Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, ko gero, puikiai žinomas tik iš išorės. Gali būti, kad net ir didžiausi scenos menų gerbėjai, besilankantys įspūdingose premjerose, nėra įkišę nosies į užkulisius. O šiuose – virte verda savas gyvenimas.
Paskutinį balandžio savaitgalį į ypatingas Vilniaus vietas, tarp kurių šiemet ir LNOBT, užeiti kvietė atviros architektūros savaitgalis „Open House“. LRT.lt teatre apsilankė anksčiau ir kviečia į virtualią kelionę.
„Žaliąja mylia“ – link didžiausios Baltijos šalyse scenos
Kelionės vairą po Operos ir baleto teatro užkulisius į rankas paima generalinio direktoriaus pavaduotojas Julijus Grickevičius. Jis pasivaikščiojimą pradeda antrame teatro aukšte, itin svarbioje vietoje – pagrindinėje erdvėje prieš einant į sceną.
Šio koridoriaus greitu žingsniu praeiti neįmanoma – žvilgsnis užkliūva už išstatytų veidrodžių, ant sienų kabančių iliustracijų ir nuotraukų. Tai, paaiškina J. Grickevičius, kovo pradžioje įvykusios operos „Turandot“ ženklai: „Čia buvo įrengtos papildomos vietos grimui, nes įprastose grimerinėse pritrūko erdvės. „Turandot“ atveju visos finalinės repeticijos vyko su grimu, todėl reikėjo didesnių galimybių.“
Čia kabo detalūs „Turandot“ grimo ir kostiumų aprašai. Kaip LRT.lt paaiškina J. Grickevičius, jei spektaklį reiktų atstatyti ekstremaliomis sąlygomis, kad ir negyvenamoje saloje, iš šių užrašų viskas būtų aišku ir, ko gero, įgyvendinama.
Likęs kelias koridoriumi veda link scenos – tai teatro „žalioji mylia“, juokiasi J. Grickevičius. Ant durų, už kurių – užkulisiai, o galiausiai ir visa apnuoginanti scena, dar pakabinti paskutiniai nurodymai ir priminimai.
Išgyvenus „žaliąją mylią“, patenkama į erdvę, kurios žiūrovas, atėjęs į teatrą, neturi galimybės išvysti. J. Grickevičius parodo į atsivėrusią mašineriją: „Kiekvienas spektaklis slepia ilgą ir sudėtingą procesą. Reikia surinkti ir išrinkti ne tik dekoracijas, bet ir grindis, taip pat sudėlioti šviesas, kurios kiekvienu atveju būna unikalios. Vėl prisiminus „Turandot“ galiu pasakyti, kad šioje operoje daug važinėjančių detalių – panašius spektaklius surinkti trunka net keletą dienų.“
Užkulisiuose atsiveriantys vaizdai įdomūs, visgi šio Operos ir baleto teatro scena – didžiausia Baltijos šalyse, turinti itin dideles galimybes. J. Grickevičius atkreipia ypatingą dėmesį į vieną detalę – scenos vadybininko pultą.
„Čia sėdi scenos vadybininkas, kuris, galima sakyti, leidžia spektaklį. Jis viską pasako: choristai, ateikite. Dabar leidžiate tą ir aną, nuaidėjo pirmas gongas ir t. t. Visą spektaklį iš šios vietos reguliuoja vadybininkas. Įdomu, kad tai, ką sako scenos vadybininkas, girdima visame teatre – administracijoje, valgykloje, net kiekviename tualete, mat veikia vietinė mikrofonizacija“, – teigia J. Grickevičius, apibūdindamas, ko gero, atsakingiausią tašką Operos ir baleto teatre.
