Keletas pastabų apie Arvydo Šliogerio tezes
Keletas pastabų apie Arvydo Šliogerio tezes
Filosofijos, kaip savito mąstymo būdo ir teorinio santykio su tikrove, prigimties bei ištakų klausimas yra vienas svarbiausių filosofinių klausimų. Ne vienas mąstytojas yra teigęs, jog vienintelis tikras ir iš tiesų esminis filosofijos klausimas yra šis: „Kas yra filosofija?“ Kritinė refleksija, jos svarbos suvokimas ir nuolatinis rėmimasis ja yra pagrindinis skiriamasis filosofinio mąstymo bruožas, apibrėžiantis filosofijos esmę bei savastį ir atribojantis filosofiją nuo daugelio kitų teorinio ir praktinio mąstymo atmainų. Kai kritinės refleksijos smaigalys nukreipiamas į pačią filosofiją kaip kritinio reflektavimo įrankį, galime kalbėti jau ne apie kokių nors konkrečių filosofo atliekamų filosofavimo aktų ar mąstymo judesių sąmoningumą bei kritinį santykį su jais, o apie paties filosofinio sąmoningumo savimonę ir savižiną. Kai filosofų mąstymu ir lūpomis filosofija pradeda klausti apie giliausią savo pačios esmę, prigimtį ir savastį, garsusis Delfų orakulo priesakas Gnōthi seauton, „Pažink save patį“, nuolat kartotas Sokrato, yra taikomas jau ne konkrečiam asmeniui, kad ir labai sąmoningam ar kantriai siekiančiam sąmoningumo, o pačiai Filosofijai, tarsi ji būtų virtusi personifikuotos filosofinės savimonės ir savižinos subjektu.
Nuo pat filosofijos užgimimo senovės Graikijoje momento iki pat šių dienų filosofija visą laiką buvo priversta – nors, be abejo, niekieno išoriškai neverčiama – klausinėti apie tikrąjį autentiškos savo prigimties šaltinį, istorines ir istorinį laiką transcenduojančias savo pačios ištakas, vėl ir vėl išgryninti savo esmės branduolį, griežtai demarkuoti savo teritoriją ir vengti supanašėjimo su išoriškai panašiomis, filosofinį mąstymą simuliuojančiomis, bet, žvelgiant iš esmės, su filosofija nieko bendra neturinčiomis protavimo formomis. Dėl filosofijos pastangos nuolat pasitikrinti savo autentiškumo, teorinės žiūros skaidrumo ir kritinės refleksijos aštrumo laipsnį, taip pat dėl filosofijai būdingo asketiško siekio griežtai atsiriboti nuo to, kas nėra filosofija, minėtas pamatinis filosofijos klausimas „Kas yra filosofija?“ galėtų būtų šiek tiek išplėstas ir formuluojamas taip: „Kas yra kas nėra filosofija?“
Senovės Graikijoje filosofija radosi kaip laisvo, mąslaus, praktinių reikmių nevaržomo žmogaus, besistebinčio kosmo tvarka bei grožiu, pastanga kontempliuoti pasaulį sub specie aeternitatis, amžinybės akivaizdoje, taip, tartum laikas būtų sustojęs ar apskritai neegzistuotų, o bet kokie geografinės vietos skirtumai būtų visiškai nesvarbūs. Filosofiją kaip savitą mąstymo projektą inicijavę graikų mąstytojai pasaulį regėjo kaip darnią ir vieningą visumą, persmelktą universalaus, visas paskirybes vienijančio prado, atsiveriančio teorinei žiūrai ir suteikiančio žmogaus protui absoliutų, nuo vietos ir laiko nepriklausomą atspirties tašką. Filosofinio mąstymo kelionė prasidėjo žmogui iškėlus hipotezę ar paprasčiausiai įtikėjus, kad egzistuoja tvari tikrovės šerdis, kurios nenusineša laiko srautas, kad už paskirų juslinių įspūdžių chaoso įmanoma įžvelgti tikrą, o ne kokią nors iliuzinę, vien žmogaus proto konstruojamą tvarką, kad tikrovė yra iš tiesų tikra, o tiesa – objektyvi ir viena, kad pasaulis yra organinė vienovė, sudaryta iš įvairių ir skirtingų, bet darniai sutvarkytų dalių, o ne chaotiškas pabirų dalių ar paskirų mechaniškų elementų kratinys, kad žmogaus protas yra giminingas pasauliui, kurio paslaptį siekia patirti, pagaliau kad egzistuoja universalūs mąstymo principai, žmogaus proto plotmėje atkartojantys ontologinio tikrovės lygmens tvarką.
