Kultūra

2019.03.16 14:10

Masalskis: prarasdami ritualus, prarandame būties prasmę

Brigita Kulbytė, LRT.lt2019.03.16 14:10

M. K. Čiurlionio namuose jau antrus metus organizuojami susitikimai su Lietuvos nacionaliniais kultūros ir meno premijos laureatais. Viename susitikimų dalyvavo ir teatro režisierius, aktorius Valentinas Masalskis. Tą vakarą pasiklausyti Valentino Masalskio susirinko tiek žmonių, kad visi norintys netilpo viename kambaryje. Žmonės glaudėsi ten, kur rado laisvą kampelį, taip užpildydami viso namo erdves. Susirinkusieji klausėsi teatro legendos, o Čiurlionio namai ir vėl prisipildė gyvybės.

KAIMAS — MIESTAS — KAIMAS

„Miestui atiduodi tai, kuo pasipildai būdamas kaime. Būdamas kaime tu atitrūksti nuo šurmulio, pažvelgi į viską iš šono. Ten susikaupi, pasikavoji kaip sraigė namelyje. Susidėlioji, kas svarbu ir vėl išlendi, kad tai atiduotum. Kitas dalykas – miestas turi savo veidą, o miškas visada skirtingas.

Pavyzdžiui, kai tu eini miestu 5–6 valandą ryto, jis pats gražiausias. Jis būna pats neįtikėčiausias, daug žadantis, skaidrus, oras būna gaivesnis. Girdi gatvių šlavimą. Miestas švarinasi, prausiasi. 9–10 jis tampa oficialus. Užsideda laikrodį, eina į biurus. 13–14 valandą miestas truputį atsipalaiduoja. Valgo barščius, šnekasi, jis jau kažką nuveikęs. 17–18 valandą kažkas jau grįžta nuvargęs, o kažkam tik prasideda beprasmybių šou. Kažkas užsidaręs žiūri televizorių. Visi žiūri tą patį, rytoj kalbės apie tą patį. Tai papūgų pasaulis.

Miške, priešingai, kada beužeini, jis visada kitoks. Kiekvieną rytą medžių šakomis šviesa krinta skirtingai. Jis paslaptingas, nenuspėjamas… Gyvenimas kaime turi ir kitų privalumų. Rytais pusvalandį važiuodamas į darbą aš apgalvoju, ką kalbėsiu su studentais, dėlioju planus. Grįždamas neparsivežu jokių šiukšlių namo, važiuodamas jomis atsikratau, permąstau, ką padariau blogai, ką galėjau daryti kitaip. Taip neparnešu blogos energijos į namus. Grįžti namo reikia stengtis harmoningam.“

KINAS

„Pasakysiu tokį dalyką — kine nedariau nieko įdomaus. Kine padariau labai mažai, sakau tai nekoketuodamas, o atvirai. Nemėgstu žiūrėti į save ekrane, matau visus minusus — atlėpusias ausis, pervaidinimą, pasipūtimą. Kodėl nematau ten jokio tikrumo? Sako man pažiūrėti pro langą –– aš ir žiūriu. Sako atsistoti taip – aš ir atsistoju. Ir tada būna: „O, kaip gerai suvaidinai, kiek daug pasakantis žvilgsnis!“ Nors ten nieko nėra. Kine emociškai nenuveiki nieko.

Teatre tokių dalykų nebūna. Teatre gauni gerą medžiagą, gerus tekstus ir tada kopi į kalną, augi. O kine personažai tokie tuščiaviduriai.“

RITUALAI

„Mūsų teatras skursta, nes prarandame ritualus. Laidojimo, atsisveikinimo su žmogumi. Nebegedime trijų dienų, vaikai nebeužuodžia to šlykštaus kvapo, kurį aš vaikas būdams užuosdavau ir tai buvo nemalonu, bet reikalinga.

Dabar žiūriu į dėžutę, vadinamą urna, ir nebežinau, kaip elgtis. Ar aš galiu atsiklaupti prieš ją? Ar galiu sukalbėti maldą? Nebeliko formos, prie kurios buvome pratę, kuri mus išties paveikdavo.

Net jei karstas uždengtas, žinau, kad viduje yra forma, su kuria aš gyvenau. Niekaip neišmokstu su tuo „kibirėliu“ atsisveikinti. Liūdna, kad prarandame ritualus, nes su jais prarandame ir būties prasmę.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.