Žodis tolerancija tapo brendu, tuščia sąvoka, kuria piktnaudžiauja visi, o ypač – politikai. Tuo įsitikinę anonimais išliekantys meninio sindikato „Bad Rabbits“ atstovai, netradicinėje erdvėje visuomenei pristatantys spektaklį-simuliatorių „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ (Š. T. C.).
Žodis tolerancija tapo brendu, tuščia sąvoka, kuria piktnaudžiauja visi, o ypač – politikai. Tuo įsitikinę anonimais išliekantys meninio sindikato „Bad Rabbits“ atstovai, netradicinėje erdvėje visuomenei pristatantys spektaklį-simuliatorių „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ (Š. T. C.).
„Tai nėra nukreipta tokia klasikine prasme – po spektaklio išeinu ir apmąstau. Paties simuliatoriaus sąlygos yra tokios, kad čia ir dabar turi kažkaip sudirginti savo tema, nes čia ir dabar reikia sukelti žiūrovo, žmogaus, kuris taip pat atlieka vaidmenį, klausimą, antraip viskas sugrius“, – intriguoja režisierius, vienas iš „Bad Rabbits“ narių.
Pasak „Bad Rabbits“ atstovų, jų didysis uždavinys yra sudirginti žiūrovą, paskatinti jį mąstyti, paraginti nesivadovauti stereotipais ir neteisti per greitai. Aktoriai priversti šį uždavinį įgyvendinti ne tuomet, kai žiūrovas išeis iš netradicinės teatro salės, o būtent joje
Menininkų naujausias darbas kviečia žiūrovus dalyvauti darbo pokalbyje ir nuspręsti: ar priimtumėte dirbti kosmetikos ir parfumerijos parduotuvės „KristiAna“ klientų aptarnavimo skyriuje merginą, turinčią žandikaulio defektą? Ar leistumėte socialinės pagalbos centre neįgaliaisiais rūpintis subkultūros atstovui? Ar sutiktumėte, kad pradinių klasių mokytoju dirbtų netradicinės seksualinės orientacijos vaikinas?
Pokalbiui apie toleranciją šiuolaikinio teatro kūrėjų akimis pasikvietėme kelis alternatyvaus meno kolektyvo „Bad Rabbits“ narius, kurie vis dėlto panoro likti incognito. Tad į juos bus kreipiamasi Režisiere, Režisieriau ir Aktoriau.
– Režisiere, pirmiausia norėčiau Jūsų paklausti apie meninį sindikatą, partizaninę poziciją, jauną alternatyvų teatro kolektyvą „Bad Babbits“. Kodėl šis pavadinimas – nelietuviškas? Ir kodėl esate „Blogi triušiai“?
Režisierė: Labiausiai atitinkantis mūsų būvį apibūdinimas yra „plataus meninio profilio sindikatas“. Man jis ryškiausiai apibūdina mūsų veiklą. Mes pradėjome savo veiklą 2012 m. Jau tada, prieš pat grupės susikūrimą, šio plataus meninio profilio sindikato iniciatoriai buvo režisierius ir aktorė. Režisierius geriausiai žino visą istoriją, kaip ir tai, kodėl pavadinimas yra „Bad Rabbits“, o ne koks nors kitas.
– Jūs minėjote, kad savo veiklą pradėjote prieš porą metų. Ar tai reiškia, kad jauniesiems menininkams, kurie studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) teatrinį meną, režisūrinį, aktorinį meistriškumą, trūko erdvės? Ar jų tiesiog nepriėmė tradicinės teatro erdvės, kad reikėjo sukurti tokią alternatyvą?
Režisierė: Taip, trūko erdvės. Nors ta [tradicinė] teatro erdvė ir priima, norisi kažko daugiau. Ypač tada, kai studijuoji akademijoje. Labai daug dalykų nusibosta, norisi visko išbandyti kuo daugiau ir kuo plačiau, kažkaip kitaip. Todėl ir atsiranda noro ir jėgų daryti kažką kitą.
– Kas atsibosta, jei jau kalbame apie alma mater: ar dėstomi dalykai, ar tiesiog požiūris? Kas jaunam kūrėjui kiša pagalius į ratus, galbūt net šiek tiek blokuoja kūrybinę saviraišką?
