Kultūra

2019.03.17 07:00

Lekiantys Andriaus Žebrausko metai: dažniau žvelgia į žvaigždes, kur reikės sugrįžti

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2019.03.17 07:00

Aktorius Andrius Žebrauskas, pastaruoju metu labiau žinomas kaip improvizacijos guru, drąsiai imasi naujų dalykų. „Turiu daug pašaukimų – galiu būti muzikantas, šokėjas, aktorius, mokytojas. Ilgai maniau, kad toks universalumas yra mano trūkumas. Atseit išsibarsto energija. Galiausia atradau, kur visa tai nukreipti – į improvizaciją. Suveikė!“ – džiaugiasi LRT televizijos laidos „Stilius“ pašnekovas.

Atsitiktinumai žmogaus kelyje atsiranda, kada ir turi atsirasti. Ir Andrius tikina, kad jie susiję su tam tikrais ciklais. „Gyvenu neplanuodamas, nereguliuodamas savo gyvenimo, labiau – išgirsdamas, pamatydamas, pajusdamas, ką man siūlo. Kaip pasakose yra trys keliai: eisi tuo – bus tas, eisi anuo – atsitiks anas. Reikia rinktis. Atsitiko kas nors ir gyvenimo scenarijus susiklosto visai kitaip“, – sako aktorius, lektorius ir ugdantysis vadovas (vadinamasis koučeris). 

Viščiuko maištas

Būtent dėl tokio dėsningo atsitiktinumo A. Žebrauskas prieš keliasdešimt metų pasirinko aktoriaus profesiją. Nors iš tėvų žinojo, kas yra scena, prisipažįsta visai nesvajojęs apie aktorystę. Tiesiog nesumetė, kur dar galėtų studijuoti. 

„Blogai mokiausi mokykloje, vidurkis mažas, pasirinkimo nedaug. Kariuomenėn nesinori – Afganistanan išvežtų. O draugas sako – faina. Užėjau į konservatoriją ir pasilikau. Pasirodo – pataikiau“, – pasakoja aktorius. 

Vėliau norėjęs išeiti, bet kai antrame kurse pradėjo dėstyti režisierius Rimas Tuminas, pasidarė įdomu. Ėmęs gilintis į šią sritį ir atradęs daug įdomių dalykų. 

Įkvėptas tinkamo mokytojo, patikėjo turįs talentą vaidinti. Ir bene pirmą kartą pajuto nuoširdų norą mokytis. Nes maištingos paauglystės metais mokslai jam buvo nemažas vargas. 

„Maištavau, nesimokiau, nes jutau scenos, auditorijos baimę. Nenorėjau kalbėti prieš klasę. Man patiko maištauti: „Aš neisiu. Aš nesimokau ir ką?!“ Tai, va, maištas. Viščiuko“, – ironiškai apibendrino A. Žebrauskas. 

Daug dalykų mokyklos metais buvo nuobodūs. Kur kas įdomesnių atrasdavęs kieme su draugais. „Ne visi jie padėjo augti. Priešingai – kai buvau keturiolikos, prasidėjo alkoholis, kelionės, trankymaisi po Sovietų Sąjungą“, – atvirauja pašnekovas. 

Į muziką – troleibusu

Andriaus tėvai menininkai, baleto šokėjai profesionalai, sūnumi visiškai pasitikėjo. Prie mokslų nelenkė, savo valios neprimetė. Leisdavo pačiam rinktis mėgstamus užsiėmimus. 

Tačiau dar vaikystėje įžvelgę atžalos gabumus, įkalbėjo lankyti muzikos mokyklą. Tik įdomu, kad muzikuoti Andrių skatino anaiptol ne meilė muzikai, o noras keliauti troleibusu. 

„Tėvai klausė: „Nori skambinti pianinu Čiurlionio mokykloj?“ Sakiau, noriu. Klausia, kodėl. „Nes noriu troleibusu važiuoti“, – juokiasi aktorius. Prisivažinėjo iki septintos klasės ir – viskas, baigė. Dabar svarsto gerai padaręs, nes šiuo metu atranda begalinį norą skambinti. „Kaifuoju“, – apibendrina. 

Dėsningu atsitiktinumu Andrius vadina prieš 17 metų jo gyvenime atsiradusią improvizaciją. „Mano būdas – ramus laukimas, o kai gyvenimas ką nors įdomaus pasiūlo, gana spontaniškai ir drąsiai imuosi pokyčių“, – šypsosi aktorius, improvizacijos meną iš teatro perkėlęs į gyvenimą. 

