Kultūra

2019.03.14 12:53

Performansų menininkas ir kompozitorius Philas Vonas: savo pasirodyme tampu žvėrimi

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.03.14 12:53

Ryto allegro

„Aplinkoje, kurioje tiek daug netikrumo, primityvumas yra labai gerai. Reikia grįžti į pirminį būvį, prisiminti, kas iš tiesų esame, net jei... būtume žvėrys“, – sako performansų menininkas, kompozitorius ir šokėjas Philas Vonas. Apie naujausią savo solo spektaklį, gyvenimą Lietuvoje ir kūrybą menininkas kalba LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

– Daugiau nei trys įspūdingos karjeros dešimtmečiai, daugybė įsimintinų partnerysčių, grupinių pasirodymų ir tik dabar – solo spektaklis. Kodėl reikėjo taip ilgai laukti?

–Manau, buvau laimingas, dirbdamas kartu su kitais žmonėmis, man nereikėjo išskirti savęs ir pasirodyti – žiūrėkite, štai ką aš veikiu. Bet rugsėjį buvau pakviestas pasirodyti „Lofte“. Sutikau – gerai, parodysiu ką nors, tačiau ką? Galėčiau groti muziką elektriniais įrenginiais, naudodamas įvairius efektus, tačiau tai nuobodu, kas norėtų stebėti tokį pasirodymą? O svarbiausia – tai nebūtų apie mane. Nusprendžiau atlikti pasirodymą, kuris atskleistų tikrąjį mane. Esu performeris, pasitelkiu judesį ir šokį, dainuoju ir kuriu muziką. Kai kurie žmonės, pamatę mano pasirodymą, labai stebėjosi, sakė: „Oho, turi padaryti tai dar kartą!“ Atsakiau: „Tikrai?“ Sulaukiau daug palaikymo ir nutariau nesustoti, kurti toliau.

– Lietuvoje gyvenate ir kuriate daugiau nei metus, Jūsų darbai yra paplitę ne tik Europoje, bet ir už jos ribų. Ar lietuviai Jus jau atpažįsta? Susilaukiate daug dėmesio?  

– Vilniuje žmonės mane žino kaip Butō šokio teatro „Okarukas“ kompozitorių. Manau, atėjo metas parodyti žmonėms, kad nesu tik „Okaruko“ kompozitorius, o ir savo stilių turintis atlikėjas. Kai būnu Prancūzijoje ar Vokietijoje, ten žmonės mane atpažįsta, žino mano darbus, neturiu prisistatinėti iš naujo. Šiuo pasirodymu aš taip pat reflektuoju su savimi – kas aš esu? Ką noriu parodyti? Kaip tai turiu padaryti? Kaip turiu pristatyti savo darbą šalyje, kurioje niekas nepažįsta manęs ir mano kūrybos?

– Jūs dirbote su tiek daug skirtingų menininkų ir kūrėjų. Ar tai paliko kokią žymę?

– Esu suma visų pažinčių ir partnerysčių su nuostabiais žmonėmis. Karjeros pradžioje flamenko šokėjai, priėmę į kompaniją, man buvo labai svarbūs. Niekada iki tol nepasitikėjau savo kūnu, niekada prieš tai nešokau. Buvau labai kuklus, bet man padėjo mano mokytoja, ji drąsino ir skatino nesustoti. Taigi šokau, tobulėjau ir, laikui bėgant, vis labiau savimi pasitikėjau, vis jaukiau jaučiausi scenoje. Šokis tapo mano instrumentu.

Man nebuvo lemta būti šokėju, ne toks buvo planas. Norėjau turėti grupę, groti eksperimentinę muziką. Nė neįsivaizdavau, kad šoksiu ir atliksiu teatrinius pasirodymus. Kai buvau Londone, o ten praleidau dvylika metų, mačiau daugybę grupių, bet po kurio laiko, turiu prisipažinti, man tai pabodo.

Turėti grupę buvo per maža. Tada pamačiau tarpdisciplininio meno pasirodymą, kur viskas buvo sumaišyta – teatras, šokis, garsas, muzika, projekcijos.  Tais laikais tai buvo kažkas nematyto... Tada pamaniau – štai ką privalau daryti. Tai buvo signalas man, kad vieną dieną kursiu projektus, kurie sujungs visas meno šakas į vieną.

Man pasisekė sutikti nuostabių menininkų. Dirbau su garsiu aktoriumi Francois Testory. Tuo metu buvau niekas ir labai nustebau – tokia žvaigždė kaip jis nori dirbti su manimi! Įgavau daug pasitikėjimo. Keliaujant po pasaulį tokių bendradarbių teko sutikti nemažai. Kai buvau Maroke, dirbau su vietine muzikos gentimi, jie priėmė mane, parodė visus ritualus, kurių eiliniam žmogui niekada neatskleis, ypač, jei jis užsienietis. Tai nuostabus pojūtis, kai tarsi išnyksta valstybės, kultūros, gali tiesiog būti su įvairiais žmonėmis, kalbėti skirtingomis kalbomis, gyventi bendrystėje ir kurti drauge. Jokių sienų, jokios politikos.

– Ar sutiktumėte, kad muzika yra universali pasaulio kalba?

– Muzika tikrai universali kalba. Aš nekalbu lietuviškai, jūs nekalbate japoniškai, bet koks skirtumas? Tiesiog groji natas, naudoji balsą ir visi susijungiame, priklausome vienas kitam – gražių žmonių sieloms ir širdims.  Muzika nuostabi, garso nesustabdysi, jis tarsi vėjas, tarsi banga.  