Neįkainojami ne teatro kostiumai, o komanda
Pasivaikščiojimas po Operos ir baleto teatrą tęsiamas gamybinėse patalpose – ten, kur dirba daugybė rankų, kruopščiai ir atidžiai kuriančių spektakliuose pasigėrėjimą keliančius kostiumus ir dekoracijas. Vienos durys veda į siuvyklą – užėjus čia apima jausmas, lyg būtum atsidūręs Paryžiaus aukštosios mados namų dirbtuvėse. Ritiniai įvairiausių medžiagų, kalnai tiulio ir nuolatinis siuvimo mašinos ciksėjimas į ritmą – štai kur solistai ir šokėjai užsineria svetimą odą ir tampa įvairiausiais personažais!
Tuo, kad darbas teatro siuvykloje vyktų sklandžiai, rūpinasi šio skyriaus vadovė Ona. Moteris prisipažįsta esanti ilgametė teatro darbuotoja – skaičiuoja čia daugiau nei 40 metų.
„Per visus tuos metus teatras tikrai keitėsi. Klausiate, kada buvo geriausias metas? Žinoma, kai buvau jauna, tada viskas įdomiau! Bet ir dabar gerai, komanda čia puiki. Kai reikia – dirbame, kai reikia – ilsimės. O darbo tikrai daug ir jis labai neplaningas. Jei būtų įmanoma viską susiplanuoti ir padaryti iš eilės, būtų lengviau“, – pasakoja Ona.
Teatro siuvyklos vadovė džiaugiasi komandos geranoriškumu. Ji prisimena neseną ir daug streso sukėlusį įvykį, kai buvo pavogta dalis į Lietuvą vežamų „Turandot“ kostiumų: „Vagystė įvyko likus labai mažai laiko iki premjeros, todėl trūkstamus kostiumus teko pasiūti čia. Dirbome iki paskutinės minutės, tikrai. Pavyko, nes mūsų komanda labai geranoriška.“
Dekoracijų poilsis – amžinas procesas
Iš siuvyklos, kur rankos tiesiog tiesiasi paliesti šiugždančius ar plazdančius kostiumus, laikas pereiti į kitą stotelę – tapybos ir drožybos sales, kur gaminamos dekoracijos.
J. Grickevičius sako, kad dekoracijos priklauso nuo kiekvieno režisieriaus vizijos, tačiau tam tikras tendencijas galima pastebėti: „Anksčiau dominavo minkštosios dekoracijos, dabar vis dažniau matome kietąsias, kaip ir „Turandot“ atveju. Pastarojo tipo dekoracijoms pagaminti reikia daugiau laiko, jos sunkiau sandėliuojamos. Visos dekoracijos, kaip žinia, prasideda nuo piešinių, brėžinių, mažų maketų...“
Įdomu, kas nutinka, kai dekoracijos susidėvi ar tampa nebereikalingos. Pasak J. Grickevičiaus, atsisveikinimas nėra toks jau paprastas. „Yra visa procedūra, kaip spektaklis iškeliauja poilsio. Kai jis oficialiai išbraukiamas iš repertuaro, visos dekoracijos ir kostiumai išparduodami aukcionuose. Kadangi mūsų teatras – valstybinė įstaiga, kiekvienas rekvizitas įeina į kokią nors apskaitos sistemą ir iš jos turi išeiti“, – aiškina pašnekovas.
Tolesnis dekoracijų likimas gali būti įvairus – kai kas sunaikinama, kai kas sulaukia pirkėjų. Dalis dekoracijų nukeliauja į muziejus – jas pamatyti galima ir Vilniuje esančiame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.
J. Grickevičius tvirtina, kad šiuo metu stengiamasi spektaklio nestatyti tik vienoje vietoje, nes tai nepaprastai brangu: „Tuos kaštus gerokai efektyviau dalytis su kitais teatrais. Tokiu atveju spektaklis, pabuvojęs vienoje šalyje, keliauja į kitas, tai išsitęsia iki kelių ar net keliolikos metų. Ir visos šalys suteikia indėlį spektaklio atsiradimui.“
Kepurių nemėgsta nei solistai, nei šokėjai, bet reikia
Pasirodo, teatre įsikūrusios ir kepurių dirbtuvės. Užėjus čia akys tiesiog apraibsta nuo pačių įvairiausių ir keisčiausių galvos apdangalų. Atrodo, taip ir stovėtum it užhipnotizuotas visos atsivėrusios gausos, bet į realybę grąžina čia dirbančios Jurgos balsas.