Režisierė: Ribos.
– Kokios tos ribos?
Režisierė: Tų ribų kaip ir negali apibrėžti, lyg ir nepasakysi, kad jos yra, nes visur akcentuojama, kad jokių ribų nėra. Bet būnant, studijuojant vis tiek jauti sistemą, iš kurios tragiškai nori išsiveržti. Tai yra tai, ką mes darėme ir darome.
– Prieš dvejus metus prasidėjusi ši partizaninė opozicija tradiciniams teatro reiškiniams turbūt buvo netikėtas įvykis saugiai visuomenei. Ką reiškia jaunam žmogui atsidurti akistatoje (tarkime, gatvėje) su tam tikro socialinio sluoksnio žmonėmis, kurie galbūt teatro nelanko ir kuriems teatrinis menas nėra toks artimas?
Režisierė: Iš tikrųjų savo veiklą pradėjome ne Lietuvoje. Viskas prasidėjo Turkijoje, ir mums, iš vienos pusės, buvo lengviau. Bet paskui buvo sunkiau tai tęsti čia, Lietuvoje. Turkijoje, paskui Slovėnijoje į mus buvo reaguojama visiškai kitaip, nes ten gyvuoja gatvės teatro tradicija, ypač – Slovėnijoje. Turbūt sunkiausia mums buvo grįžti ir pradėti šią veiklą čia, Lietuvoje.
– O kodėl buvo sunkiau Lietuvoje? Ar dėl to, kad nėra gatvės teatro tradicijos? Su kokiais sunkumais susidūrėte Lietuvoje, kurių nepatyrėte kitur?
Režisierė: Lietuvoje žmonės, einantys į teatrą, nori šiek tiek saugumo. Kai gatvėje netikėtai kažką pateiki, paduodi, kartais jiems tai nelabai patinka, asocijuojasi su kažkokiais kitais dalykais, nors pateiki tai kaip žaidimą. Bet, tarkime, „Demokratijos gimimas ir mirtis“ yra politinis dalykas, kur kalbama ir apie politiką, ir apie istoriją. Ne visi žiūri į tai tolerantiškai, yra buvę visokių reakcijų. Kartais būna kaip tik taip: kai labai norisi sukelti žiūrovo reakciją, jis žiūri į pasirodymą kaip į teatrą, jokios reakcijos nesilauki, nes žiūrovas atėjo pažiūrėti pasirodymo, jis sau atėjęs saugiai jį ir žiūri. Yra buvę visokių sunkumų. Jie skirtingi, labai priklausomo nuo miesto, nuo žiūrovo, nuo to, kur ir koks renginys.
– Režisieriau, ar galėtumėte papildyti Režisierės pasakojimą apie „Blogus triušius“? Kaip šį pavadinimą iššifruoti? Kodėl pasirinkote būtent tokį?
Režisierius: Pavadinimas atsirado gan spontaniškai, nemąstant, nieko nesiekiant, be jokių demokratinių balsavimų: renkamės šį, ar renkamės aną. Tiesiog iš dialogo, netgi virtualaus dialogo. Kai važiavome į Turkiją performinti gatvėje, kažkaip kilo mintis, kad reikėtų važiuoti ne šiaip sau kaip kažkokiems žmonės, o kaip grupei. Sumanėme, kad reikėtų pasivadinti. Galvojome apie pavadinimą, kuris galėtų suvienyti, bet ne surišti. Šovė tokia mintis, kad tai galėtų būti blogas triušis – bad rabbit.
Kodėl? Todėl, kad blogas triušis yra triušis, pažinęs savo bukumą. O kai pažįsti savo bukumą, į šią tamsą grįžti nebesinori. Iš to kyla partizaninis veiksmas: atsitrauki per žingsnį ir atsistoji opozicijoje tam, kad stebėtum, įlįstum į savo apkasą, paruoštum šiltutę, nuostabią granatukę ir mestum ją ten, kur reikia.
– Taigi, pažinęs savo bukumą, triušis tampa partizanu?
Režisierius: Taip, turi potencialo.
– Turi galimybę pakeisti. Bet kailio gi nepakeisi?
