Kultūra

2019.03.10 20:20

Izolda Keidošiūtė: tamsus praeities šleifas nesumenkina Alleno filmų

LRT KLASIKOS laida „Judantys paveikslėliai“, LRT.lt2019.03.10 20:20

Judantys paveikslėliai 2019-02-28 14:05

Woody Allenas – hipochondrikas, isterikas, plepys, melancholikas ir tokius dalykus lengva atpažinti nesvarbu kur būtum ir kas būtum – ar niujorkietis ar lietuvis, sako kino kitikė Izolda Keidošiūtė. Radijo laidos „Judantys paveikslėliai“ vedėja Santa Lingevičiūtė kalbina kino kritikę apie režisieriaus Woody Alleno filmų retrospektyvą per LRT televiziją.

—Jau ne pirmą kartą prisimenami Woody Alleno filmai. Tai nėra pirmoji šio režisieriaus retrospektyva per LRT, tiesa?

—Taip, LRT jau rodė Woody Alleno filmus. Prieš 7–8 metus turėjome jo retrospektyvą ir tuomet prisiminėme pirmuosius režisieriaus filmus: „Bananas“ (1971), „Viskas, ko norėjai paklausti apie seksą, bet bijojai“ (1972), „Zeligas“ (1983). Kovo — balandžio mėnesiais rodysime įvairių laikotarpių Woody Alleno filmus ir pirmojoje programoje žiūrovai pamatys „Vidurnaktį Paryžiuje“ (2011) bei „Mėnesienos Magiją“ (2014). Viso bus parodyti 9 filmai.  

—Skaičiau, kad Woody Allenas yra vienas atpažįstamiausių režisierių kino istorijoje, kaip, pavyzdžiui, Hitchcockas, ar sutiktumėte?

—Taip, kažkas net sakė, kad jis toks populiarus kaip džinsai. Pirmiausia, jis toks žinomas, nes yra be galo produktyvus. Allenas parašęs daugiau nei 70 scenarijų, sukūręs per 50 filmų, daugelyje vaidinęs pats ir dirbęs aktoriumi kitų režisierių filmuose.

Antra, jo populiarumas priklauso ir nuo to, kad jis nebijo išreikšti intelektualo neviltį, pasimetimą, kompleksus. Jis labai atpažįstamas ir su juo lengva tapatintis. Allenas –hipochondrikas, isterikas, plepys, melancholikas ir tokius dalykus lengva atpažinti, nesvarbu, kur būtum ir kas būtum – ar niujorkietis, ar lietuvis.

Pats Allenas niekada savęs netapatino su garsiais ir gerais aktoriais, lyg žinodamas savo ribas. Juokauja, kad jam trūksta išsilavinimo, nes vaikystėje ir jaunystėje neskaitė knygų ir nežiūrėjo filmų, domėjosi tik komiksais. Juokaudamas sako, kad norėtų kurti rimtus filmus, bet jam tiesiog nepavyksta. 

—Woody Alleno gyvenimą lydi skandalai ir nelaimingos meilės, kodėl taip susiklostė?

—Jis yra sakęs, kad „pasaulis – tai komedija racionaliai mąstantiems žmonėms, o gyvenantiems jausmais – košmaras.“

Skandalai pradėjo lydėti režisierių nuo 1992 m. Žinoma, Holivude tų skandalų yra daugybė, visur jų yra. Kalbant apie Alleną, tai buvo du teismai, kuriuose abu kartus buvo išteisintas. Problemos su Mia Farrow prasidėjo dar iki tol, kol jiedu buvo su Allenu. Su Farrow įvaikintais vaikais visada buvo kiek mistiškų istorijų: vienas iš jų nusižudė, kitas perdozavo narkotikų ir taip pat mirė. Tačiau Alleną teismas išteisino ir paleido. Skirtingai, pavyzdžiui, baigėsi Romanui Polańskiui, kuriam nukentėjusi auka atleido, bet teismas jo neišteisino.

Mia Farrow, ištekėdama už Franko Sinatros, taip pat buvo gerokai už jį jaunesnė ir nematė problemos…

—Žmonėms gal yra sunkiau priimti faktą, kad Allenas tai darė su įdukra.

—Šiandien jau nebeaišku, kaip ten buvo, o skandalai lydėjo ir Mia Farrow dėl tų vis įvaikinamų vaikų. Jos sūnaus liudijimai, pavyzdžiui, yra visai kitokie. Manau, kad kol žmogus nėra nuteistas, nedarykime išankstinių prielaidų, kaip, pavyzdžiui, buvo daroma Sovietų Sąjungoje su Andrejumi Tarkovskiu ir jo filmų draudimais ar Sergejaus Paradžanovo įkalinimu. Mums belieka laukti teismo nutarimo.

—Ar sutiktumėte, kad mėgti Woody Alleno kiną – tai mėgti jį patį? Dažnai jo filmai neatsiejami nuo asmenybės. Per juoką jis pasakoja intymius, asmeninius meilės santykius.

—Taip, bet kaip jis pats sako, viskas atėję iš knygų ar filmų. Niujorko trilogija, neva Bergmano įtaka, bet žinoma, viskas pereita per jį patį. Jo filmuose nėra politinių, socialinių problemų. Tai yra tarpusavio santykių, religinės temos. Filme „Hana ir jos seserys“ jis ieško Dievo. Umberto Eco sako, kad nemandagu juoktis iš religijų, bet Allenas tai daro pakankamai kultūringai ir gražiai.

Kita svarbi tema — meilė. Jis visada arba myli, arba ruošiasi įsimylėti, arba kenčia nuo išsiskyrimo. Žinoma, tai jo asmenybės ir realaus gyvenimo atspindžiai.

—Alleno filmuose yra daug intertekstų iš kitų filmų ar knygų. Ar žiūrovas turi būti pakankamai intelektualus, kad suprastų šiuos filmus?

—Filmuose jis kalba apie bendražmogiškus dalykus, todėl gali nepatikti nebent jo stilius ar kiti dalykai, bet suprasti juos nėra sudėtinga. Ir jei esi kažko neskaitęs ar nepastebi nuorodos į kokį meno kūrinį, tai nieko baisaus. Bet jeigu atpažįsti — tai sukuria tikrą žiūrėjimo malonumą.

—Pirmą kartą lankydamasi Niujorke, vaikščiodama po miestą, nusprendžiau iš Bruklino pėsčiomis persikelti į Manhataną. Ausinukuose grojo Gershwino rapsodija, ta pati, kuri groja filmo „Manhatanas“ pradžioje. Tada supratau, kad Niujorkas man visiškai alleniškas miestas ir jį taip mėgstu būtent dėl Alleno filmų. „Manhatanas“ taip pat laikomas vienu geriausių jo filmų.

—Manau, kad yra geresnių jo filmų. Jis gavo „Oskarą“ už geriausią filmą, bet gal tiesiog atėjo laikas duoti jam apdovanojimą. Čia kaip ir su Al Pacino ar Leonardu DiCaprio, jie „Oskarus“ gavo tikrai ne už geriausius savo vaidmenis.

Dabar Alleno filmai jau kitokie, kur kas niūresni. Amžius daro savo. Jis pats apie savo senatvę sako: „Amžius baisus dalykas, tiesiog nusidėvi ir miršti. Visiškos nesąmonės yra kalbamos apie anūkus ant kelių, apie su amžiumi atėjusią išmintį – tai kvailystės, aš neįgijau įžvalgumo ar išminties. Šiandien aš daryčiau tas pačias klaidas.“