Kultūra

2019.03.18 12:00

Laima Kreivytė. Kas gesins mūsų gaisrus? (komentaras)

LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.03.18 12:00

Penktadienį pasaulio informacijos priemonėse mirgėjo reportažai ir straipsniai apie pasaulinį moksleivių streiką prieš klimato atšilimą. Britų dienraščio „The Guardian“ svetainėje buvo galima gyvai sekti, kaip Naujojoje Zelandijoje prasidėjusi protestų banga ritasi per Australiją, Tailandą, Indiją, Japoniją.

Klimato streikai vyksta daugiau nei šimte šalių. Tai labiausia skaitoma ir stebima „The Guardian“ naujiena. Lietuva turbūt yra ne šio pasaulio dalis, nes peržiūrėjusi mūsų informacinius portalus apie kovo 15-osios klimato streikus informacijos neradau. O juk Lietuvos moksleiviai ir studentai taip pat renkasi Vinco Kudirkos aikštėje. Naujojoje Zelandijoje moksleivių reikalavimus palaiko ir savo paramą išreiškė į mitingą atvykusi premjerė Jacinda Arden. Įdomu, ką pasakys moksleiviams Lietuvos premjeras, kandidatai į Vilniaus merus? Jei jie išvis pastebės tokį pasauliui svarbų, o Lietuvai „nereikšmingą“, mokyklas dėl planetos ateities palikusių mokinių susibūrimą.

Atsibuskite! Gal jums atrodo, kad rinkimai, stadionas, nemokamas transportas yra svarbiausias dabarties rūpestis? Tai laikas nusileisti iš stiklinių dangoraižių, Užupio kalvų ir Gedimino 11 žemyn ir susitikti su tais, kurių ateitis į jūsų dabartinius planus neįeina. Visi žinome Jono Aisčio eilėraštį apie vieną kraujo lašą, ir šiandien vėl išgyvename lemiamo apsisprendimo akimirką. Ne politinę – ekologinę.

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę –
Liko netęsėti mūsų pažadai...

J. Aistis rašė apie Lietuvos okupaciją, kai nei valstybės vadovas, nei kariuomenės vadas taip ir nedavė įsakymo priešintis. Šiandien vietoj „žodžio“ reikėtų sakyti „medis“, o tėvynė yra visas pasaulis – nes globalinio atšilimo nei mūsų kiemų tvoros, nei miestų ir valstybių sienos nesustabdys. Kasdien girdime apie atskilusius ledynus, mirtinus potvynius ir gaisrus, dusinantį smogą, nykstančius augalus ir gyvūnus. Tačiau įsikibę į savo įsivaizduojamas sienas pasaulio dienų trumpintojai stokoja platesnio akiračio ir vaizduotės. Jų egocentriška perspektyva planetą mato pro apverstus žiūronus – o gal išvis nemato, nes viską užstoja į dangų šaunanti valdžios piramidė. O gal toliau savo bambos nematančius išpūstų ambicijų trumparegius reiktų iš piramidžių išsiųsti į kosmosą? Juk šiemet sukanka 50 metų, kai žmogus išsilaipino Mėnulyje. Pastebėjau, kad valdžios vyrai labai mėgsta apvalius jubiliejus ir skaičius.

Šis pasiūlymas nėra tik kuo tolesnis galingųjų pasiuntimas. Mėnulio misijos atskleidė vieną paprastą dalyką, apie kurį skrydžių planuotojai nė negalvojo. Labiausiai aplink Mėnulį skriejančius „Apollo 8“ astronautus nustebino ne Mėnulis, o Žemė. Nors jos fotografijos net nebuvo suplanuotos, tačiau astronautus užbūręs ir nufotografuotas patekančios Žemės vaizdas („Earthrise“) tapo svarbiausia ir daugiausia reprodukuota fotografija istorijoje. Reikėjo nuskristi iki Mėnulio, kad pamatytum, kokia trapi ir maža yra Žemė, kad suvoktum, jog valstybių, šalių, žemynų ir žmonių skirtumai ištirpsta kosmoso platybėse, ir aklinoje juodumoje vienintelis spalvotas vaizdas yra žydrai švytinti gimtoji planeta. Čia ji mums atrodo milžiniška. Bet pamačius mažytę Žemę patekant virš Mėnulio horizonto, jos įsivaizdavimas pasikeitė amžiams.

Ši trapi planeta – mūsų visų namai pačia tikriausia prasme – grasina pati sau. Tiksliau, ją žudo mūsų abejingumas. Visi tą žino, bet niekas nieko nedaro. Kol viena Švedijos mergaitė nusprendė nesitaikstyti. Pernai penkiolikametė Greta Thunberg kiekvieną penktadienį vietoj mokyklos eidavo prie parlamento ir reikalavo imtis veiksmų. Vėliau prie jos pradėjo jungtis kiti moksleiviai. Šiandien visame pasaulyje daugybė klimato kaita susirūpinusių moksleivių ir mokytojų, studentų, darbininkų išeina į gatves. Jie ne prašo, o reikalauja pokyčių čia ir dabar.