Režisierius: Kailio – ne. Kailio keisti ir nereikia. Odos pakeisti irgi negaliu, plaukų spalvos a priori pakeisti negaliu, galiu tik suimituoti, kad ji pasikeitė, bet tai bus tik apgaulė. Bet dvasią užturbinti tikrai galima.
– Jūs pasirinkote anonimiškumą visomis prasmėmis: nerodote savo veidų, neišduodate vardų, pavardžių. Ar tai – dėl partizaniškumo? O gal dėl baimės būti atpažintam?
Režisierius: Tikrai ne dėl baimės būti atpažintam. Aš tai siečiau su dar vienu dalyku, galbūt net keliais. Pirmas dalykas – vienas iš mano (o ir mūsų visų) tikslų yra, kad ši organizacija, šis sambūris, nebūtų po kažkieno vardu, po kažkieno vardo vėliava, nes tada būna labai aiški subordinacija. Bent jau man asmeniškai tai yra absoliučiai neįdomu, nes tai mane kūrybiškai uždaro.
Kitas dalykas – ideologija ar bent jau tai, kaip mes jaučiamės, nėra įpareigojantis dalykas: neprivalai būti kažkokioje vietoje su kažkokias žmonėmis tarp tų blogų triušių. Tai yra laisva zona. Kol tau norisi būti, kol yra potraukis, tol būni. Nėra tikslo turėti fiksuotą grupę. Šie žmonės, kurie yra, yra dėl to, kad mums įdomu būti kartu, ne dėl kažkokių kitų priežasčių.
Į „Šiuolaikinį tolerancijos centrą“, kuris jau pasiekė dienos šviesą, skirtingi režisieriai prisivedė žmonių, kokių nesu gyvenime matęs. Man buvo įdomu, kas iš viso to išeis, kaip jie gali po šiuo skėčiu, po šia ideologija, atsiverti. Man (ir, man atrodo, mums) yra įdomus vienas dalykas – sukurti zoną, į kurią atėjus, būtų galima daryti tai, ko dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių negali daryti kituose teatruose (tiek valstybiniuose, tiek nevalstybiniuose) ar kitose kažkaip su menu susijusiose institucijose.
– Šiame spektaklyje-simuliatoriuje „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ (Š. T. C.) žiūrovas atsiduria, sakyčiau, nepavydėtinoje situacijoje...
Režisierius: Bet jis, mano galva, labai neblogai pasijuto.
– Taip, negalime vienpusiškai vertinti proceso, vykstančio publikos, kuri turi spręsti, kuris iš kandidatų priimamas į darbą, o kuris ne, viduje. Jūs pasirinkote keletą istorijų. Kaip vyko jų sukūrimas? Ar rėmėtės savo patirtimi? Ar tiesiog skaitėte laikraščius?
Režisierius: Labai gaila, kad dar vienos režisierės nėra, kuri dirbo su pirmąja simuliatoriaus dalimi. Ta pirmoji dalis faktiškai yra jos autorinis darbas. Apie tai gal daugiau pasakytų aktorius, nes jis buvo viduje, dalyvavo pirmosios dalies kūrybinėje dalyje ir galbūt jis galėtų papasakoti tiksliau.
– Aktoriau, Jūs suvaidinote, pankuojantį visuomenės autsaiderį, kuris nori įsidarbinti neįgaliųjų centre. Iš kur sėmėtės šios istorijos?
Aktorius: Visa patirtis, kurią patyrė šis personažas, yra mano patirtis, kuri mane šildė. Manau, kad, siekiant išgauti tiesą, kitaip daryti neįmanoma. Tai buvo būtent mano šio „Šiuolaikinio tolerancijos centro“ uždavinys – siekiau, kad tai būtų kuo tikriau, kuo įtikinamiau. Kai kurie faktai buvo priderinti prie personažo logikos, prie jo pasaulėžiūros, bet visa patirtis yra mano patirtis.
– Ar Jums yra tekę dirbti neįgaliųjų centre?
Aktorius: Dirbti – ne, bet būti ir lankytis ten – taip. Ir pakankamai dažnai.
– Kokios įtakos personažo kūrimui turėjo Jūsų asmeninė patirtis?
