Kultūra

2019.03.18 15:07

Menininkų pora iš Kauno: jaunajai tapybai reikia teigiamos temperatūros

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.03.18 15:07

Klaipėdos parodų rūmuose autorines parodas atvėrė šiuolaikinių tapytojų pora Rosanda Sorakaitė ir Povilas Ramanauskas. Rosanda savo žvilgsnį kreipia į „tyliuosius“ aplinkos fenomenus, o Povilas paveikslo drobėje neišsitenka, dažais ir potėpiais ekspansyviai veržiasi prie aplinkos daiktų.

„Visai prasminga Klaipėdos meno bendruomenei parodyti jaunąją tapybą. Kiek kitokią. Ir kiek kitaip jauną – besipriešinančią, išsiskiriančią iš savo kartos. Rosandos ir Povilo kūryboje nerasime socialinių motyvų – vienišumo, abejingumo aplinkai, pasyvumo, anonimiškumo. Užtat noro atrasti naujus tapybos kelius – apstu“, – teigė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vadovas menotyrininkas Ignas Kazakevičius. 

2016 metų „Jaunojo tapytojo prizo“ laureatės R. Sorakaitės parodoje „Atminties spalva“ pačių spalvų tarsi nėra. Menininkė išsisako tonais, į savo drobes įsileidžia tik aplinkos daiktų atspindžius: medžiaga paveikslui tampa į prieblandą grimztantis kambarys ar šviesos ruože žybsinčios dulkės. 

P. Ramanauskas visai nekuria spalvinio atminties archyvo. Savo kūrybos palete autorius paverčia aplinką. Jo paroda „Keliaujantis potėpis“ – tai pasivaikščiojimas tapybos paribiais. Povilo potėpis keliauja iš dvimatės paveikslo būties į erdvę. 

Belieka tik kurti

– Ar save vis dar vadinate tapytojais? Kokiomis aplinkybėmis susidomėjote medijomis? Ar jos papildo, „pratęsia“ jūsų tapybą? 

Povilas Ramanauskas (P. R.): – Taip, save įvardinčiau tapytoju. Tik į tapybą žiūriu kiek plačiau. Man labiau patiktų apibūdinimas „vizualaus meno kūrėjas“. 

Dar tapybos magistrantūroje teko nemažai eksperimentuoti. Išmėginau įvairias medijas – video, fotografiją, kompiuterinę grafiką. Taip, visa tai gali tapti tapybos tęsiniu, kitaip tariant, atverti kitą rakursą, naujų idėjų. Menininkui belieka tik kurti ir kurti. 

Rosanda Sorakaitė (R. S.): – Esu tapytoja, nes mano priemonės ir metodai – tradiciniai. Kartais randasi instaliatyvių elementų, bet jie „išplaukia“ iš pastebėjimų dirbant, kai paveikslai dar keičia pavidalą.  

Kuo intensyviau tapau, tuo daugiau galimybių pasukti vienur ar kitur. Tad ši medija man vienintelė. Kitas pasitelkiu nebent kaip fiksavimo ar eskizavimo priemonę.  

Sustoti nykstančiam laike

– Ar šiuolaikiniam menininkui reikalinga studija? Gal seniau madingas, paslaptingas burtažodis „menininko dirbtuvė“, kaip sakrali, metafizinės tikrovės vieta, nebeturi prasmės?  

R. S.: – Pašaliniam tikrai viskas gali atrodyti paslaptinga. Tačiau dirbtuvėje tiesiog dirbama. Menininkams ji yra būtinybė. Be abejo, reikšmingas ir tas „atsijungimo“ nuo namų ar darbovietės niuansas. Gera turėti erdvę, kurios savita atmosfera tave apgaubia vos pravėrus duris.  

P. R.: – Taip, dirbtuvė svarbu. Viena vertus, tai kūrinių saugykla. Antra – vieta, kurioje bent trumpai gali prarasti laiko nuovoką, sustoti tame nykstančiame laike.  

– Su kuriais, tarkime, trimis dalykais supažindintumėte savo svečią?  

R. S.: – Man trys svarbiausi dalykai – laisva siena drobei, keli metrai atsitraukimui ir bent keliolika laipsnių teigiamos temperatūros. 

P. R.: – Negaliu įvardyti trijų svarbiausių. Studijoje visko daug. Svečias pats „užkliūva“ už ko nors. Erdvė bendra, kuriame kartu su žmona Rosanda, tad atėjusiajam nebent paaiškinčiau, kur dirba ji, kur – aš, ir kuri kertė bendra.  

Mažiau yra daugiau

– Ar dalytumėte savo kūrybą į periodus?  

P. R.: – Iš esmės taip. Kuriant ciklą, kyla idėjų būsimam darbui. Tad viskas atsiranda per procesą, gana tolygiai, nors skirtybės yra.  

R. S.: – Aš neskirstyčiau. Bet kaitą jaučiu. Nors temos ir motyvai kartojasi, tiksliau – plėtojasi, raiška darosi labiau minimalistinė. Vis dėlto tai natūralus, lėtas procesas, kai įgyji vis daugiau patirties – ir kaip žmogus, ir kaip tapytoja.  

– Koks buvo ir koks dabar jūsų kūrybos credo

R. S.:Credo neturiu, bet visada geras patarimas – „mažiau yra daugiau“. 

P. R.: – Dabar stengiuosi dar daugiau eksperimentuoti, neįsprausti savęs į rėmus. Jau ir anksčiau viena nuostatų buvo eksperimentuoti. Vis dėlto žvelgdamas atgal matau, kad galėjau kitaip, labiau. 

– Kas keičia menininko kūrybą?  

P. R.: – Keičia pats procesas arba idée fixe

R. S.: – Gyvenimas pamažu keičia žmogų, natūraliai kinta ir jo kūryba. Čia taikau sau. Kitiems atsitinka kitaip. 

Tai vadinama menu?

– Kai viskas tampa plakatu ir reklama – kur ta tapybos paslaptis? Ar dar teberusena?  

P. R.: – Sakyčiau, tapybos ir apskritai – meno, paslaptis atsiveria per tiesioginį kūrinio ir žiūrovo santykį. Jame slypi meno kūrinio įtaiga, emocinė galia, aura. Jokios paslapties nėra. Reikia tik jausti arba derinti, lavinti savąsias jusles. 

R. S.: – Bet kuris kūrinys pirmiausia transliuoja savitą energetiką. Autentikos poveikio nenuneigsi. 

– Kas jums svarbiausia šiuolaikinėje tapyboje?  

R. S.: – Subjektyvumas, savitas požiūris ir techninis gebėjimas jį atskleisti. 

P. R.: – Potėpis, paviršius, atviras kūrinys ir netikėtumas. 

– Kokia citata (nebūtinai meno kritikų) taikliausiai nusako jūsų kūrybą?

P. R.: – Meno kritikai labai užsiėmę. O ir šiaip ne visada būnu suprastas. Vis dėlto manau, jog tai pranašumas. Tad ypač patinka internetinės „ekspertų“ įžvalgos. Kad ir tokia: „Tai vadinama menu?!“

R. S.: – Dažnai prisimenu skulptoriaus Roberto Antinio frazę: „Kartais pavyksta sukurti smulkmeną.“ Ir iš tiesų – kaip nelengva tai padaryti. 

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.