Per paskutinį „Life“ festivalį grupę aktorių improvizacijos mokė užsieniečiai dėstytojai, pakviesti festivalio vadovės Rūtos Vanagaitės. „Man labai patiko, pradėjau gilintis, skaityti, lankyti seminarus“, – teigia A. Žebrauskas. 

Aktorius pamažu virto mokytoju, lektoriumi. Improvizacijos veikla dabar jam atverianti kitokio gyvenimo duris – į laimę ir malonumą. 

„Man patinka, kad dėstydamas, dalyvaudamas tame procese pamiršti save. Sieki perduoti žmonėms žinias, atskleisti jų galimybes ir tai labai smagu. Tampi laimingas. Laikas prabėga nepastebimai, vadinasi, tas kaifas veža“, – šypsosi emocinio raštingumo mokytojas. 

Lenką Andžejų aplankė populiarumas 

A. Žebrauską galima vadinti vienu improvizacijos pradininkų Lietuvoje. Ir nors apie improvizaciją jau buvo žinoma iš Lietuvos televizijoje rodytos laidos „Pagauk kampą“, ne scenoje šis žanras prigijo gerokai vėliau. Vis dėlto tada, prieš septyniolika metų, Andrius pripažįsta, jį aplankęs populiarumas. 

„Norėjome pasivadinti „Tuščiagalvių šou“. Nes vienas improvizacijos principų – būk tuščia galva, neplanuok nieko iš anksto. Bet tada pamanėm – būsim populiarūs, sakys, ei, tuščiagalviai! Persigalvojom“, – pasakoja aktorius. 

Tais laikais nuotaikingos laidos žiūrovai A. Žebrauską greitai priskyrė komikų kategorijai. Tačiau kad ir kaip būtų keista, komiški vaidmenis Andrius visada mėgęs. Tad pasibaigus vienam šou, likimas mestelėjo kitą galimybę – kurti įtaigų personažą populiarioje „Dviračio šou“ laidoje. 

„Komiški vaidmenys – mano arkliukas. Kai pabėgi nuo savęs ir leidi tam veikėjui daryti, ką nori, o tu jį stebi iš šalies – geras jausmas“, – nusijuokia. 

Su teatru A. Žebrauskas neatsisveikina. Vaidina Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Belaukiant Godo“ (rež. R. Tuminas). Ir juokiasi, kad kaip teatro žiūrovas esąs labai priekabus.

„Mėgstu tik gerą teatrą. Kitaip imu kritikuoti, vargti, kankintis. Nes susitapatinu su esančiais scenoje. Tačiau jei gerai, tada džiaugiuosi. Galiu ateiti po spektaklio į užkulisius, kolegoms pasakyti – super, faina!“ – trykšta entuziazmu laidos pašnekovas. 

Ramiai ir filosofiškai

Vasario 27-ąją šešiasdešimtąjį gimtadienį minėjęs Andrius į lekiančius metus žvelgia ramiai ir filosofiškai. O apie tam tikrus gyvenimo tarpsnius ir amžiaus krizes kalba smagiai, ironiškai.

„Su Egle Gabrėnaitė vis kalbėdavom, sakydavo: „Va, kai tau sueis 30 metų – žinosi. Kaip kals krizė!“ Suėjo, nieko. O paskui, sako, bus 40. Irgi nieko, nekalė, – juokiasi. – 50 irgi nekalė. Atsimenu, kuo toliau, tuo smagiau. Dabar 60, tai gal po truputį ateina suvokimas, kad nesi amžinas. Skaitai knygas apie rašytojus, kompozitorius, muzikantus, ir matai, kad bendraamžių vis mažiau lieka gyvų. Braunasi mintis, kad gal jau reikia truputį mažiau dirbti, energiją taupyti. Norisi ramybės. Ne veiklos, o refleksijos.“

Vis dėlto senatvės baisiu reiškiniu Andrius nelaiko. Nors amžiaus pokyčius pastebi. Tik jie nė kiek nebaugina. Jaunystėje rūpėjo visokie niujorkai ir dangoraižiai, o dabar suprantąs, kiek daug nuostabių dalykų pasaulis siūlo nemokamai.

„Manau, senatvė – labai gražus laikas. Kai po truputį reikia pratintis prie žemės, – juokiasi. – Ir į žvaigždes dažniau žiūriu, į kosmosą, kur reikės sugrįžti. Pradedu matyti labai paprastus dalykus.“

Žiūrėkite pokalbį su A. Žebrausku laidoje „Stilius“ nuo 35 minutės.

Stilius. Andriaus Žebrausko senatvė, vienatvės skraiste apsigaubusi Eva Valentinas ir netekties sunkį jaučianti Dalia Ruplėnienė

Parengė Mindaugas Klusas