Aktorius: Man atrodo, kad ji atitiko siekį kontrastuoti. Įvyko kontrastas. Kai tai pavyksta, tai yra paveiku, žiūrovas dirginamas, vedamas, tada griaunamas stereotipas spręsti iš pirmo įspūdžio. Ta patirtis, kuria kalbėjo mano personažas, kuria kalbėjau aš, man atrodo, buvo paveiki. Tikslas nėra, kad jausčiausi gerai, tikslas yra dirginti, tikslas – kad žiūrovas, kuris stebi, mąstytų. Nesvarbu, ar jis priims į darbą, ar nepriims. Tai nėra uždavinių uždavinys. Uždavinių uždavinys yra, kad žmogus, išėjęs iš spektaklio, mąstytų.
Mano draugai, kurie dalyvavo šioje premjeroje, sakė, kad po pasirodymo tarp jų vyko valandos ar pusantros trukmės diskusija. Buvo kalbama ne apie patį pasirodymą, ne apie jo išraiškos formas. Tai peraugo į diskusiją apskritai – ar priimtum tokį žmogų į darbą, ar nepriimtum. Kodėl nepriimtum? Kodėl taip sprendi? Kodėl visada balsavai taip? Vienas sako – nes man įdomu, koks yra tas žmogus, nesprendžiu iš pirmo įspūdžio. Kitas sako – iš karto matau, kad jis bus netinkamas. Tame ir yra viso šio simuliatoriaus žavesys. Uždavinių uždavinys – kad jis dirgintų, skatintų mąstyti, per greitai nespręsti, griautų stereotipą, ragintų nesivadovauti juo. O patirtis buvo tik priemonė, kuri šildė mane ir man padėjo.
Režisierius: Norėčiau pridurti dėl to dirginimo ir mąstymo. Tai nėra nukreipta tokia klasikine prasme – po spektaklio išeinu ir apmąstau. Paties simuliatoriaus sąlygos yra tokios, kad čia ir dabar turi kažkaip sudirginti savo tema, nes čia ir dabar reikia sukelti žiūrovo, žmogaus, kuris taip pat atlieka vaidmenį, klausimą, antraip viskas sugrius.
– Aktorius paminėjo, kad premjeroje buvo jo draugai. Draugai, pažįstami, artimieji – tai saugi publika, kuri bet kokiu atveju palaikys savą žmogų. Ar jaučiate tą saugumą, kai vaidinate saviems?
Aktorius: Savų publikoje buvo penki, kiti 70 – ne savi. O ir su savais nėra saugu. Kai aš – ant scenos, jie man nėra savi. Aš neskirstau publikos. Visi žiūrovai man yra vienodi. Iš dalies manęs ten nebuvo. Ten buvo Lukas Dunauskas. Man asmeniškai tuo momentu, kai aš ant scenos, yra nusispjaut ant savų.
Režisierius: Velnias žino, kaip bus toliau. Gal žiūrovai ateis ir sėdės kaip mietą prariję, nieko nesakys. Gali būti ir taip. Tada bus įdomu suktis iš padėties ir kažką sugalvoti vietoje.
– Jūsų simuliatorius vadinasi „Šiuolaikinis tolerancijos centras“. Be abejo, kyla mintys apie Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC). Ar Jūs jam oponuojate? Kodėl pasirinktas šis pavadinimas?
Režisierius: Tiesą sakant, minčių apie oponavimą ŠMC ar šiuolaikiniam menui nebuvo. Šis pavadinimas veikiau per distanciją turi humoro dozę. Dabar, jei nori pasakyti kažką modernaus arba „būti šiame laike“, būtinai turi pabrėžti, kad kalbi apie šiuolaikinį žmogų, kad dėvi tik šiuolaikinius drabužius, kad tavo valgymo, mitybos kultūra yra absoliučiai šiuolaikinė – tai neturi nieko bendro su tuo, kas buvo prieš dešimt metų, nes prieš dešimt metų buvo tamsūs viduramžiai ir t. t. Tas šiuolaikiškumas, kaip žodis, yra tuščias brendas.
– O žodis „tolerancija“?
Režisierius: Taip pat.
– Režisiere, o ką Jums, kaip jaunai kūrėjai, reiškia tolerancija?
Režisierė: Iš tikrųjų man nuo paties žodžio „tolerancija“ jau bloga. Ypač kai mes pradėjome šį projektą gromuliuoti, rašyti, galvoti, kas čia galėtų būti, šis žodis suskambėjo tiek kartų, kad kartais save sustabdau, norėdama jį sakyti.
