Kultūra

2019.03.06 18:15

Karolis Klimka. Transpatrija (komentaras)

LRT.lt2019.03.06 18:15

Tikriausiai įkvėptas lietuviško kino sėkmės ir gausos, nejučia ėmiau galvoti, kokį filmą pastatyčiau, jei galėčiau. Net susapnavau tą filmą. Jis vadinosi Transpatrija. Pirmiausia reikia paskirstyti vaidmenis. Kam atitektų pagrindinis vaidmuo? Jį skirčiau moteriai. Kodėl?

Pagrindinė veikėja būtų tokia, kad iš pirmo žvilgsnio neįtartum, jog iš jos galima tikėtis ko nors netikėto. Tokia prisitaikiusi prie sistemos.

Ji būtų desperado. Tačiau ne kokia nors atpildo ir keršto fėja, kaip Tarantino filmuose, ir ne savo mirtį pasitinkanti tragiška herojė, kaip Lyncho filmuose, o tokia labiau sistemos sraigtelis, perpratęs sistemą.

Žodžiu, vieną gražią arba negražią dieną mūsų herojei tarsi atsiveria akys: čia galima panaudoti visą arsenalą Lyncho ir kitų režisierių triukų, padedančių parodyti, kad mums įprasta kasdienybė, mūsų „gyvenimas“ yra absurdiškas. 

Rodant kasdienybės absurdą, reikėtų įpinti Lietuvos žiūrovams lengvai atpažįstamų detalių: interneto naujienų portalai su idiotiškomis antraštėmis, prikimšti groteskiškų reklamų; karnavališki talentų šou per televiziją; prekybos ir pramogų multipleksai su raudonai mėlynomis iškabomis; kariniai paradai; mėsainiai; liberalai. Ir loterijos, loterijos, žadančios milijonus. Ir paskolų reklama.

Dar reikia parodyti, kad viešojoje erdvėje dominuoja bankų ekonomistai, kalbantys kaip kunigai, dvasiniai lyderiai. 

Taip pat visur turėtų šmėžuoti nekilnojamojo turto agentai, brokeriai ir pan. smulkūs niekšai.

Vaizdus reikėtų dėlioti kontrasto principu, kaip paaiškinta saugumo perspėjimuose dėl priešiškos propagandos: pvz., krentančius senų namų balkonus sugretinti su kylančiais stiklo ir plieno pastatais; parodyti, kaip dega mediniai namai, gal net griaunamos bažnyčios, ir tuo pat metu šeimos su vaikais išmetamos iš namų dėl skolų ir pan. 

Siekiant sustiprinti netikėtumo įspūdį, reikėtų parodyti, kad brutaliausias žmonių išnaudojimas ir pinigų meilė egzistuoja kultūros srityse: pavyzdžiui, galima pavaizduoti nuo godumo išprotėjusį knygų leidėją, kuris atsisako mokėti honorarą autorei, nors pats gauna milžiniškus pelnus iš jos knygos. 

Kad būtų įtaigiau, visa tai reiktų atskleisti per žmonių santykius ar istorijas. Pvz., galima pavaizduoti, kaip ekonomistas, pasakęs, kad žmonės patys kalti, jog miršta skurde (vienas Lietuvos ekonomistas iš tikrųjų taip yra pasakęs), taigi tas ekonomistas netenka darbo, namų ir miršta skurde. Karma.

Filme turėtų būti aiškiai parodyta, kad žmonių mulkinimas, išnaudojimas, vergiškos darbo sąlygos, paskolų industrija, nekilnojamojo turto mafija, rinkodara ir greitojo maisto industrija – kad visa tai yra Blogis, blogio jėgų terpė. Ne metaforinis blogis, bet demonų įtakos sfera.

Taigi vieną dieną mūsų pagrindinė herojė savyje aptinka kažkokią nenatūralią potenciją, kažkokią šviesą ar energiją. Staiga ji supranta, kad viskas, ką regime – reklama, paradai, butų nuoma, ekonomistų ir politikų patyčios, – kad visa tai tėra fasadas, uždanga, iliuzija. 

Negana to, pagrindinė herojė, bendraudama su skirtingais žmonėmis, pastebi, kad jie kalba ir mąsto vienodomis citatomis, kad jų pomėgiai ir pasirinkimai visiškai vienodi. Ji supranta, kad viską valdo algoritmai, sąmonės industrija, kaip sako prancūzų filosofai. Individualus pasirinkimas neįmanomas, nes visų sąmonės jau seniai sinchronizuotos.

