Kultūra

2019.03.12 17:00

Irena Alperytė. Alvis ir burundukai (komentaras)

LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.03.12 17:00

Kaip svarbu gaudytis savo tikslinės auditorijos, o šiuo atveju – jaunosios kartos mitologijoje! Štai Burundukai („Chipmunks“) pirmą kartą pasirodė komiksų serijoje (1959 m. ), ir, regis, Lietuvoje dabar yra žinomi kiekvienam vaikui. Alvinas, Teodoras ir Simonas vaizduojami kaip gan realistiški, beveik identiški žmogui graužikai migdolų akimis.

Alvinas yra seniausias burundukas. Jis dėvi raudoną beisbolo kepurę ir džemperį, kuriame įrašyta geltona „A“ raidė. Jo akys mėlynos, o stotas lieknas. Alvinas yra entuziastingas, išdykęs, žavingas, trenktas, išdidus, karštas ir juokingas. Atrodo, kad Alvinas pasižymi savo dažnai nelogiškais ar beprotiškais planais kaip „vizitine kortele“. Kartais Alvinas parodo tikrą nesavanaudiškumą, pavyzdžiui, kai atiduoda savo auksinę armonikėlę sergančiam berniukui per Kalėdas. Kuo čia dėtas Alvinas? Kantrybės.

O štai dar viena gyva legenda. Vėžliukai nindzės. Tai yra keturi išgalvoti vėžliai paaugliai, pavadinti italų menininkų iš Renesanso epochos vardais. Savo namuose Niujorko kanalizacijoje jie kovoja su smulkiais nusikaltėliais ir visokiais blogiukais, bandydami pasislėpti nuo visuomenės. Juos sukūrė Kevinas Eastmanas ir Peteris Lairdas. Vėžliukai gimė komiksų pagrindu ir išplito į animacinius filmus, vaizdo žaidimus, žaislus ir kitas kūrybinių industrijų prekes. Didžiausią franšizės populiarumo piką jie pasiekė senojo tūkstantmečio pabaigoje ir naujojo pradžioje.

Tai štai. Pasakoju studentams apie Renesansą, ir savo prezentacijai pasiskolinu tuos nelemtus šarvuotus vėžliukus. Na, randu juos kažkokių dailių skaidrių su Renesanso iliustracijomis vinjetėse. Ir, kaip liaudyje sakoma, ant savo biednos galvos. Pasirodo, jie pavadinti ypatingais vardais ir yra gyvieji didvyriai, o dar svarbiau – tai, pasirodo, žino mano studentų karta.

Leonardo (Leo) – komandos siela, taktinis, drąsus lyderis; jis dėvi mėlyną kaukę ir valdo du kalavijus.

Michelangelas (Mikey arba Mike) – pokštininkas, laisvas, atsipalaidavęs, pokvailis ir juokingas, žinomas dėl savo meilės picai. Michelangelo dėvi oranžinę kaukę ir turi rankose du ginklus. Jis mažiausiai subrendęs ir dažnai vaizduojamas kalbantis Pietų Kalifornijos akcentu.

Donatellas (Donnie arba Donas) – mokslininkas, išradėjas, inžinierius ir mokslo genijus dėvi violetinę kaukę ir valdo bō (tokią lazdą). Donatello pirmenybę teikia savo žinioms konfliktams spręsti, ir nedvejodamas gina savo brolius.

Raphaelis (Raphas) - komandos bebaimis blogasis berniukas. Raphaelis nešioja raudoną kaukę ir valdo porą sai (trišakių). Jis pasižymi agresyvia prigimtimi ir retai suduoda pirmuosius smūgius. Kalba ryškiu Niujorko akcentu. Jo asmenybė pasipūtėliška ir sarkastiška, bet dažnai nestokojanti ir humoro.

Taigi, pasakoju apie Renesanso laisvą žmogaus dvasią, mokslų ir menų suklestėjimą, skulptūras ir Siksto koplyčios skliautą, ir staiga vienas šmaikštus Erasmus studentas sako – o kur dingo Donatellas? Aš aišku, susirūpinu dėl skulptoriaus Donatello iliustracijos ir pritariu, kad iliustracijose jo nėra. Paskaitos pabaigoje paklausiu, tai kurioje gi skaidrėje mes praradome Donatellą, tikėdama pasitikslinti, ar tikrai viską tvarkingai sudėliojau. Studentas juokiasi ir sako, kad pajuokavo. Aš pasižymiu, kad namie reikės pasižiūrėti, kas ir kaip.

Studentai išeina namo, ir aš staiga suprantu, ką studentas turėjo omenyje … O varge. Ogi vėžliuką. Jį jis tikrai atpažįsta greičiau, nei kokį Buonarottį. Ir mane išpila šaltas prakaitas. Ech, bobute, praleidai ištisą amžinybę kultūros istorijoje.

