Kultūra

2019.03.23 20:58

Marija Palaikytė: kai kurie filmai – ilgi gražių drabužių reklamos takeliai

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.03.23 20:58

Mada – tiesiog neatsiejama nuo kitų meno rūšių, nes yra įkvėpta meno. O ir pati mada neretai įkvepia meną, portalui LRT.lt sako mados tendencijų prognozuotoja-analitikė Marija Palaikytė. Visgi, jos teigimu, kai kada mada inkorporuojama į meną, pavyzdžiui, kiną pragmatiniais tikslais: „Viso to pradžia – serialas „Seksas ir miestas“ ir filmai apie Džeimsą Bondą. Pastarasis herojus reklamuoja gausybę atributų, kurie neva neatsiejami nuo sėkmės lydimo vyro. Šie filmai – tarsi ilgi reklamos takeliai. Po kiek laiko siužeto neprisimename, bet puikiai atsimename, ką reikia dėvėti, kad būtum toks šaunus kaip agentas 007.“

– Marija, ar mada yra menas, ir kas tai įrodo?

– Neišvengiamai – taip. Tačiau savo profesiniame kelyje žvelgiu į madą labai plačiai. Pirmiausia – kaip į sociokultūrinį reiškinį, tiesiogiai atspindintį žmonijos vystymąsi, tam tikrą laikotarpio estetinį suvokimą. Vėliau madą galima vertinti kaip mūsų visų socialinių, politinių, ekonominių, kultūrinių ir globalių pokyčių atspindį bei rezultatą, kurį mes pritraukiame arčiausiai savo kūno. Mada atspindi procesus, todėl, jei tik supranti, kas vyksta pasaulyje, gali prognozuoti mados tendencijas.

Mada gali būti suprantama kaip menas tiesiogine prasme, kaip performanso tipo kūryba. Į madą galime žvelgti kaip į instaliacinį objektą, sukurtas apdaras gali būti tarsi parodos objektas – jo visai nebūtina kada nors dėvėti. Mada neatsiejama nuo kitų meno rūšių, nes yra įkvėpta meno. O ir pati neretai įkvepia meną.

Laikau save mados antropologe, todėl mano tikslas – gilintis į mados, kaip sociokultūrinio reiškinio, priežastingumą. Kodėl žmonės skirtingose geografinėse plotmėse ir skirtingais laikais vienaip ar kitaip supranta estetiką? Kodėl keičiasi mūsų grožio samprata? Kas daro įtaką šiems procesams?

Jei sugebame suprasti priežastis, galime numatyti, kas bus vėliau. Tai ir yra didžioji mados magija ir žavesys. Tai ne paviršutiniškas kūno dangstymas – mūsų išorė komunikuoja apie vidų, požiūrį, savivertę, pasaulėžiūrą, kaip mes matome save kaip individą, visuomenės narį ir pasaulio gyventoją. Aš pati be galo žaviuosi mada kaip reiškiniu ir čia matau daugiau, nei nurodo tradicinis suvokimas.

– Ką pasakytum skeptikams, sakantiems, kad žmogus turi puoselėti savo vidų, o išorė – antraeilis ir tuščias dalykas?

– Taip, žmogaus vidinis pasaulis ne mažiau svarbus, bet vidus ir išorė – susiję dalykai. Mes sąmoningai, o kartais ir nesąmoningai išorę formuojame pagal tai, kokie esame viduje. Jei pažvelgtume į mokslinę mados analizę, tai bet kokioje grupėje – ar tai valstybė, ar miestas, ar tiesiog žmonių susibūrimas kavinėje – statistiškai 2,5 proc. žmonių yra tendencijų kūrėjai.

– Ką reiškia tendencijų kūrėjai?

– Tai žmonės, kurie tam tikru metu išeina už įprastų komforto zonos ribų, elgiasi kitaip. Jie nebūtinai daro kažką visiškai naujo, gal labiau savaip interpretuoja tendencijas, kurios kažkada galiojo, bet šiuo metu yra pranykusios. Tokie žmonės tampa idėjų kūrėjais.

Pirmasis perkeistas tendencijas pastebinčių ir pasisavinančiųjų ratas – 13 proc. žmonių. Jie tas pastebėtas idėjas savo drabužinėje interpretuoja dar savaip ir papasakoja kitiems. Taip tendencijos ir plinta.

