano emocijos. Tuomet dažniausiai imuosi aktyvių, impulsyvių veiksmų ir galiausiai nudegu nieko nepešęs. Ir tada suprantu, kad ir vėl gavau pamoką. Ramiai, Aleksandrai, ramiai.

– Tu ir rašai, ir režisuoji, neretai pats ir vaidini. Ar nepasitiki kitais kūrėjais? Ar tai tiesiog toks Tavo būdas dirbti?

– Iš tikrųjų labai pasitikiu savo komanda. Labai patinka dirbti su žmonėmis, kuriais galiu pasitikėti. Ir kurie yra ne tik atlikėjai, bet ir kūrėjai. Nėra taip, kad padarau viską pats ir kaip lėlėms duodu atlikti. 

Šiuo metu kuriu naują spektaklį Vilniaus mažajame teatre, jame žiūrovai ir vėl sutiks jau ankstesniuose mano darbuose vaidinusį aktorių ir režisierių Paulių Markevičių.  

Daug įkvėpimo, kūrybinių minčių ir idėjų semiuosi iš pačių repeticijų, kur labai daug gaunubūtent iš aktorių. Esu ne informacijos siuntėjas, o priėmėjas. Daug perimu iš aplinkos, aktorių, kūrėjų, kitų pasaulių. Gautą signalą priimu, konvertuoju į pjesės formą ir užrašau. Aš tarsi faksas. Kažkas siunčia informaciją, o aš priimu, apdoroju ir atspausdinu. Aš nekuriu pats, aš atkuriu.

– Spektaklio premjera jau gegužės pabaigoje. Gal gali atskleisti detalių, ko žiūrovas gali laukti ir tikėtis?

– Na, yra pažanga, regis šiame spektaklyje nelipsiu ant scenos jokiais pavidalais ­– nevaidinsiu. (juokiasi) Galiu išduoti tik tiek, jog tai istorija apie vieno žmogaus mirtį. O iš tikrųjų, net ne apie pačią mirtį, o apie gyvenimus žmonių labai stripriai susidūrusių su ta mirtimi. Tai istoriją apie gyvenimą, ne apie mirtį. Nors jos abi stipriai susijusios. Šiame spektaklyje aš tam tikra prasme pats save pražudžiau ir nužudžiau – pirmą kartą nebesirodysiu scenoje savo režisuojamame spektkalyje. Rengiu dabar sau laidotuves Mažajame teatre.

Tai, kad statau savo parašytas pjeses, nėra jokia naujiena. Dramaturgas rašydamas sukuria tris dalykus: A: siužetą, istoriją, veikėjus, charakterius. B: jis užkoduoja formą, kaip tas spektaklis turėtų būti statomas ir rodomas ir C: siunčia tam tikrą energiją ar žinią.

Kadangi rašydamas žinau, ką ten užkoduoju, todėl lengviau tai ir atkoduoti. Pjesė tik popieriuje nėra galutinis tikslas. Pjesė – tai ne romanas, kuris yra atspausdinamas ir darbas baigtas. Tikslas yra, kad pjesė skambėtų – kai ją rašau, noriu, kad ji suskambėtų. Todėl apsiimu ją sugroti. Panašiai kaip kompozitorius, kuris pristatydmas savo naują kūrinį ne tik paduoda kam nors savo užrašytą partitūrą, bet prisėda prie instrumento ir sugroja tai, ką sukūrė. Aš esu dramaturgas, kuris leidžia savo pjesėms suskambėti.

– O kaip renkiesi, apie ką rašysi? Kaip ateina temos?

– Nežinau. Nesirenku temų. Jos skraido. Kosmose. Nesu idėjų generatorius. Esu kaip radijo imtuvas. Radijo laidos, jos vyksta manyje, bet ne iš manęs. Atrandi dažnį ir tada gaudai idėjas. Priimi ir transliuoji. Nekuri jų pats.

Visi tai darome. Kiekvienas žmogus grįžta po darbo ir apie kažką šneka su savo vyru, žmona, vaiku. Pastebėtos keistos situacijos, sutikti žmonės, kurie kelia konotacijas apie nepagarbą, chamiškumą ar dar kažką. Visi kalbame apie tai, o aš tai paverčiu pjese ir užrašau.

Galima ir tiesiogiai priartėti prie temos, kaip mano atveju – rašant apie senelių namus, juose apsilankyti pačiam. Bet tikrai nebūtinai, jei rašai apie Dievą, eiti bažnyčion ir ten semtis Dievo apraiškų. Jį gali atrasti policijos nuovadoje ar benamių prieglaudoje. Rajone. Labai faina rajone ieškoti Dievo. Naujanuose. Treninguoto dievo.

– Esi pedagogas – pavyzdys, kuriuo seka jaunimas. Dabar visiems svarbu atrasti save, pažinti tikrąjį savo veidą. Ar turi patarimų, kaip rasti kelią į savo pašaukimą?

– Kelias, visų pirma, nėra profesija. Antra, siūlyčiau bėgti kuo toliau nuo tų, kurie nori parodyti tau tavo kelią. Bėgti nuo tų, kurie už pinigus savo seminaruose ir mokymuose kalba apie sėkmingus žmones.

Kalbant apie savęs paiešką – aš nežinau. Kiekvienam labai skirtingai.

Prisiminiau vieną palyginimą... Žinai, ko negalima daryti, kai pasiklysti miške ir neturi kompaso ir telefono? Negalima eiti pirmyn–atgal. Įsivaizduok, esi kažkurioje miško dalyje. Tau reikia nutarti, kuria kryptimi eisi, kad išeitum iš miško. Viena kryptimi gal bus kilometras, kita kryptimi – gal 200 kilometrų laukia.

Bet negalima eiti į vieną pusę 5 km., tada sukti į kitą pusę dar 5. Reikia nekaitalioti. Reikia tiesiog eiti. Ir faktas, kad nesisukinėdamas, o eidamas, nesustodamas, kažkada rasi išėjimą. Nesiblaškyti reikia ir viskas. Gyvenimas yra giria, o tau tereikia eiti. Ir nesiparinTi. Gali liūdėti, verkti, ką nori daryti, bet eiti. Kad ir labai klampu bus, bet eiti. Viskas labai paprasta. Reikia tiesiog gyventi. Juk tokia kiekvieno gyvo organizmo misija?

Nieko nepatariau...

Tiesa, dar padeda spalvinimo knygos. Neseniai spalvinau gėlynus, tokie kaip tapetai iš gėlynų. Žiauriai faina yra spalvinti ir žiauriai faina klijuoti nuotraukas į albumus. Taip klijuoti gali dvi tris valandas. Ir plauti indus. Plauti indus, klijuoti nuotraukas į albumus ir spalvinti – gyventi.

KVAPAS:

Palo Santo medis.

GĖRIMAS:

Juoda arbata.

VIETA:

Namai. Palėpė.

RAŠYTOJAS/KNYGA:

Herman Hesse „Stiklo karoliukų žaidimas“.


KINO KŪRĖJAS/DRAMATURGAS:

Martin McDonagh.


TEATRE:

Agnius Jankevičius.