Kultūra

2019.03.15 16:20

Jeanas-Baptiste`as Joly: menininkai prarado nepriklausomybę savarankiškai priimti sprendimus

LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.03.15 16:20
Kultūros savaitė

Jeanas-Baptiste`as Joly prieš 30 metų įkūrė šiuo metu didžiausią menininkų rezidencijų programą Vokietijoje „Akademie Schloss Solitude“. Šiemet jis paskirtas Lietuvos paviljono Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje garbės komisaru. Būtent jo įkurtoje rezidencijoje ir gimė kūrinys, atstovausiantis Lietuvai viename svarbiausių šiuolaikinio meno renginių pasaulyje. Tai Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės performatyvi opera „Saulė ir jūra (Marina)“. Jeanas-Baptiste`as Joly – Štutgarto dailės muziejaus valdybos narys, Berlyno meno mokyklos garbės profesorius, daugelio Vokietijos kultūros fondų tarybos narys. Kilęs iš prancūzų šeimos, pastaruosius trisdešimt penkerius metus gyvena Vokietijoje.

– Turite dvigubą – Vokietijos ir Prancūzijos – pilietybę. Matote tai daugiau kaip pliusą, ar kaip minusą?

– Žinoma, kad tik kaip pliusą. Mąstymas, kad žmogus gali turėti tik vieną identitetą, vieną valstybę, vieną kalbą ir vieną kultūrą, yra visiškai pasenęs. Šiais laikais daugybė žmonių yra kilę iš vienos valstybės, tačiau moka mokesčius kitoje, balsavimo teisę turi trečioje, o dar keliose kitose gyvena jų giminaičiai. Ypač ryškiai tai matome Europoje, čia egzistuojanti laisva judėjimo sistema ir lėmė tokią situaciją. Tai mūsų modernumo išraiška.

– Kaip tada reaguojate į Europoje kylančias nacionalistines idėjas ir joms atstovaujančias politines jėgas?

– Be abejo, tai mane liūdina. Per pastaruosius 30 metų jau teko patirti kai ką panašaus. Tuo metu, kai krito geležinė uždanga, stebėjome, kaip augo nauja, liberali Europos bendruomenė, kaip šalys grįžta arba toliau tobulina demokratijos modelį. Čia labai svarbus vaidmuo atiteko ir kultūrai. Bet pamažu dalykai ėmė keistis, viskas darėsi vis labiau ir labiau komplikuota. Po kurio laiko jau galima pastebėti aiškius signalus, susijusius su kultūriniu gyvenimu, menininkais, žmonėmis, kurie mąsto šiek tiek kitaip. Lyties klausimai, antisemitizmas – visa tai priklauso šiai naujai, kylančiai nacionalizmo formai. Man labai apmaudu, nes Europa tikrai gali geriau.

– Gal turite pasiūlymų, ką galėtume daryti kiekvienas iš mūsų, kaip reaguoti į šias naujai kylančias situacijas?

– Užduodate labai sunkų klausimą. Reaguoti vadinasi būti aktyviam, įsitraukusiam piliečiui. Dalyvauti šalies demokratiniame gyvenime. Jausti atsakomybę ne tik už vietą, kurioje pats stovi, bet ir už tai, kas vyksta kur nors kitur. Suprantu, kad tai lengva pasakyti, bet sunku padaryti. Tačiau tikiu, kad tam tikromis akimirkomis žmonės supranta, kad virš visų nacionalizmo idėjų yra ir solidarumo idėja. Kartkartėmis būna tokių akimirkų, tada pajunti, kad vis dar yra vilties, kad egzistuoja ir kitoks mąstymas apie tai, kas yra demokratija, ką reiškia būti atviram kitoniškumui.

– Koks yra meno ir menininkų vaidmuo ieškant šių problemų sprendimo?

– Žinote, kai politinė ir ekonominė situacija blogėja, visada girdžiu šį klausimą – o ką turėtų daryti menininkai. Menas yra nepriklausoma, atskirai veikianti sistema. Tuo pačiu metu tai yra ir neatsiejama visuomenės dalis. Kartais tikrai susiklosto aplinkybės, kai meninę veiklą ir meno kūrėjus būtina įtraukti į veiklas, susijusias su pilietinėmis iniciatyvomis, su švietimu mokyklose ar bibliotekose. Menas viešosiose erdvėse gali turėti didelį poveikį, jis sudaro sąlygas mąstyti naujai ir pažvelgti į save iš šalies. Tai nepaprastai svarbu norint suprasti save. Menas šiuo atveju labai pasitarnauja. Pati pradžia turėtų būti mokyklose. Tačiau menų programos ne visada yra gerai organizuotos. Ir tai visada būna pirmoji disciplina, nukenčianti mažėjant finansavimui.

– Kokia to priežastis? Kodėl mažinant finansavimą pirmoji nukenčia kultūra?

– Dėl to, kad čia nėra staigaus rezultato. Iš karto negalime pamatyti aiškaus meno ir kultūros daromo poveikio auditorijai. Kultūros finansavimą prarasti lengva dar ir dėl to, kad šioje srityje nėra stiprių lobistų. Tokios sritys kaip žemės ūkis ar bažnyčia turi puikių lobistų, o meno lauke jie silpni. Dažniausiai kultūros ir meno plėtrai skirtos sumos būna nedidelės, tačiau tuo pačiu metu jos ir simbolinės.  Taigi kai mažini tas jau ir taip nedideles lėšas, sukuri įspūdį, kad vyksta kažkas blogo. Finansine prasme tai neturi didelių pasekmių, nes pinigų visada trūksta. Kur kas svarbesnės yra simbolinės pasekmės. Tokiu atveju jos visada būna labai blogos ir akivaizdžios.

