Kultūra

2019.03.19 17:14

Ne tas Marcinkevičius: mano senelė matė Leniną

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.03.19 17:14

Lietuvišku Bulgakovu jau vadinamas gydytojas Marius Marcinkevičius debiutavo dvejaip: „Juodoji Vilniaus saulė“ – pirmasis jo romanas ir pirmoji knyga suaugusiesiems. Istorinis mistinis detektyvas. Dėl jo ir gretinamas su žymiuoju rusu.

M. Marcinkevičius geriau žinomas kaip gydytojas, keliautojas ir vaikų literatūros autorius. Jo istorijos vaikams verčiamos į užsienio kalbas, apdovanotos literatūros premijomis, virto inscenizacijomis ir dainomis. Dabar autorius įvardytas vienu geriausių 2018 metų vaikų ir paauglių knygų kūrėjų. Šįkart kelionių įspūdžius, tradicinės medicinos žinias, budizmo ir žydų kultūros elementus ir savo talentą M. Marcinkevičius išmėgina kelių žanrų lydiniu. 

Autorius garsia (ir reklamos sumetimais naudinga) pavarde savo knygoje tarpukario Vilnių apgyvendino būtomis ano laiko asmenybėmis ir metafizinėmis būtybėmis. Jei prozai taip derėtų, neseniai išleistas kūrinys galėtų vadintis ode: pražuvusiai Lietuvos žydų bendruomenei, miestui ir laikui – lietuvių literatūroje beveik neliestai epochai.

Knygoje pinasi mistika ir detektyvas. Į lenkų okupuotą tarpukario Vilnių atvyksta Juzefo Pilsudskio bendražygis generolas, tačiau viešnagę aptemdo mistiškas jo dukros dingimas. Policija bejėgė išnarplioti įvykį. Todėl reikalo imasi iš Tibeto atvykęs jaunuolis Jurgis ir žydų gangsterių deleguotas psichiatras Markas. 

Dedikacija senelei

Knygos priešlapyje M. Marcinkevičius padėkojo šeimai. Matyt dėl to, kad netrukdė rašyti. O gal kad turėjo laukti jo, gaištančio ties rašomu romanu. Gaištančio, t. y., užtrukusio (ir ne „užtrūkusio“). 

Padėkojo ir Laurinai Todesaitei, žydiškojo Vilniaus gidei. Ši supažindino rašytoją su to meto bendruomenės gyvenimu, tradicijomis, maisto kultūra. 

O dedikavo savo pirmąjį romaną senelei Elenai. Ji gimė 1896 metais prie Dusetų. Kaip toje dainoje „Į Rygą, į Ryga...“, būdama paauglė išvažiavo dirbti į Latviją, amunicijos fabriką. Per Pirmąjį pasaulinį karą, artėjant vokiečiams, fabrikas su visomis kulipkomis buvo perkeltas į Petrapilį.  

Marius prisimena, kad vaikystėje senelė jam pasakojo ten mačiusi Vladimirą Iljičių Leniną. Tas lankydavosi fabrikuose, agituodavo darbininkus rėždamas revoliucingas kalbas. Paskui įvyko bolševikų perversmas ir senelei vėl teko krauti lagaminėlį. Grįžusi į Lietuvą, Vilnių. „Visą tarpukarį jame ir pragyveno“, – LRT. lt sako istorinio detektyvo autorius.  

Vaikystėje su močiute juodu eidavo į Salomėjos Nėries vidurinę pasitikti vyresnio brolio Audriaus. Senolė Mariui pasakodavusi, kur gyveno žydai, kur – jos draugės. Jaudrino vaiko vaizduotę tikromis istorijomis apie kriminalines žydų gaujas. O legendiniai pasakojimai apie dingstančias gražiąsias Vilniaus mergeles, ko gero, atėjo dar iš mitinės miesto pabaisos bazilisko laikų.   