Vis dėlto, nepaisant filosofiniam mąstymui būdingo universalumo ir abstraktumo, radikalaus atsiribojimo nuo vietos ir laiko kontingencijų, filosofija, kaip visi žinome, užgimė konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu. Filosofijos lopšys, jos užgimimo vieta – senovės Graikija, tiksliau tariant, klestintys Jonijos miestai, helenų įkurti rytiniame jų apgyventų žemių pakraštyje. Filosofijos užgimimo laikas maždaug sutampa su pagrindine žmonijos istorijos takoskyra, kurią Karlas Jaspersas pavadino ašiniu laiku.
Kitas esminis filosofijai būdingo konkretumo matmuo yra susijęs su tuo akivaizdžiu faktu, kad filosofuoti neįmanoma iš kolektyvinės sąmonės, kolektyvinės pasąmonės ar kokio nors hipotetinio kolektyvinio proto, juolab dirbtinio intelekto, organizuoto mašininiu būdu ir veikiančio abstrakčiu režimu, pozicijų, o visada tik iš individualios, konkrečia gyvenimo ir mąstymo patirtimi besiremiančios asmeninės perspektyvos, iš konkretaus asmens ir konkrečios, aukštą brandos pakopą pasiekusios asmenybės regimtaškio. Mokslinius tyrimus gali vykdyti tiek pavieniai tyrėjai, tiek mokslininkų kolektyvai, be abejo, vadovaujami mokslinio projekto vadovo. Net ir meno istorijoje esama nemažai pavyzdžių, kai monumentalius skulptūros, tapybos ir ypač architektūros kūrinius kūrė menininkų kolektyvai, kuriems, aišku, taip pat vadovavo iškiliausios meno pasaulio asmenybės.
Skirtingai nei moksluose, menuose ir kitose dvasinio bei pažintinio santykio su tikrove srityse, kuriose kolektyvinė veikla bei kūryba ne tik įmanomos, bet dažnai atsiskleidžia kaip produktyvesnės už grynai asmenines kūrybos pastangos, nuveikti ką nors vaisinga filosofijoje įmanoma tik remiantis asmenine ir – pasakykime dar griežčiau – tik asmenybine pozicija: kaip kad autentiškai žvelgti į supantį pasaulį įmanoma tik savomis, o ne svetimomis akimis, taip ir kiekvieno tikro filosofo kultivuojama teorinė žiūra yra įmanoma tik iš individualios – griežtai asmeninės ir asmenybinės – perspektyvos. Net ir tie filosofai, kurie visais laikais susiburdavo į vadinamąsias filosofines mokyklas (juk antai ir pirmieji trys graikų mąstytojai miletiečiai – Talis, Anaksimandras ir Anaksimenas – priklausė neformaliai Mileto filosofinei mokyklai), niekada savo mokytojų ir kolegų pėdomis nesekdavo aklai ir dėl to bent jau tiesiogine prasme nebūdavo priklausomi nuo kitų asmenų filosofinių pažiūrų.
Taip yra todėl, kad kiekvienas tikras filosofas, net ir besiremdamas kitų mąstytojų rezultatais, bet kokią nuostatą ar teorinę įžvalgą yra linkęs kuo griežčiausiai išmėginti kritinės refleksijos žaizdre, išnarstyti iki patirtinių akivaizdybių ar neįmanomų kvestionuoti proto principų, o štai dauguma mokslininkų savo konkrečius tyrimus pradeda nuo tam tikro mokslinės bendruomenės pripažinto, nors nebūtinai jam pačiam akivaizdaus atspirties taško. Skirtingai nei mokslininkas, protiškai ir fiziškai pajėgus išmanyti tik nedidelį neaprėpiamos teritorijos, vadinamos mokslu, ruoželį, kiekvienas tikras filosofas, jei tik pačios filosofijos netraktuoja kaip mokslo ir filosofijos lauko neskirsto į sritinių kompetencijų rėžius, sakytume, į tam tikrus sektantiškus filosofinius getus, privalo drąsiai pripažinti esąs kompetentingas visoje filosofijos teritorijoje arba prisipažinti nesąs kompetentingas filosofijoje apskritai.