Jurga nenustebina – ji taip pat viena iš į teatrą atėjusių dirbti ir jo nepalikusių žmonių, čia triūsianti jau 18 metų: „Esu teatro vaikas, mano tėtis čia taip pat dirbo. Užaugau teatre, ir esu tokia ne vienintelė. Kalbant apie kūrybinį procesą, tai daug kas priklauso nuo teatro dailininko, iš kurio gauname eskizus. Viskas planuojama vienaip, bet proceso metu, žinoma, pakinta.“
Jurga juokiasi, kad kepurių nemėgsta niekas – nei baleto šokėjai, nei operos solistai. „Šokėjams nepatogu, jie skundžiasi, kad tos kepurės visaip makaluojasi. O operos solistai verkia, kad kepurė trukdo girdėti ir dainuoti. Nepaisant to, kepurė yra detalė, užbaigianti kostiumą, užbaigianti personažą, taip pat papuošianti drabužį“, – LRT.lt sako teatro kepurių kūrėja, vartydama ir rodydama dailiai nupieštus eskizus.
Seniausios natos – 1938 m.!
Kita stotelė milžiniškame operos ir baleto teatre – biblioteka. Tiesa, ne įprasta, o natų biblioteka. Joje tarp lentynų eilių, prikimštų natomis, galima rasti Kristupą. Jo darbas – surinkti natas, atitinkančias dirigento atsiųstą programą, taip pat natomis aprūpinti solistus, besiruošiančius premjeroms.
„Studijuoju muzikologiją ir trejus metus esu teatro dalis, o šioje bibliotekoje dirbu nuo rugsėjo. Čia saugome natas, o dabar vykdome ir šiokią tokią modernizaciją – natos perdėliojamos, kai kas užrašoma. Svarbiausia natoms – kad nebūtų nei saulės šviesos, nei drėgmės. Na, o man pačiam to taip pat netrūksta“, – šypteli Kristupas.
Kristupas geranoriškai parodo pačias seniausias bibliotekoje esančias natas – 1938 m. „Rigoleto“ partitūrą.
Pasiruošę padėti nuolat budi gydytojai
Teatro gyvenimas – intensyvus, o toks judrumas, nesibaigiantys darbai ir dėl to kylantis stresas kartais ne juokais kenkia sveikatai. Laimei, kai prireikia gydytojo ar slaugytojo pagalbos, toli eiti nereikia – teatro pastate veikia medicinos kabinetas.
Čia pagalbos ateina solistai, kuriems įtampa prieš pasirodymą surakina balsą, taip pat baleto šokėjai, veiksmo metu patyrę traumą. Pirmuoju atveju solistams atliekamas masažas kaklo srityje, o šokėjams izoliuojamas skausmas, sutvarkomi nubrozdinimai, kraujosrūvos ir kt.
Valandos trukmės pasivaikščiojimas po Nacionalinį operos ir baleto teatrą, regis, tęsėsi dvi – tokį įspūdį sukelia skirtingų ir įdomių aplankytų vietų gausa. Tačiau, patikina J. Grickevičius, tai toli gražu ne viskas – savo paslaptis slepia daugybės solistų, šokėjų, orkestro muzikantų kambariai, repeticijų salės, koridoriai, valgykla, teatre esantis rūsys, skalbykla ir t. t.
Akivaizdu, kad teatras – didesnė ir sudėtingesnė mašina, nei įsivaizduojama. Jame, rodos, sutelpa visas atskiras pasaulis. Prieš atsisveikindamas J. Grickevičius patikina, kad dieną šis pasaulis – gana ramus: „Reikėtų čia apsilankyti ir pasivaikščioti prieš spektaklį, kokią 18 valandą, kai bruzda kiekvienas kampelis. Teatras niekada nemiega – čia dirbama ir dieną, ir naktį.“
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro užkulisiai – galerijoje.