Verta įsiklausyti, ką G. Thunberg kalbėjo Pasaulio ekonomikos forume ir Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje. Ji sako tai, ką galingieji nutyli. Kad ekonomikos vystymasis ir beribė plėtra neatsižvelgiant į nieką atvedė mus prie ekologinės katastrofos slenksčio. Kad civilizacija aukojama tam, jog mažas turtingųjų būrelis ir toliau lobtų visų sąskaita; kad biosfera aukojama tam, jog turčiai galėtų mėgautis besaike prabanga. Kad už ją moką daugybė vargšų visame pasaulyje, nuo kurių niekas nepriklauso ir kuriems niekas nepriklauso. Politikai ir medijos nesugeba ryžtingai reaguoti į didžiausią iššūkį, su kuriuo susiduria žmonija. Liko dvylika metų, kol pasaulio pereikvojimo padariniai bus negrįžtami. „Mes turime sustabdyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą; jei nedarysime to, ką būtinai turime daryti, o tik tai, kas politiškai apsimoka, esame pasmerkti“. Kiekvienas politikas šiuos įrašus turėtų klausyti ryte ir vakare. Ir ne tik išgirsti, bet ir pradėti veikti. Nes, kaip sako Greta, „mūsų namai dega“. Ir visus mus turėtų apimti panika.

Reikėtų G. Thunberg, kuri pernai išrinkta Švedijos metų moterimi ir šiemet pristatyta Nobelio taikos premijai, pakviesti į Lietuvą. Kad ji paprastais žodžiais paaiškintų mūsų valdžios ir verslo elitui, kas iš tikrųjų svarbu. Perskaičiau straipsnyje, kad statybas kultivuojantys Lietuvos verslininkai, net ir išsilavinę užsieniuose, apsimeta nesuprantą, kas yra viešasis interesas. Tą patį dainuoja ir valstybės bei miestų vadovai, užkūrę medžių kirtimo vajų. Gal Greta jiems paaiškintų, kad medžiai yra planetos plaučiai ir karštą dieną senų medžių pavėsiu turėtų džiaugtis kiekvienas, o ne tik uždaro kiemo gyventojas; kad parkai, pievos ir tvenkiniai yra visų miestiečių žaliosios poilsio zonos, o ne tik saujelės turtingųjų pelno šaltinis; kad užsimojus griauti nepatinkantį seną paveldą ir prieš pradedant naujas statybas, pirmiausia reikia su miestiečiais susitikti ir diskutuoti, o ne nuleisti jiems iš viršaus vienintelę teisingą viziją; ir kad nauja karta ateina su naujais prioritetais – o jei jūs vis dar kalbate tik apie augimą ir pinigus, galit patys save išmesti į istorijos šiukšlyną.

„Asmeniška yra politiška“ – perskaičiau Yuval Noah Harari knygoje „21 pamoka XXI amžiui“. Antrosios feminizmo bangos šūkis jau pasiekė mases ir dažnas vartotojas net neprisimena jo kilmės, tačiau pasak Y. N. Harari, „laikais, kai mokslininkai, korporacijos ir vyriausybės mokosi įsibrauti į žmogaus smegenis, ši nuvalkiota tiesa skamba kaip niekad grėsmingai“.

„Nuvalkiota tiesa“ skamba neįkvepiančiai, nors gal turėtų išgąsdinti autoriaus minima grėsmė. Naiviai tikiu, kad tiesos nenuvalkiosi, o dažnai kartojama frazė virs visuotine nuosavybe (kaip poetės eilės – „liaudies daina“), kuri yra banali kaip saulėlydis. Banali ir vis tiek paveiki – nes pats saulėlydis nėra banalus, tokie yra tik mūsų vaizdiniai. Gamta nėra kičinė – tai mūsų perdirbiniai, smulkinimai ir tiražavimai ją tokia paverčia. Tiksliau, tik vaizduoja kaip tokią. Vietoje gamtos miestiečiams peršama nekilnojamojo turto vystytojų suvenyrinė vaizduotė nėra toks jau nekaltas dalykas – ji depolitizuoja, dematerializuoja realias problemas, paversdama jas nuvalkiotais menkniekiais. Bet nebijokime tų didelių ir baisių žodžių. Mes stebime ne Europos, o planetos saulėlydį – didelį pasaulinį gaisrą, kurį gesinti turime jau dabar.

Menotyrininės ir menininkės Laimos Kreivytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“, įraše nuo 51 min.