– Gyvenimas bei kūryba Paryžiuje ir Vilniuje – skirtingi. Kokie didžiausi skirtumai?

– Paryžiuje yra šimtai kompanijų ir dėl didelės konkurencijos labai sunku būti pastebėtam. Šis miestas – energetinis vampyras. Kai gyveni ten, jautiesi taip, lyg būtum atplėštas nuo savo vidaus, išsunktas miesto, kuris mainais tau nelabai ką duoda. Nors yra tiek kultūrinių vietų ir įvykių, kuriuos gali pamatyti, tačiau esi toks pavargęs, kad neturi jėgų viso to priimti.

Paryžiuje turi tiek daug pasirinkimų, bet nuolatos energiją skiri bėgimui, susitikimams su žmonėmis, repeticijoms... Vakare galvoji, galbūt nueiti į spektaklį, bet labai brangu ir toli, mažiausiai valanda kelio. Tad tiesiog numoji ranka. Netrukus pradedi savęs klausinėti, kodėl aš čia? Tai karas, tai tiesiog karas. Tu esi kare – stengiesi visur suspėti, susimokėti nuomą... Sunku.

Čia, Lietuvoje, gyvenimo kokybė geresnė. Čia kur kas ramiau, lengviau susitikti su žmonėmis, gali lankytis teatre, balete, šokio spektakliuose – mažas miestas, viskas taip arti. Neįtikėtina. Ir tai yra turtas. Gali kvėpuoti, turi daugiau laiko, geriau jį planuoji. Paryžiuje, jei nori su kuo nors susitikti, turi išvykti mažiausiai valandą prieš susitikimą. O čia žmogų gali netikėtai sutikti tiesiog gatvėje. Visi vieni kitus pažįsta. Man patinka šis jausmas.

Šiuo metu dirbu su Roku Zubovu. Mūsų duetas – tai futuristinis Čiurlionio projektas. Surengsime didelį pasirodymą miesto rotušėje kovo 16-ąją. Man tai išskirtinė patirtis, nes iki šiol nebendradarbiavau su klasikinės muzikos atstovais.

–Kas Jums šiuo metu svarbu? Kokios temos, kokios idėjos dar neiškalbėtos?

–Man teko dirbti vienoje Vokietijos operoje, ten atlikau pagrindinį vaidmenį baleto spektaklyje. Mano vaidmuo – vyras, kuris traukinių stotyje stebi aplink save šokančius savo prisiminimus, buvusias simpatijas, nuotykius ir taip toliau. Labai gerai susitapatinau su personažu. Jis stovėjo traukinių stotyje ir stebėjo besibučiuojančias poras, išvykstančiuosius, atvykstančiuosius. Manau, ir šiame pasirodyme pastebiu kažką panašaus. Čia matome daugiau nei pusę gyvenimo nugyvenusį žmogų, jis permąsto gyvenimo patirtis, peržvelgia praeitį, padarytas klaidas, prisimena abejones, kurios kamavo, svajones – ar sugebėjo jas įgyvendinti? Visi šie klausimai artimi mano kūrybai. Atlikdamas solo performansą, iš dalies kalbu apie save, todėl noriu būti visiškai tikras. Šiame gyvenimo etape bandau suprasti, kokiu žmogumi tapau.

– „Prarastas ir atrastas žmogus“ – tai pirmasis Jūsų solo performansas. Ar taip ilgai lauktas momentas simbolizuoja Jūsų karjeros viršūnę?

– Iš tiesų, tai nėra pats svarbiausias karjeros momentas.  Žinoma, būta įspūdingų patirčių ir akimirkų. Dirbu su kolektyvais, todėl šiomis akimirkomis visada dalinuosi su kitais atlikėjais, muzikantais, šokėjais.  Pagaliau, po daugybės metų, nusprendžiau pabandyti būti vienas. Tiesą pasakius, man tai didelis žingsnis – juk visada buvau komandos dalis, o dabar viskas priklauso nuo manęs. Privalau būti savimi – toks nuoširdus, koks tik galiu būti.

– Papasakokite plačiau apie spektaklį „Prarastas ir atrastas žmogus“.

– Paryžiaus metro – nuo to prasideda mano pasirodymas. Tamsu, pilka, depresyvu. Išgyvenu ne vieną transformaciją, kad išsinerčiau iš senos odos, išsivalyčiau nuo pasaulio ir savo paties taršos. Tai darau trepsėdamas kojomis. Trepsėjimas naudojamas visame pasaulyje, daugybėje civilizacijų – gentyse Australijoje, net Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje. Šis ritualas – kaip šventė, trepsėdamas suartėji su žeme, pajunti jos vidinę energiją. Įsivaizduokite, kad gyvenate dideliame mieste, pavyzdžiui, Londone. Visi keliaujame į darbą mieste, prislėgti, įbedę akis į telefono ekraną, tikriname socialinius tinklus, geriame kavą iš plastikinio puodelio. Ir netikėtai kažkas sustoja ir ima trypčioti. Kokie nors vaikai. Būtų gražu – tūkstančiai žmonių Londono gatvėse tiesiog trypčioja, kad paleistų energiją.

Aplinkoje, kurioje yra tiek daug netikrumo, manau, kad primityvumas yra labai gerai. Reikia grįžti į pirminį būvį, prisiminti, kas iš tiesų esame, net jei... būtume žvėrys. Savo pasirodyme taip pat tampu žvėrimi. Ir ne vienu – pasiverčiu arkliu, beždžione. Manau, vyrai nori būti dievais. Norime būti šventieji, tačiau turime sustabdyti šią beprotybę. Mes viso labo esame žmonės...

Plačiau – įraše.