Nors filosofijoje neįmanoma tokia akivaizdi pažanga, matuojama technologinių rezultatų matu, kaip moksluose, autentiško filosofavimo rezultatai tam tikra prasme yra gerokai tvaresni – ir egzistenciniu požiūriu žmogui svarbesni – nei mokslo rezultatai. Gilios tikrų filosofų pamąstytos mintys – ir net esmingai formuluojami pamatiniai klausimai, kurie vien pamąstomi, nepateikiant jokių neginčijamų atsakymų – yra gerokai tvaresni nei mokslo rezultatai, naujų mokslo atradimų akivaizdoje senstantys labai greitai ir beviltiškai. Antai senovės graikų metafizika išlieka aktuali iki pat šių dienų ne tik filosofijos istorikams, bet ir patiems filosofams, plėtojantiems originalias filosofines savo pačių įžvalgas, o štai Talio, Herakleito, Platono ir net Aristotelio laikų graikų fizika yra įdomi tik mokslo ir kultūros istorikams kaip egzotiška antikvarinė fosilija – nė vienam praktikuojančiam šiuolaikiniam fizikui net į galvą neateitų mintis fizikos klausimais diskutuoti su senovės graikais taip, kaip su jais metafizikos klausimais diskutuoja šiuolaikiniai metafizikai.
Filosofinių problemų repertuaras mažai tepakito nuo senovės graikų laikų – skiriasi veikiau atsakymai į pamatinius filosofinius klausimus nei pačios klausimų formuluotės. Kaip ir senovės graikų mąstytojai, inicijavę patį filosofijos projektą, šiuolaikiniai filosofai mąsto apie tuos pačius amžinuosius dalykus – būtį, tiesą, gėrį, grožį, būties prasmę, žmogaus laimę, teises, atsakomybę, praktinės veiklos orientyrus. Be abejo, jie mąsto ir apie kitus svarbius dalykus, bet jų tikrai nėra daug, juo labiau nėra be galo daug – tikrai nepalyginti mažiau nei vabzdžių rūšių, organinių junginių ar žvaigždžių danguje.
Jei filosofijoje nėra tokios akivaizdžios ir neginčijamos pažangos kaip moksluose ir jei šiuolaikiniai filosofai tebesvarsto tuos pačius pamatinius klausimus, kuriuos iškėlė, nors jų ir neišsprendė, senovės graikai, galėtume paklausti, ar filosofijoje šiais laikais apskritai įmanoma pasakyti ką nors nauja? Ar filosofinis santykis su tikrove iki šių dienų išlieka vaisingas ir žmogui būtinas?
Mėgindami atsakyti į minėtą klausimą pastebėsime, kad visų laikų filosofai tuos pačius amžinuosius, bet palyginti labai negausius teorinės žiūros objektus – būtį, tiesą, gėrį, grožį ir kitus – kiekvienas regi iš asmeninio ir asmenybinio regimtaškio, savomis filosofinėmis akimis, nuo savojo teorinės žiūros bokšto. Filosofinis šiuolaikinių mąstytojų žvilgsnis retai kada atranda naujų teorinės žiūros objektų, antai tokių, kurių kadaise nebūtų pastebėję senovės graikų filosofiniai teorai, tačiau jei tas žvilgsnis iš tiesų projektuojamas iš asmeninės perspektyvos, jis neišvengiamai – dėl paties patirtinio singuliarumo, būdingo konkrečiai filosofinės žiūros vietai ir laikui – pajėgia atverti naujus, ankstesnių mąstytojų neįžvelgtus amžinųjų filosofinės žiūros objektų – būties, tiesos, gėrio, grožio bei kitų – aspektus.
