Kultūra

2019.04.01 17:00

Paminklai: ar ilgai bus reikalingi ir kodėl privačios iniciatyvos braunasi į viešąsias erdves?

LRT PLIUS TELEVIZIJOS LAIDA „Kultūringai su Nomeda“, LRT.lt2019.04.01 17:00

Privačios iniciatyvos, statančios įvairius paminklus ir skulptūras, visuomet renkasi miesto centrą – kur jau sukurta gerovė ir infrastruktūra, kur pyragas iškeptas ir belieka ant torto uždėti vyšnią, LRT PLIUS laidoje „Kultūringai su Nomeda“ sako menininkas Deimantas Narkevičius. Panašiai mąsto ir žinoma žurnalistė Edita Mildažytė, pati dalyvavusi net trijų paminklų statymo procese: „Iš savo patirties galiu pasakyti tik tiek, kad tai, koks bus paminklas, sprendžia tik iniciatyvinė grupė. Tiesą pasakius, aš pati tai vertinu labiau blogai nei gerai.“

Konfliktai dėl paminklų – iš trijų sudedamųjų

Žurnalistė Edita Mildažytė, paklausta, ar paminklai – vis dar reikalingi, sako, kad žmogus turi poreikį kažką įdaiktinti ir taip atsiminti. Kartais šis poreikis realizuojamas ir tampa atnašavimo objektu, bet tuomet tai – kraštutinumas. „Vis matome vykstančius konfliktus dėl paminklų ir viešųjų erdvių. Noriu pasakyti, kad toks konfliktas susideda iš trijų dalių. Pirma, viešoji erdvė priklauso visiems – ne valdžiai, o miestelėnams. Antra – yra profesionalai, turintys savo nuomonę. Trečia – visuomenė su objektu linkusi sieti savo asmeninius lūkesčius“, – paaiškina E. Mildažytė.

Todėl, anot žurnalistės, visuomet, kai kalba pasisuka apie naują paminklą, reikėtų susitarti dėl taisyklių: „Jei nusprendžiame, kad tai turi daryti profesionalai, tegul taip ir būna. Nes blogiausia, kai leidžiama neva spręsti tautai, o vėliau paaiškėja, kad sprendimą priima kas nors kitas. Mes gyvename visuomenėje, kuri liovėsi kažką deleguoti – galvojame, kad viską galime nuspręsti patys. Tik tais atvejais, kai einame pas gydytoją ar ieškome vaikui auklės, kreipiamės į kitus, be to, pačius geriausius...“

D. Narkevičius paaiškina, kad XX a. istorija rodo, jog yra dvi paminklų statymo tradicijos. „Rytų Europos šalyse valdžia nusprendžia dėl paminklų ir pastato juos liaudies vardu. Vakarų Europoje vyksta diskusijos, sprendžiama bendru sutarimu, pritariama vienai ar kitai estetikai. Ir tik bendrai visa tai nusprendus, paminklo realizavimo darbus pradeda vykdyti profesionalai“, – laidoje sako menininkas.

Privačios iniciatyvos – gerai ar blogai?

Pasak E. Mildažytės, nesutarimo bomba pakasta ten, kur susiduria didelė visuomenės dalis: „Kiekvienas turi skirtingą požiūrį, kaip paminklas ar kas nors kita turi atrodyti. Man pačiai teko dalyvauti statant tris paminklus: „Katiną“ Jurgai Ivanauskaitei, atminimo akmenį monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui prie šv. Rapolo bažnyčios ir „Žalio obuolio“ skulptūrą. Kadangi šie paminklai buvo svarbūs tik tam tikrai grupei žmonių ar to rajono gyventojams, viskas praėjo ganėtinai ramiai ir sėkmingai, buvo daug besidžiaugiančių.“

E. Mildažytė, pasakodama apie savo patirtį, teigia, kad viskas buvo gana paprasta. „Yra iniciatyvinė grupė, ji gauna savivaldybės pritarimą dėl projekto, tada skelbiamas viešas aptarimas. Iš savo patirties galiu pasakyti tik tiek, kad tai, koks bus paminklas, sprendžia tik iniciatyvinė grupė. Tiesą pasakius, aš pati tai vertinu labiau blogai nei gerai“, – tvirtina ji.

D. Narkevičius pritaria pastarajam puikiai žinomos žurnalistės teiginiui, kad privačių iniciatyvų veikla – ne toks jau ir pozityvus reikalas: „Tokios grupės, įkuriančios fondus, kad įgyvendintų paminklų statymą, yra kone nekontroliuojamos. Jos eina į viešąją erdvę, bet atstovauja privatų interesą. Jei susikuria privati iniciatyva su privačiais rėmėjais – prašau, tuomet statykite paminklą privačioje teritorijoje.“

Tačiau kodėl einama būtent į viešąją erdvę, ima svarstyti D. Narkevičius. „Einama ne į miesto pakraščius, o į centrą, kur yra sukurta gerovė, infrastruktūra, kur pyragas iškeptas, todėl belieka tik uždėti vyšnią“, – kritinio požiūrio negaili laidos dalyvis.

Menotyrininkas S. Pilinkus teigia sutinkantis su D. Narkevičiaus nuomone ir priduria, kad taip yra ir su kitomis sritimis, ne tik paminklais: „Panašiai su architektūra. Problema ta, kad nėra sukonstruoto mechanizmo, kokiu būdu skiriamos viešosios erdvės. Mes naudojamės tai vienokiomis, tai kitokiomis situacijomis. Kalbant apie iniciatyvas, tai kodėl vėl ir vėl atsiranda privačių? Nes valstybinės iniciatyvos per ilgai trunka, metų metus...“

Parengė Virginija Sližauskaitė. 

Plačiau apie tai – laidos įraše.