Matome kolekcijų pristatymus ant podiumo, bet ar kas nors taip rengiasi? Ne. Kiekvienas žmogus yra mados interpretuotojas. Todėl sakau, kad nėra žmonių, kurie nesidomi mada, nes mes visi – individai, kuriems reikia pridengti savo kūną. Mes esame mados proceso, vystymosi ir žlugimo dalyviai. Grįžtant prie statistikos, pagaliau pasiekiame 16 proc. žmonių, kurie neigia besidomintys mada. Ir man ta visuomenės dalis – pati įdomiausia, nes tuomet galiu juos įtikinti ir pasakyti, kad yra kitaip.

– Kaip manai, ar mados kūrėjai – menininkai, ar amatininkai? O gal svarbios abi dalys? Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva, o kaip – pasaulis?

– Tikrai reikia atskirti Lietuvą ir pasaulį, nes čia matome du skirtingus industrinio išsivystymo lygius. Kai kuriose pasaulio šalyse vyrauja šimtametės mados namų tradicijos, kūrėjų minčių ir idėjų tradicijos. Viskas susideda iš daugybės mados industrijos dalelių, dirbančių kartu, kad idėja gyvuotų. Čia susijungia ir meninis pradas, ir amatininko įdirbis, ir visas verslo modelis, kuris sukuria prekės ženklą.

Lietuvoje yra kitaip – mes dar visai neseniai galvojome, kad mados industrijoje egzistuoja tik dizaineris. Na, gal dar siuvėjas ir podiumu vaikštantis modelis, tai tiek. O mados industrija be galo plati, tik čia, Lietuvoje, ilgai nebuvo galimybių realizuoti visas dalis. Neretai būdavo taip, kad dizaineris atlikdavo ir idėjos kūrėjo, ir realizuotojo, ir reklaminio veido, o gal net pardavėjo funkcijas. Smagu, kad tai keičiasi labai greitai.

– Gyvename itin greitai kintančios informacijos laikais. Ar toks ilgų procesų reikalaujantis dalykas kaip aukštoji mada dar turi prestižą?

– Sakyčiau, kad taip. Aukštoji mada – vienetiniai gaminiai, paties kūrėjo asmeninis įdirbis. Aukštosios mados gaminių kiekis limituotas, vyrauja visiškai kitokie gamybos standartai, aukšti kokybės reikalavimai. Tai, žinoma, įgyja ir visiškai kitokią finansinę išraišką.

Kai kalbame apie aukštąją madą, tikimės, kad jos užkulisiai – suvaldyti ir tvarkingi. Čia turiu omenyje greitosios mados problemas, kai drabužiai gaminami nesivadovaujant jokiomis etikos normomis, fabrikuose dirba žmonės, už tai gaunantys menką atlygį, neturintys tam kompetencijų ir pan.

– Ar valdomi tamsieji greitosios mados užkulisiai?

– Sąmoningumo tikrai daugėja, etinių principų taip pat. Tačiau ilgai į tai niekas nesigilino, todėl greitosios mados problematika pirmiausia pasireiškia gamtos taršos srityje. Tai po truputį valdoma, gerinamos ir darbo sąlygos.

– Ką gali padaryti vartotojas, kad prisidėtų prie situacijos gerinimo? O gal jis nekaltas ir visa atsakomybė krenta ant mados industrijos narių pečių?

– Vartotojas tikrai nėra toks jau nekaltas. Per pastaruosius 20 metų pradėjome vartoti 400 proc. daugiau. O gaminiai, kuriuos perkame, galioja tik pusę laiko tiek, kiek pirkti prieš du dešimtmečius. Tai reiškia, kad turime nepaprastai didelį kiekį šlamšto, perkame prastą produkciją, kuri trumpai galioja. Negana to, žmonės dažnai nesiryžta atsikratyti gaminiais, nes prie jų prisiriša.

Vartojame madą dideliais kiekiais ne tik todėl, kad ji tapo pigi. Mes tiesiog esame dalis vartotojiškos kultūros, kuri išsivystė per pastaruosius dešimtmečius. Atsirado tokios sąvokos kaip „emocinis apsipirkinėjimas“ ir pan. Kas tai? Pabandykime apie tai papasakoti savo seneliams!