Mistinio transo metu pagrindinė herojė aptinka prieigą prie visuotinės atminties matricos, programinės mikroschemos – ir pakeičia Lietuvos algoritmą. 

Likusios 2/3 filmo būtų skirtos parodyti, kokia Lietuva pasidaro pasikeitus matricai.

Norint nenuslysti į Zero 3 stiliaus enterteinmentą, bet ir nepaversti filmo moksline fantastika, permainas reikėtų pavaizduoti labai subtiliai, jos turėtų būti tikėtinos

Atsipūtę ir orūs žmonės, gyvenantys jaukiuose namuose ir dirbantys savo mėgstamą darbą lyg žaistų. Elegantiška medžio architektūra. Loterijos, bankai ir paskolų bendrovės bankrutavo. Niekas nesinaudoja nekilnojamojo turto brokerių paslaugomis. 

Euforiška atmosfera primena 90-uosius, daug įvairovės, nepamatysi dviejų vienodų žmonių, daug galimybių. Gyventojai stebina įvairiausiais talentais.

Daugybė įvairių rasių ir tautybių žmonių. Klimato kaita vis akivaizdesnė. Kultūros taryba remia daugiausia klimato pabėgėliams skirtus projektus. Vis daugiau moterų įtakingose pozicijose.

Niekas nebekalba apie amžiną gamtą. O čia jau reikia paaiškinti:

Gamtovaizdis, vandenynas, gyvūnai, gėlės labai dažnai figūruoja reklamoje, kur jie išnaudojami siekiant vieno tikslo: paneigti reklamuojamo gaminio, artefakto dirbtinumą, nenatūralumą. Pvz., automobilis-pantera. 

Reklamuojamo produkto arba prekinio ženklo asocijavimas su „amžina gamta“ turi paneigti konkretaus komercinio intereso laikinumą ir rinkos jėgų laikinumą bei nestabilumą. Amžinos gamtos mitas padeda kapitalizmui nuslėpti savo laikiną pobūdį. 

Svarbus vaidmuo čia tenka kultūrai. Kultūra dažnai siejama su amžinumu, „amžinomis vertybėmis“. Kitaip tariant, kalbėdami apie amžinąsias vertybes, kultūros kūrėjai ir veikėjai patys save priskiria amžinybei, taip sakant.

Be to, kūryba, kultūra, kalba dažnai apibūdinamos kaip organiškas, natūralus, gyvas, spontaniškas procesas. Kultūra tapatinama/tapatinasi su gamta. Amžinąja gamta.

Kultūra, kūryba, kūriniai dažnai pristatomi kaip amžina ir tikra opozicija komercijai, politikai, laikiniems interesams. Tačiau puoselėdama amžinosios gamtos mitą, kultūra iš tikrųjų tarnauja galios ir prievartos interesams, kapitalo interesams.

Ne veltui jau ir pas mus mėsainiai reklamuojami kaip meno kūriniai. O šios reklamos kūrėjai reklamuoja ir modernaus meno muziejų.

Taigi laikiniems komerciniams interesams kultūra, kūryba padeda suteikti amžinumo aurą.

O „klimato kaita“ yra visa tai, kas griauna amžinos gamtos, amžinos tvarkos mitą. Klimato kaita trukdo, neleidžia kapitalui ir galios tvarkai susitapatinti su amžina gamta, t.y. paneigti savo laikinumą.

Filmas Transpatrija baigtųsi įspūdinga scena, kurioje paaiškėtų, kad keršto ir atpildo demonai nusitaikė į mūsų pagrindinę heroję: jie ją ištremia į kitą dimensiją, o vietoj jos instaliuoja jos kopiją.

Šita herojės kopija pradeda propaguoti natūralumą, prigimtinę kultūrą, tyrą kalbą ir amžiną gamtą. Tokia kopija, apsimetanti originalu.

Žodžiu, Blogis amžinas; bet kova už Gėrį irgi begalinė.

O filmas greičiausiai būtų priskirtas mistinių trilerių kategorijai.

Medijų kritiko Karolio Klimkos komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“, nuo 53 min.