Kovo 10-oji mūsų tradiciniame kalendoriuje išskirta parskrendančių paukščių pasitikimui. Vadinama „40 paukščių švente“. Ir išties apie šį metą daug rūšių giesmininkų būdavo pargrįžę į gimtinę. Ką jau kalbėti apie šį tokį ankstyvą pavasarį... Kas pargena paukštelius namo? Juk nei maisto, nei šilumos čia dar nėra...
Visa tai žada smarkiai pailgėjusi šviesioji paros dalis. Ir augmenijos atbudimui šviesa yra svarbiausia. Žvilgtelkime į astronominį kalendorių: šiandien dienos trukmė – bemaž 11,5 valandų. Tad pavasaris ir šaukia: šviesos, šviesos!
O štai žmogus pats reguliuoja šviesos srautą, patenkantį į akis: atpratusias žiemą nuo saulės pridengia juodais akiniais, pavargusias nuo gyvenimo – knygų skaitymo, ekranų mirgėjimo – sustiprina skaidriais. Akiniai – įdomus viduramžių išradimas, lygiai kaip ir laikrodis turėjęs didelį poveikį visuomenės raidai, Vakarų civilizacijos tapsmui. Šis išradimas atspindi kuriančio žmogaus norą taisyti gamtą ir, beje, savąją prigimtį. Todėl verta apie jį plačiau pakalbėti...
Akinius išrasti turėjo meniškos sielos žmogus, kurį žavėjo rasos lašelio žvilgesys tekančios saulės spinduliuose; raibuliuojantys atspindžiai nuo ežero bangelių ant pakrantėje palinkusių medžių šakų; vaivorykštės spalvos lietaus nupraustame danguje. Žodžiu, visa, kuo šviesos spinduliai papuošia pasaulį...
Kad skaidrios medžiagos abipus išgaubtas lęšiukas padidina pro jį matomą vaizdą, žinota jau senų senovėje. Homero herojų sugriautoje Trojoje archeologai yra radę nušlifuotą kalnų krištolo gabalėlį. Tikėtina, kad jis buvo naudojamas kokiai nors magijai. Viduramžių mokslininkas Alhazenas, gyvenęs Egipte apie tūkstantuosius metus, pirmasis suprato, kodėl lęšis didina ir kaip žmogaus akyje susidaro atvaizdas. Pranciškonų vienuolis Rodžeris Bekonas, filosofas ir fizikas, vienas iš eksperimentinio gamtos tyrimo metodo pradininkų, XIII amžiaus viduryje pratęsė arabų išminčiaus darbus, supažindino su jo idėjomis Europą.
O štai akinius žmonės ėmė nešioti tik apie XIII-ojo amžiaus pabaigą. Glaudžiantys spindulius stiklai, tinkantys toliaregių akiniams, pirmiausiai buvo pagaminti Italijoje, Florencijos mieste. Istoriografijoje minimos ir pirmųjų optikų pavardės: tai Aleksandras da Spina ir Salvinijus deli Armatis. Vieniems žmonėms akiniai buvo tarsi dangiška dovana, kiti atsargiai ir nepatikliai pasibalnojo jais savo nosis. Šiame išradime buvo įžvelgtas netgi iššūkis pačiam Dievui. Reikėjo laiko apsiprasti su mintimi, jog žmogus savo proto galia gali pasipriešinti lemčiai.
Tame ir glūdi svarbus psichologinis lūžis kolektyvinėje sąmonėje. 1301 m. akiniais pradėta prekiauti Venecijoje; skaitančio su akiniais žmogaus piešinys išliko iš 1352-ųjų metų. Beje, pirmieji akiniai neturėjo ienelių; keista, kad net pusantro šimto metų niekam neatėjo į galvą kabinti juos už ausų. Sugnybdavo akiniais nosį arba tvirtindavo juos prie skrybėlės.
Ypač akiniai pravertė amatininkams, atliekantiems smulkius, ypatingo kruopštumo ir tikslumo reikalaujančius darbus: knygų perrašinėtojams, juvelyrams, laikrodininkams, graveriams, siuvinėtojams.
O kaip viduramžiais būdavo mokoma amato? Meistrai nebuvo suinteresuoti, kad jaunimas kuo greičiau sužinotų visas amato paslaptis. Tegu pabus keletą metų mokiniais, tada pameistriais, kuo ilgiau dirbdami meistro dirbtuvėse už menką atlygį. Tokia tvarka buvo nustatyta cechų statutuose. Kol amatininkas tapdavo savarankišku meistru, sulaukdavo brandžių metų. Dar kiek padirbės, tobulindamas savo meistrystę, ir še kad nori – pradeda ryškėti toliaregystė. Akinių išradimas padėjo meistrams išlaikyti darbingumą iki gilios senatvės, o tai bemaž 30 procentų padidino minėtų specialybių cechų produktyvumą.