Keista, kad perkame, kai mums liūdna, jaučiamės vieniši ar prislėgti. Todėl visuomet kartoju, kad privalome gerbti drabužius ir dėvėti juos daug kartų. Žmogus, kuris nori būti stilingas, patrauklus, turi sugebėti turimus drabužius pritaikyti skirtinguose deriniuose, keistis. Bet tikrai nepirkti kažko naujo vos progai pasitaikius.

– Marija, kada drabužis – tik drabužis, o kada – meno kūrinys?

– Kad būtų meno kūriniu, drabužis turi būti vienetinis, unikalus. Aš labai gerbiu performanso tipo madą, drabužius, atspindinčius esamo laiko idėjas. Tokie kūriniai nebūtinai dėvimi, kaip jau minėjau anksčiau.

Yra dizainerių, kurių kiekvienas kolekcijos pristatymas atspindi laikotarpio problematiką, kūriniai komunikuoja pažiūras. Kartais ant drabužių tiesmukai užrašomi tam tikri šaukiniai, mintys ir pan. Kartais prasmę įgyja net spalvos.

– Kalbant apie procesus, ar mada inspiruoja kultūrą, ar kultūra – madą?

– Kalbant šia tema turbūt geriausius pavyzdžius teikia kinas. Manau, kad kinas dažnai yra paveiktas mados ir kartais – tiesmukais pragmatiniais tikslais. Mūsų dabartinėje kultūroje madinga kurti mados turinį. Mada tapo didele preke visomis prasmėmis – madinga domėtis mada, madinga dirbti mados srityje ir t. t.

Žmonėms patinka gražūs filmai, ir yra daug kino pavyzdžių, kurie turi visiškai neįsimintiną siužetą, bet labai gražius apdarus. Viso to pradžia – serialas „Seksas ir miestas“ ir filmai apie Džeimsą Bondą. Pastarasis herojus reklamuoja gausybę atributų, kurie neva neatsiejami nuo sėkmės lydimo vyro. Šie filmai – tarsi ilgi reklamos takeliai. Po kiek laiko siužeto neprisimename, bet puikiai atsimename, ką reikia dėvėti, kad būtum toks šaunus kaip agentas 007.

– Ką manai apie lietuviškos mados kūrėjus? Ar jie kūrybingi, o gal eina vienodu keliu?

– Linkėčiau Lietuvos madai klestėjimo, dabartinė situacija sudėtinga. Turime pavienių žmonių, ypač iš jaunosios kartos, kurie pasižymi visiškai kitokiu žvilgsniu į madą, turi kosmopolitišką požiūrį, drąsą kalbėti ir išreikšti savo pozicijas, drąsą per madą komunikuoti idėjas. Taigi tereikia suburti teisingas komandas ir investicijas.

O lietuvių dizainerių kūryba aš labai domiuosi ir skatinu tai. Kai tik galiu, stengiuosi dėvėti lietuvių kurtus drabužius. Negaliu pasakyti, kad visi kūrėjai fantastiški, bet taip ir neturi būti.

Kalbant apie lietuvišką braižą, pastebėčiau, kad drabužiuose vyrauja patogumas, praktiškumas, minimalizmas. Tačiau tai susiję ir su tuo, kad tokius drabužius lengviau parduoti. Vienetiniai kūriniai kelia riziką, nes paprasčiausiai gali nerasti savo pirkėjo.

Visgi pastebėčiau ir šiokį tokį minusą, įsivyravusį mūsų šalyje, – neįtikėtinai išaugusią marškinėlių ir džemperių industriją. Kažkas paskatino žmones iš niekur nieko pagalvoti, kad jie gali būti dizaineriais. Tikrai neįsivaizduoju, kiek Lietuvoje prekės ženklų, gaminančių džemperius, turbūt tas skaičius didėja su kiekviena valanda.

Tai liūdina, pasigendu savikritikos. Problema tikrai nesusijusi su vartotojais, kuriems patinka tokie drabužiai. Tiesiog džemperių gaminama be galo daug, tai užplūdo Lietuvos rinką, o juk dažnai tai – prastos kokybės nereikalingi gaminiai.