Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose jau antrus metus organizuojami susitikimai su Lietuvos nacionaliniais kultūros ir meno premijos laureatais. Viename susitikimų dalyvavo ir teatro režisierius, aktorius Valentinas Masalskis. Tą vakarą pasiklausyti Valentino Masalskio susirinko tiek žmonių, kad visi norintys netilpo viename kambaryje. Žmonės glaudėsi ten, kur rado laisvą kampelį, taip užpildydami viso namo erdves. Susirinkusieji klausėsi teatro legendos, o Čiurlionio namai ir vėl prisipildė gyvybės. Toliau pateikiama pirmoji pokalbio fragmentų dalis.
RYŠYS
„Norint kažko išmokti, pirmiausia reikia išmokti kopijuoti. Reikia kopijuoti autoritetus, kuriuos gerbi ir myli. Tiksliau ne kopijuoti, bet žiūrėti, kaip jie padaro savo darbus. Kai pradedi juos sekti, pradedi atskirti, kur jie eina, kaip jie padaro tą „fokusą“ savo kūryboje. Keliauji paskui savo autoritetus, vėliau atplyšti ir jie lieka šone, o tu eini toliau.
Tu tiesiog negali pradėti nuo savęs. Kūryba yra nuo mamos, nuo tėvo, nuo pirmų išgirstų muzikos akordų. Aš niekada netapau aktoriumi. Tokiu mane padarė terpė, aplinka, močiutė, kaimas, tėvai, dvi bergždžios vyšnios, kurios augo mūsų kieme.
Be aplinkos negali tapti niekuo. Ir tai, ką kalbu šiandien, irgi yra kažko tęstinumas. Aš esu signalas iš praeities. Tai ne aš vaidinu ar kalbu. Kažkas mane veda. Galiu kalbėti, nes turiu ryšį. Turiu jį su praeitimi ir ateitimi. Kažkas mane veda ir dėl to man taip lengva dabar tarp jūsų šnekėtis. Aš nebijau nusišnekėti, nes mane kažkas palaiko. Jie palaiko.“
AKTORIAUS MOKYKLA
„Mes, jauni aktoriai, turėjome vedlius. Man tokiais buvo Henrikas Kurauskas, Kęstutis Genys, Danutė Juronytė… Kiekviename teatre buvo tokie vedliai, aktoriai, iš kurių galėjai mokytis.
Kas yra aktorystė? Tai mokslas apgauti save ir tuo melu įtikėti. Patikėti, kad scenoje stovi ne mano partnerė, o mano mama. Apgauti save, kad tekstas, kurį sakau, būtų mano paties, o ne jį parašiusio autoriaus. Svarbiausia atrasti obertonus, kuriais tu veiki žiūrovą. Mes bendraujame neverbaline kalba. Tik keli procentai supratimo ateina žodžiais, visa kita pasakome kūnais.“
PUBLIKA
„Vienas kompozitorius yra gerai pasakęs: publika yra visiškai kvaila. Ji nieko nesupranta. Bet viską jaučia. Kaip jūs priimate kūrinį? Jus arba paliečia, arba ne. Viskas. Aš galiu nesuprasti, bet aš pajuntu. Publika nemoka paaiškinti, kodėl blogai, bet jie sako „ne“ ir taškas. Nepatiko. Dėl to ir galvoju, kad režisūra, aktorystė yra tai, kaip mes randame tarpusavio ryšius. Pagal ką? Pagal falšą. Jūs matot, kada aktoriai meluoja, o kada nemeluoja.
Vienas naujausių spektaklių „Mūsų miestelis“, kuriame vienoje scenoje moterys lukštena pupas ir kalbasi. Jų pokalbis turi savo tempą. Taip mes kalbame lukštendami. Visi kažkada yra lukštenę ar pupas, ar siemkas, ar dar ką. Visi žino, koks tai būna pokalbis. Jei tokioje scenoje aktorius greičiau tekstą, jūs iškart sakote — negerai vaidina. Nežinote, kaip matuojate. Tiesiog jaučiate.“
VILTIES TEATRAS
„Vilties teatras man yra toks teatras, kuriame žmonės gerbia vienas kitą, gerbia literatūrą, tarnauja idėjai, yra fanatikai. Tokį teatrą ir stengiausi kurti. Daug to mokiausi iš aktoriaus Broniaus Babkausko. Jis net nežinojo, kad aš buvau jo mokinys. Žiūrėjau jo filmus, matydavau, kaip jis tą padaro: prisodrina emocijos, nuoširdumo. Jis kuria nelaimingo, vargšo žmogaus, užguito į kampą, personažą. Stebint jį, visiems būna gaila. Tai ir buvo tie raktai, kurie atrakino man teatrą ir kiną.
Publika myli ne tuos, kurie garsiai šaukia ir taip laimi. Ji myli tuos, kurie, net pralaimėdami, kovoja toliau. Mes visi gyvename sunkų gyvenimą, mes visi kovotojai, mes visi kovojame ir savaip laimime. Publika myli išsišokėlius. Ne dvasios, bet sistemos išsišokėlius.“