O apkritai tolerancija man darėsi tikrai juokinga. Man atrodo, kad aš netoleruoju labai daug dalykų ir net nepaslepiu, net nebandau paslėpti. Kas man juokingiausia, tai reakcija tų žmonių, kurie toleruoja mane, kai aš netoleruoju. Aš jau irgi jaučiuosi kažkokia mažuma, kurią toleruoja dauguma. Man tiek ir reiškia ta „tolerancija“. Tai – kažkoks nesusipratimas.
– Aktoriau, o kaip Jums, ar jau irgi bloga nuo tolerancijos?
Aktorius: Ne, man bloga turbūt tik nuo vieno dalyko – kai tolerancija lieka tik žodžiu, o ne virsta veiksmu. Kartais jaučiuosi labai pavargęs nuo žodžių. Jau geriau neminėti tolerancijos, nešaukti, nešūkauti, o tiesiog veiksmais ją kurti. Man atrodo, kad tolerancija prasideda nuo žmogaus pažinimo, nuo susidraugavimo su juo arba apsikeitimo informacija. Pirma turi pažinti žmogų.
Mano pasirodymo metu, kai visi žmonės dalyvauja įvykiuose, akcijose, turiu galimybę iš 70 žmonių „išsitraukti“ vieną (arba du), nusivesti jį į slaptą vietą ir būti su juo minutę arba valandą (kaip likimas duos). O po to, man atrodo, mes vienas kitą ir toleruojame, dingsta ir personažas, ir požiūris į mane, kaip į personažą, nes žmogui per pusvalandį apie save daug papasakoju. Man tai rodo, kad veiksmai yra tolerancija. Šis žodis tapo, kaip sakė režisierius, brendu. Labai daug institucijų juo piktnaudžiauja. Man turi kalbėti darbai.
– Režisieriau, koks Jūsų požiūris į žodį „tolerancija“? Kaip manote, kiek mes jos turime šiandien?
Režisierius: Nežinau, kiek mes jos turime. Tikrai apie tai negalvoju. Apibendrinimai man yra nelabai įdomūs, nes jie išvis nieko nepasako. O sąvokos irgi iš esmės yra apibendrinimai kažkokių veiksmų arba poelgių sekos. Kadangi pasikeitimas informacija dabar vyksta labai greitai, žmonių gyvenimas taip pat vyksta labai greitai, šie išgromuliuoti ir „sukišti“ į vieną žodį dalykai tampa konstanta. Pasakai žodį „tolerancija“, ir visiems tarsi aišku, kas ta tolerancija. Tu turi užsičiaupti ir viską leisti kitam.
Pavyzdžiui, dabar „ant bangos“, „ant smaigalio“ yra seksualinių mažumų teisės, kitataučių, kitos rasės žmonių teisės, jos irgi pas mus aktualėja, jos vis labiau „lenda“, nes ir tų žmonių daugiau, atsiranda kažkoks jų požiūris ir t. t. Bet tas dalykas dabar pasidaręs popieriniu. Yra kovojama už masę kažkokių žmonių. Ir net ne už masę žmonių, o už kažkokią vieną detalę.
Noriu pasakyti vieną dalyką – odos spalva nėra charakterio savybė, lytinė orientacija nėra charakterio savybė. O dabar šis terminas yra tiek išprofanuotas (ypač – politikų), kad vos tik pamatai juodaodį arba kitos orientacijos žmogų, įsijungia „mygtukas“ (pastebiu tai ir savo elgesyje) – turi kažko nepadaryti blogo, nes gali būti blogai suprastas vien todėl, kad tas žmogus kitokios odos spalvos ar kitokios seksualinės orientacijos.
Ne, nė velnio! Aš galiu gerbti žmogų už jo poelgius. Ir man tikrai vienodai, kokia jo odos spalva, kaip jo plaukai garbiniuoti, ar su kuo jis miega. Jei žmogus yra idiotas ir kalė, aš su juo nebendrausiu, aš su juo neisiu obuoliauti. Ir nereikia man dumti akių, kad visi spalvotieji turi būti mano pamylėti. To nebus. To nesulauks nei Marija Aušrinė Pavilionienė, nei visi kiti.
