Kultūra

2019.03.11 15:10

Masalskis apie menininko likimą: privalai likti vienas (II)

Brigita Kulbytė, LRT.lt2019.03.11 15:10

M. K. Čiurlionio namuose jau antrus metus organizuojami susitikimai su Lietuvos nacionaliniais kultūros ir meno premijos laureatais. Viename susitikimų dalyvavo ir teatro režisierius, aktorius Valentinas Masalskis. Tą vakarą pasiklausyti Valentino Masalskio susirinko tiek žmonių, kad visi norintys netilpo viename kambaryje. Žmonės glaudėsi ten, kur rado laisvą kampelį, taip užpildydami viso namo erdves. Susirinkusieji klausėsi teatro legendos, o Čiurlionio namai ir vėl prisipildė gyvybės. Toliau pateikiama antroji pokalbio fragmentų dalis.

TEATRALIŠKA TAUTA

„Mūsų tauta yra labai teatrališka. Kodėl? Tai teatro tauta, nes lengvai pripažįsta sąlygas. Teatras skirtas sužadinti vaizduotę. Nereikia turėti šaldytuvo ant scenos, užteks durų ir jau viskas aišku. Užteks vienos stiklinės su smėliu, kad jūs pajustumėte kopas.

Jeigu tadžikas stato tvoras, per kurias gali pereiti tik alpinisto kabliais, tai lietuviams, nuo senų senovės, pakanka padėti kartį. Prieina žmogus ir sako: „Labas, gal galėčiau užeiti?“ Tarp jų tik kartis. Jam atsako: „A ko taip norėtum?“ „Pjūklą, — sako svečias — norėčiau pasiskolinti.“ „A, gerai, užeik“, — pakelia kartį. Kartis yra ženklas, linija, pro kurią niekas nepraeis, tai yra tvora.

Mums nereikia sienų – jei negalima, tai negalima. Yra paklusnumas, tikėjimas mažais ženklais. Mūsų tautoje – labai daug subtilumo.“

RASTI SAVYJE TEISĘ KALBĖTI

„Kartą gavau vaidmenį spektaklyje pagal Justino Marcinkevičiaus pjesę. J. Marcinkevičius man labai patinka. Jo jautrumas, metamorfozės, atsivertimai, nors daug kas jį ir kaltina.

Repetuodamas tą vaidmenį jaučiau, kad kažkas negerai. Vieną vakarą išeinu į tuometinę Lenino aikštę. Pliaupė lietus, nė vieno žmogaus nėra. Kadangi buvau vienas, garsiai pradėjau sakyti savo monologą. Taip bekartodamas, pradėjau verkti. Kažkuriuo metu praplyšau. Ir tik tada pajutau teisę iš tikrųjų pasakyti tuos žodžius. Negalima kalbėti paprastai. Reikia rasti sau teisę į juos.

Grįžęs į repeticiją pasakiau tekstą kolegoms. Kalbėjau tyliai, žiūrėjau, kaip jie klausėsi. Jie klausė  mano emocijų, o ne žodžių. Niekas man to nesakė, bet pajutau, kad bendraujama būtent neverbaline kalba.  Nuo tada prasidėjo mano aktorystė, tada pradėjau ieškoti emocijos. Šiandien vis dar ieškau emocionalaus teatro, kuris paveiktų.“

TABLETĖS

„Įdomus dalykas – seniau mes būdavome vienas kitam reikalingi, nes galėdavome pasikalbėti apie liūdesį, apie džiaugsmą. Teatras tampa neįdomus, nes ir pats žmogus nebeįdomus visuomenei. Nebeįdomu, ar jame yra meilė, neapykanta, ar yra šiluma ir atjauta. Kodėl taip įvyko? Dėl vieno labai paprasto dalyko – mus išgelbėjo tabletė.

Būtent tabletė išlaisvino nuo daugelio problemų. Išgėrei tabletę — nepastojai, galva nebeskauda, ir pilve lengva. Tabletė mus išlaisvino. Blogai jautiesi? Išgerk tabletę. Nuliūdus? Išgerk tabletę. Turi seksualinių problemų? Imk tabletę. Suprantate? Tai, kas buvo žmoguje įdomiausia, dabar niekam neberūpi, nes tam yra lengvas sprendimo būdas. Daug ko nebesinori: liūdno teatro, liūdnos muzikos, liūdnų žmonių, nieko nesinori, kas liūdna, nes vėliau reikės gerti tabletes.“

MENININKO VIENATVĖ

„Menininkas gimsta vienas, gyvena vienas ir miršta vienas. Kodėl? Nes menininkas susikoncentruoja į kitus. Kuo didesnis menininkas, tuo labiau jis susikoncentruoja į kitus žmones, kitus pasaulius ir vizijas. Niekam kitam nėra laiko, jis tampa apsėstas, o dėl to kenčia aplinkiniai, šeima. Geriau menininkui būti vienam.

Jis skriaudžia šeimą, atimdamas iš jų meilę, nesidalina ja, nes vakare reikės vaidinti spektaklyje prieš šimtus žmonių. Menininkui reikia tapyti paveikslą, ir jis žino, kad tą dieną turi padaryti būtent tą brūkšnį. Niekas jam tegul nedrįsta trukdyti. Menininkas visada viską daro pirmiausia kažkam kitam.“