Taigi tam tikra prasme įmanoma kalbėti ir apie filosofijos pažangą, jokiu būdu jos nesuabsoliutinant ir nesiejant su progreso prietarais: nors laikui bėgant pačių teorinės žiūros objektų filosofijoje ir nepagausėja – arba pagausėja tik labai nežymiai, filosofijoje vis dėlto nuolat gausėja naujų aspektų, kuriais pamatomi amžinieji teorinės žiūros objektai. Filosofijos istorijoje šie aspektai – sakytume, filosofinės „fotografijos“, kiekvieno mąstytojo padarytos iš asmeninio filosofinės žiūros taško, – ilgainiui sumuojasi, formuodami tikslesnius, reljefiškesnius, „stereometrinius“ ar net „holografinius“ amžinųjų filosofinės žiūros objektų atvaizdus.
Atsižvelgdami į tai, kas pasakyta, galime teigti, kad kiekvieno tikro filosofo užduotis – savojoje filosofinės žiūros galioje ir savo kaip asmenybės patirties lauke ne tik ugdyti gebėjimą matyti tikrovę kaip darnią visumą, atsiveriančią teorinio žvilgsnio panoramai, ir pajėgumą remtis universaliais proto principais bei konstruoti abstrakčias mąstymo schemas, bet ir lavinti suvokimą, kokia svarbi autentiškam filosofiniam mąstymui yra singuliari autorinė perspektyva.
* * *
Mūsų filosofijos klasiko Arvydo Šliogerio tezėse „Apie lietuviškąjį galvojimą“ singuliarios autorinės filosofavimo perspektyvos klausimas keliamas net dviem lygmenimis: filosofo, kaip konkretaus asmens, konkretaus teorinės žiūros subjekto, lygmeniu ir filosofo, kaip savosios tautos atstovo, lygmeniu. Remdamasis labai turtinga asmenine filosofavimo patirtimi ir mėgindamas apibūdinti bei susieti kitų iškiliausių lietuvių mąstytojų filosofavimo braižą, Arvydas Šliogeris inicijuoja lietuviškojo galvojimo projektą kaip vaisingą graikiškojo filosofavimo, arba graikiškojo filosofinio mąstymo, pratęsimą, o galbūt – net kaip alternatyvą graikiškajam filosofiniam projektui.
Viena vertus, tezių autorius atkreipia dėmesį į esminį filosofinio graikų mąstymo ir lietuviškojo galvojimo panašumą – būtent teorinio santykio su žiūros objektu singuliarumą, atsiskleidžiantį filosofavimo nuotykio čiadabartiškumu ir nepakartojamumu. Pamatinis pasitikėjimas tikrove, prieš teoro akis atsiveriančio žiūros objekto realumu ir visokeriopu tikrumu, tikėjimas, kurio vien racionaliomis priemonėmis neįmanoma nei pagrįsti, nei sugriauti, bet be kurio filosofavimo nuotykis net negali prasidėti, anot Arvydo Šliogerio, yra bene svarbiausias bendras graikiškojo mąstymo ir lietuviškojo galvojimo bruožas, filosofinio mentaliteto ar net filosofinio instinkto lygmeniu atskiriantis vienoje gretoje stovinčius senovės graikų filosofus ir lietuvių galvotojus nuo kitoms Vakarų ir juo labiau Rytų tautoms atstovaujančių mąstytojų.
Kita vertus, tezių autorius kelia mintį, kad graikų filosofija labiau remiasi grynuoju teoriniu mąstymu (nors ir nenutraukia ryšių su įprastu jusliniu matymu, kuris graikų buvo suvokiamas kaip į abstrakčius antjuslinius objektus orientuotos filosofinės žiūros provaizdis bei etalonas), o lietuviškasis galvojimas labiau remiasi matymu nei mąstymu, tačiau pastarojo taip pat nepaneigia ir neišsižada, nors ir labai radikaliai apriboja abstraktaus mąstymo pretenzijų mastą.