Akiniai trumparegiams, iš įgaubtų stiklų, sklaidantys spindulius, buvo pagaminti žymiai vėliau – XV amžiuje Vokietijoje. Juos vadindavo „akiniais jaunimui“. Neatsitiktinai tai sutapo su spaudos išradimu, mokyklų paplitimu, religine reformacija. Kas, jei ne knygos, gadina akis?
XVII amžiuje akiniai pakluso visagalės mados diktatui. Jų rėmeliams imta naudoti brangiuosius metalus, juos inkrustuoti, puošti brangakmeniais. Kartu akiniai tapo išsilavinimo požymiu, mokslų daktaro įvaizdžio atributu. Būta ir tokių tuščiagarbių, kurie akinius nešiojo, įsistatę paprastus stiklus. O daug žmonių, priešingai, gėdijosi regos trūkumų. Jiems Johnas Herschelis, garsus anglų astronomas, 1877 m. išrado kontaktinius lęšius. Įdomu, kad akinių tobulinimu užsiėmė ryškios pasaulinio mokslo asmenybės. Pavyzdžiui, bifokuliarinius akinius, kurie tinka ir smulkius darbus knebinėjant, ir į tolius dairantis, sukonstravo 1784-siais amerikiečių diplomatas, valstybės veikėjas ir fizikas Benjaminas Franklinas. Tai didis žmonijos geradėjas, – jis ir žaibolaidį išrado. O štai plastikinius kontaktinius lęšius 1948-siais sukūrė kanadietis Robertas Grahamas. Patobulinęs žmonių regą, šis keistuolis tarėsi patobulinsiąs ir žmoniją, – mat parengė genijų atrankos planą...
Dar šis bei tas apie aukštuomenės madas... Toks kunigaikštis Puckler-Muskau, pagarsėjęs snobizmu, 1830 m. pražingsniavo garsiąja Berlyno gatve Unter der Linden, įsispraudęs monoklį. Ir tuoj pat kiekvienas vyras, save laikęs moderniu, paskubėjo įsigyti tokį stikliuką. Tačiau monoklis patogus tik tiems, kurių gilios akiduobės, taigi, prakauliems džentelmenams. Keblu storuliukams – tenka įtempti veido raumenis, kad tik monoklis neiškristų. Juokingiausios grimasos gaunasi... Gal iš čia ir kilo pasakėčia apie beždžionę ir akinius? O gal iš tikro nutikimo Hamburgo zoologijos sode... Buvo taip: vienas trumparegis, smalsaudamas ką ten beždžionės knebinėja, pernelyg arti prikišo veidą prie narvo. Ir akimirksniu neteko akinių. Tada sodo administracija prie narvo pakabino įspėjantį užrašą: „Atsargiai, beždžionės grobia akinius“. Tačiau užrašė pernelyg smulkiomis raidėmis, kad akiniuočiai perskaitytų iš toli. Nuo tada beždžionių žaidimams akinių netrūkdavo. Direkcija net įsteigė fondą, kompensuojantį trumparegių lankytojų praradimus.
Akiniai priklauso tai kategorijai išradimų, kurių taikymo pasekmės yra ilgalaikės, lėtai brandina vaisius. Užtat kokius! Sugrįžkime istorijos laipteliais į XVI–XVII amžių sandūrą. Masiškai ėmus gaminti akinius, buvo geriau ištyrinėtos ir lęšių savybės. Tada paaiškėjo, kad jų kombinacija įgalina pamatyti ir labai tolimus daiktus arba padidinti vaizdą žymiai daugiau, nei tai padaro vienas lęšis. Taip buvo sukonstruoti pirmieji optiniai prietaisai. Mikroskopą 1590 m. pagamino olandai tėvas ir sūnus Hansas ir Zacharias Janssenai. Prietaisą 1617 m. patobulino anglas, karališkasis astrologas ir fizikas Cornelis Drebbelis. Olandų pirklys Antonis van Levenhukas laisvalaikiu išmoko nuostabiai tobulai nušlifuoti labai išgaubtus, taigi trumpo židinio nuotolio lęšiukus. Šiandien pirklį laikome slėpiningo mikrobų pasaulio atradėju.
Iš dviejų lęšių galima sukonstruoti ir teleskopą. Nukreipęs vamzdį į nakties dangų, 1609 m. mokslinį nuotykį patyrė italų genijus Galileo Galilei`as. Kosmose jis iškart atrado tiek daug naujo: Mėnulio kalnus, Jupiterio palydovus, Veneros fazes. Po poros dešimtmečių ir Vilniaus universiteto studentai su profesoriumi Osvaldu Kriugeriu jau galėjo kartoti šiuos stebėjimus. Universiteto Mokslo muziejuje – nedidelis, bet įdomus senųjų teleskopų rinkinys, atspindintys jų raidos etapus.
Mikroskopas ir teleskopas – du prietaisai, išpranašavę šiuolaikinio mokslo tapsmą. Atskleidę mikro ir makro pasaulius, jie skelbė tikėjimą beribėmis žmogaus galimybėmis pažinti Visatą.
Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