„Tokios tad istorijos, įkvėptos močiutės pasakojimų, mano galvoje dėliojosi nuo mažumės, visą gyvenimą. Romanu mėginau rekonstruoti įsivaizduojamą Vilnių, koks jis atrodė mano akimis. Tad galima sakyti, kad knygą rašiau 50 metų“, – nesikuklina M. Marcinkevičius.  

Prie rašomojo stalo praleido vienus metus. Iš pradžių susidarė epizodų planelį, nedaug besiskiriantį nuo knygos turinio. Tada pamažu rašydavo tuos skyrius, kurie tądien jam buvo mielesni. Galiausiai sukomponavo visą mozaiką. 

Prikėlė Basanavičių 

M. Marcinkevičius gimė 1966-aisiais, kai po Antrojo pasaulinio karo buvo praėję dvidešimt metų. Tik neseniai ėmė suvokti, kad tas laiko tarpas buvęs ne toks jau didelis. „Tačiau per jį ankstesnis miestas pradingo amžinai. Neliko miesto gyventojų. Rusiška, lenkiška kultūra išgyveno, o žydų bendruomenė buvo visiškai sunaikinta“, – teigė romano autorius. 

„Juodojoje Vilniaus saulėje“ pateikė pasakojimą, reikia pripažinti, kupiną autentiškų ano laiko detalių, istorinių žinių. Ir asmenybių. Pasirodo lietuvių patriarchas Jonas Basanavičius, Jonas Polovinskas-Budrys, kuris dalyvavo vaduojant Klaipėdos kraštą. Kai kurie lenkų politiniai veikėjai taip pat tikri – burmistras, Jozefo Pilsudskio bendražygis Valerijus Slavekas-Soplica. 

M. Marcinkevičiaus romanas apgyvendintas ir pasaulinio masto asmenybių. „Vilnius – visatos centras! – rėžia gydantis rašytojas. – Bet tikrai tai buvo Šiaurės Jeruzalė. Žydiška patarlė skelbė: „Jei nori pinigų, keliauk į Lodzę, o jei išminties – į Vilnių.“ 

Iš visų Rusijos imperijos miestų žydai traukė į Vilnių. Vieni mokytis ješivose išminties, kiti – meno, nes mieste veikė garsi dailės mokykla. Vilniaus gimnazijoje vienu metu mokėsi Piotras Stolypinas, Feliksas Dzeržinskis ir J. Pilsudskis. „Ko ne pasaulio centras?!“ – šūkteli rašantis gydytojas. 

Knygos personažai dažnai prabyla žydišku žargonu, fenia – „šmonais“, "blatais", „šucheriais“ ir „chebrom“. Aprašomi verslo sandoriai „gešeftai“. Romane minima gangsterių gauja „Bruderferajn“ iš tikrųjų egzistavo, savo veikla anais laikais lyg aštuonkojis buvo aprėpusi pusę Europos. 

Gražiausia meilės scena

M. Marcinkevičius nemažai keliauja, domisi kitomis kultūromis, ypač – Rytais. Vienas iš nedaugelio medikų taiko gydymą akupunktūra. Jos mokėsi Kinijoje ir Uzbekijoje. „Rytų tikėjimai ir mokslai turi filosofinį pagrindą. Negalima teigti, kad jie mistiniai, tačiau realus gyvenimas neatsiejamas nuo dvasinio. O jame egzistuoja savi dėsniai, principai, demonai ir angelai“, – aiškina knygos autorius. 

Tad ir romano mistinis šydas labiau rytietiškas, atskleidžiamas per aukšto luomo lamą madam Boną ir jos globotinį Jurgį, pagrindinį romano veikėją, kuris gimė Lasoje, Tibete. 

Knygoje esama ir vieno kito pikantiško epizodo. Kelių specialistų manymu, M. Marcinkevičiui pavyko parašyti pačią geriausią erotinę sceną. Gal ne lietuvių literatūroje apskritai, bet bent jau pastaruoju metu. Ją įkvėpė Mariaus mūza, knygos priešlapyje autorius išsako padėką ir jai. Gerų akimirkų beskaitant.