Graikams filosofavimas visų pirma yra minties, o ne juslių nuotykis: helenai grynosios minties stichijoje nardė kaip žuvys vandenyje, patirdami paties minčių judėjimo keliamą džiaugsmą, didžiuodamiesi odisėjišku savo gudrumu, išradingumu, teorinės ir praktinės minties guvumu. Palyginti su senovės graikais, grynosios minties stichijoje lietuviai atrodo kaip lėtapėdė tauta, negalinti pavyti graikų taip pat, kaip vėžlys – Achilo (arba, jei norite remtis gudragalviška Zenono aporija, taip pat, kaip Achilas – vėžlio). Tačiau, kaip argumentuoja Arvydas Šliogeris, žaisdami pagal savas, o ne graikiškas žaidimo taisykles lietuvių galvotojai net nerungtyniaudami su helenais gali pasiekti pavydėtinų filosofinių rezultatų. Panašiai kaip senovės graikų filosofija suteikia universalų raktą helenų mentalitetui bei visai kultūrai pažinti, taip ir Arvydo Šliogerio inicijuojamas lietuviškojo galvojimo projektas, norisi tikėtis, jau dabar suteikia galimybę – arba ją tikrai suteiks ateityje – prisiliesti prie mūsų tautos dvasinės savasties ne tik mums patiems, bet ir kitų tautų atstovams, priklausantiems ar kada nors ateityje priklausysiantiems kitam laikui ir kitoms geografinėms erdvėms.
Baigdamas norėčiau išsakyti tik vieną persergėjimą visiems besižavintiems lietuviškojo galvojimo projektu (taigi ir sau pačiam): Arvydo Šliogerio įvardyti lietuviškojo galvojimo parametrai, atskleisdami mūsų tautos mentaliteto ir pasaulėvaizdžio savitumą, neturėtų tapti Prokrusto lova, naikinančia lietuvių galvotojų ar mąstytojų patirtinio santykio su tikrove ir jo kalbinės raiškos singuliarumą, kurio svarbą taip pabrėžia ir pats tezių autorius. Būsimieji lietuvių filosofai – nesvarbu, mąstytojai ar galvotojai – teatskleidžia savo autorinio, iš asmeninės ir asmenybinės perspektyvos projektuojamo filosofinio požiūrio singuliarumą ir kaip savo tautos atstovai, apreiškiantys lietuviškojo mentaliteto unikalumą bei savosios tautos vertybes, ir kaip tiesiog filosofuojantys – galvojantys ar mąstantys – asmenys, kaip filosofiniai individai, savuoju filosofavimu atstovaujantys visų pirma sau patiems, o ne kitiems savo tautos atstovams ar visai tautai. Įgyvendinant Arvydo Šliogerio inicijuojamą lietuviškojo galvojimo projektą svarbu užtikrinti, kad visi lietuvių galvotojai nepradėtų galvoti vienodai arba labai panašiai, nes tai būtų tik dar vienas būdas atkristi į visuotinybę, iš kurios gniaužtų ir siekiama vaduotis lietuviškojo galvojimo projektu.
Pagaliau verta paklausti, ar išsižadėjus idealybės plotmės ir grynosios minties stichijos, kaip esą nepakankamai tikroviškos ir adekvačios santykio su pasauliu terpės, taip pat atsisakius visų abstraktybių, visų abstrakčių (platoniškų) idėjų ir angažuojantis radikaliam nominalizmui, bus įmanoma ir atrodys sąžininga išlaikyti vienintelę tautos idėją kaip esą ne nominalią, o realią ir įpareigojančią? O kartu su tautos idėja – ir lietuviškojo galvojimo idėją kaip ne mažiau realią, įpareigojančią, keliančią entuziazmą? Ar absoliutaus singuliarumo išaukštinimas nepradės formuoti visiškai atomizuotų kosmopolitinių individų, kuriems bus svetimas tiek graikiškas, tiek lietuviškas, tiek iš bet kurios kitos tautinės perspektyvos projektuojamas mąstymas ar galvojimas?
Arvydo Šliogerio užduotis būsimiesiems lietuvių filosofams yra labai aiški ir tuo pat metu labai sunki – tartum bandymas praplaukti tarp Scilės ir Charibdės: iš kiekvieno lietuvių galvotojo reikalaujama galvoti singuliariai, demonstruojant unikalų, nepakartojamą savo filosofavimo braižą, bet kartu būti atpažįstamam ne kaip tautiškumo atžvilgiu anoniminiam filosofiniam kosmopolitui, o kaip savosios tautos atstovui.
Tai labai sunki, bet – norisi tikėtis – įmanoma įvykdyti užduotis.