Ar tik nebus taip ir su latvių teatro režisieriumi Alviu Hermaniu, kurio kūryba daug kam Lietuvoje užkliūva. Jo ką tik Knygų mugėje pristatytas dienoraštis ypač sukėlė pavydo bangų. Šiais laikais, kai išsipildė vieno minties „galiūnų“ vizija, kad virėjos tikrai galėtų vadovauti valstybei, ir menų institucijų vairo imasi dievai žino kas, jo vardas kelia sąmyšį.

Pasak redaktorių ir knygos sumanytojų, „Alvis Hermanis (g. 1965) – latvių teatro pasididžiavimas. Režisierius, aktorius, scenografas, Naujojo Rygos teatro (NRT) meno vadovas, įvairių Latvijos ir tarptautinių premijų laureatas. Nuolat kviečiamas režisuoti garsiuosiuose Europos dramos ir operos teatruose. Latvijoje išrinktas įtakingiausiu mąstytoju. Septynių vaikų tėvas. „Dienoraštį“ rašė leidėjų prašymu: Rygoje, kaime, Zalcburge, Paryžiuje, Hamburge, Milane, Niujorke. Apie labai įtemptą 2015–2016 metų sezoną, sėkmes ir nesėkmes, drąsą ir abejones, paslaptis ir įtakas. Kūrybinė virtuvė, NRT kaip gyvenimo projektas, didžiosios asmenybės... Menas, šeima, politika, vertybių perkainojimas, užsienio spaudos išpuoliai, Europos dabarties apmąstymai... Faktai ir interpretacijos, rimtumas ir ironija, emocijos ir sąmojis... 2016 metų rudenį Latvijoje pasirodžiusi Alvio Hermanio knyga netrukus buvo išgraibstyta. Iš latvių kalbos išvertė Audrius Musteikis.“

Hermanis pirmasis šiose geografinėse platumose ir ilgumose (Rygoje) pastatė Michelio Houellebecqo „Paklusimą“, į kurį iki šiol neįmanoma patekti.

Kadangi knygą ryte prarijau per naktį, tai priklausau tiems skaitytojams, kurie ją visom keturiom priima ir visokeriopai sveikina. Kitas toks malonus skaitinys buvo kadai kadės – Anatolijaus Efroso „Repeticija, mano meilė“, na, ir dar gal Piterio Brooko „Tuščia ervė“.

Iš skaitlingų Hermanio spektaklių esu mačiusi bent penketą, ir tai vienas tų retų režisierių iš Baltijos šalių (gal dar Niuganenas Estijoje), kurie geba nustebinti. Deja, turiu apgailestauti, kad mūsų režisieriai tokių dienoraščių nėra publikavę, o kai kurių jų Facebooko paskyros – tai viskas, ką galime perskaityti apie jų mintis ir filosofiją.

Nepasakosiu Hermanio dienoraščio turinio, kiekvieną kviečiu jį atrasti pačiam. Juk greta menininko kūrybos dar įdomu ir jo mintys, pasaulio suvokimas ir samprata. Užverti tokią knygą, ir jautiesi gerokai praplėtęs savo horizontus. Apgailestauju, bet kai kurie atsiliepimai nugirsti mūsų teatro „priemenėje“ man priminė mano pačios incidentą su animaciniais herojais. Galiu menkinti juos ir sakyti, kad tai šlamštas, o ištisoms kartoms tai – jau legenda.

Pacituosiu Hermanio dienoraštį:

„Teatro istorijoje išliko nuostabus pasakojimas, kaip Jerzy Grotowskio teatre Vroclave buvo atrenkama publika. Kaip žinome, teatras buvo visiškai mažytis. O pats Grotowskis teoriškai nustatė, kad optimalus žiūrovų skaičius yra 30, nes būtent tiek žmonių reikia teatriniam susitikimui „tunelyje“. Tačiau kai šis teatras išgarsėjo pasaulyje, norinčiųjų į jį pakliūti buvo kur kas daugiau negu galimybių juos sutalpinti.  Ir štai tada visiems trokštantiesiems patekti į Grotowskio teatrą pirmiausia reikėjo pateikti rašytinį paaiškinimą, kodėl tau svarbu pamatyti tą spektaklį.  Paaiškinimai būdavo peržiūrimi, ir teatras priimdavo sprendimą, kuriam žiūrovui spektaklis reikalingas, o kuriam ne.“

Gal kol kas Hermanio gerbėjų ratas yra gana ribotas ir išskirtinis (350 egzempliorių tiražas), o gal kai kurioms šalims jis nepatinka, nes režisierius pasisako prieš Krymo karą, bet ačiū „Krantams“, kad leidžia mėgautis šiuo svarbiu opusu ir mokytis atskirti Babelį nuo Bebelio, Donatelą nuo Donio, o Alvį nuo Alvino. Ir nebūti burundukams.

Socialinių mokslų daktarės Irenos Alperytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ nuo 53 min. 


Kultūros savaitė