– Paprašysiu jūsų grįžti laiku atgal 30 metų – į tuos laikus, kai įsteigėte menininkų rezidencijų programą Vokietijoje „Akademie Schloss Solitude“. Žvelgiant iš praėjusių metų perspektyvos, kurie dalykai liko tokie patys, kaip ir tuo metu? Kas nepasikeitė?

– Čia galime grįžti prie politikos ir mūsų jau aptarto nacionalizmo. Bendraujant su į rezidencijas atvykstančiais menininkais, ypač tais, kurie gyvena ir kuria Rytų Europoje, nacionalistinių idėjų atgimimą buvo galima pastebėti jau 1992-aisiais ar 93-aisiais. Jau tada buvo akivaizdu, kad tai artėja.

– Kokių buvo ženklų?

– Buvo galima justi keršto nuotaikų. Keršto socialistinei sistemai, kuri ilgą laiką bruko melagingą internacionalizmo suvokimą. Griuvus Sovietų Sąjungai, iš karto ėmė tvyroti tautinio pasididžiavimo atmosfera. Kultūros sferoje pirmuosius to ženklus pastebėjau Vengrijoje. Pamenu, kai vengrų menininkai tvirtino, kad didžiuosiuose muziejuose jiems skiriama per mažai dėmesio, kad jie turi būti geriau reprezentuoti. Manau, tai buvo savotiškas nacionalistinių idėjų visuomenėje avangardas. 

– Žvelgiant į praėjusius 30 metų – kokie didžiausi pokyčiai meno srityje?

– Svarbiausia visų pokyčių dalis – mūsų santykis su laiku.  Vos pradėjus „Akademie Schloss Solitude“ veiklą, skirdavome dvylikos mėnesių stipendiją menininkams. Visi ją priimdavo, visiems tiko sąlygos metus praleisti vienoje vietoje be pertraukų, be pašalinės veiklos. Tuo tarpu šiandien, jeigu pakviestume menininką į metus truksiančią rezidenciją, didžioji dalis atsisakytų – jiems tai per ilgas laiko tarpas. Arba jeigu jie sutiktų, prašytų keisti sąlygas ir tą metų laikotarpį dalyti į kelias dalis.

Dar viena ryški tendencija – menininkai lyg ir priima pasiūlymą, tačiau jiems reikalinga ir galimybė to pasiūlymo bet kada atsisakyti. Jie sutinka dalyvauti trijų mėnesių trukmės rezidencijoje, bet kartu sako, kad prieš pat viską dar patvirtins, galės dalyvauti ar ne. Tai visiškai pakeitė kultūros institucijų bendravimą su meno kūrėjais.

Kaip kultūros institucija privalome būti tikslūs, pateikti aiškius atsakymus. Tačiau mums tenka bendradarbiauti su žmonėmis, kurių darbas ir laikas priklauso nuo daugybės projektų, veiklų ir sąlygų.  Tokiu atveju jie patys nebegali priimti sprendimo. Taigi jie priima pasiūlymą, tačiau galutinį sprendimą lemia daugybė išorės aplinkybių. Menininkai prarado savo suverenumą ir nepriklausomybę priimti sprendimus, susijusius su jų pačių darbu. Tai laikau didžiausiu praėjusių trisdešimties metų pokyčiu.

– Kaip šis naujas laiko valdymo būdas veikia menininkų kūrybą?

– Veikia ir labai stipriai. Kyla klausimas, kiek laiko menininkas gali skirti vienam projektui. Be pertraukų, be blaškymosi. Nenutrūkstamas kitų žmonių ir kitų darbų įsiterpimas į konkrečią veiklą tam tikra prasme naikina koncentruotą darbą, kuris reikalauja atsidavimo. Nebegali dirbti metus, turi būti greitas, nes visada yra papildomų darbų.

Didžiausią pasipriešinimą šiems pasikeitimams galima justi iš kompozitorių. Kompozitoriai savo darbe skiria valandų valandas tam, kad ištobulintų kelių sekundžių fragmentą kūrinyje. Jiems labiausiai nepatinka šiandieninis laiko greitėjimas.

Lietuvos menininkių projektas „Saulė ir jūra“ šių metų Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje yra kaip tik apie tai. Apie naują laiko suvokimą, apie laiką, kuris neprogresuoja, o tik kartojasi. Šiame kūrinyje atsispindi šis nejudrumas, sąstingis laike, kuriame viskas, atrodo, juda.

– Paryžiuje ir Berlyne studijavote vokiečių kalbą ir literatūrą, domitės verstine literatūra.

– Visada domėjausi mažosiomis Europos šalių kalbomis. Jų balsų mums labai trūksta – trūksta vengrų, lietuvių, latvių kalbų literatūroje. Vokietijoje visada stengiausi populiarinti rašytojų iš mažų šalių knygų vertimus. Dažniausiai jie turi ilgą kalbinę ir kultūrinę tradiciją, kurią verta pažinti.

– Dabartinė lietuvių kalbos politika yra gana griežta – turime daug taisyklių ir normų, kaip turėtume savo kalbą vartoti. Ar tai teisingas kelias siekiant išsaugoti sudėtingą, pasaulyje nepaplitusią kalbą?

– Autentiškumo sąvoka kalbose neegzistuoja. Kalbos nuolatos kinta. Nereikia bijoti to, kad kalbos keičiasi, tai tarsi gyvas organizmas. To negalima sustabdyti. Bet kokie autoritariniai sprendimai kenkia kalbai. Egzistuoja tik vienas teisingas kelias – versti lietuvių autorių kūrybą į kitas kalbas ir versti užsienio šalių autorių literatūrą į lietuvių kalbą. Tai padeda palaikyti kalbos tradicijas.

Pokalbio klausykite LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“, nuo 1 val. 17 min.