Kultūra

2019.03.09 07:00

Unitazas ar muziejus: ieškodamas prasmės Arūnas Gelūnas rinkosi pastarąjį

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.03.09 07:00

Naujasis Lietuvos dailės muziejaus (LDM) vadovas Arūnas Gelūnas daug dėmesio skirs kolekcijos gausinimui. Ketina labiau reklamuoti joje esančius kūrinius – jau XXI amžiaus priemonėmis. Ir darys viską, kad išlaisvintų muziejuje dirbančių žmonių kūrybines galias.

Rinkėjų nepasitenkinimą supranta, priima nuleista galva, tačiau prasmės paieškos skatina jį eiti kitu keliu. Laimėjęs Kultūros ministerijos skelbtą konkursą, Seimo narys A. Gelūnas paskelbė „grįžtąs namo“.  

Jei kas nepavyks, ko neaprėps, nepasieks, kreipsis patarimo į ilgametį LDM vadovą Romualdą Budrį. Jųdviejų santykiai puikūs. R. Budrys LDM vadovo pareigas ėjo nuo 1979-ųjų iki praėjusio penktadienio. 40 metų.

Įdomi aplinkybė – trys pastarieji muziejaus vadovai savo kelią pradėjo nuo meninės kūrybos. Pranas Gudynas buvo tapytojas, R. Budrys – keramikas, o A. Gelūnas Vilniaus dailės akademijoje įgijo dailininko grafiko specialybę, yra sukūręs grafikos ciklų.

Patirties nenuleis į unitazą

– Grįžtate namo?

– Taip, nors gal tai skamba kiek pretenzingai, sentimentaliai. Kai atsidūriau parlamente, kultūros klausimų dramatiškai sumažėjo. Kiek sunerimau. Kultūrinė kompetencija, galima sakyti, kaupta nuo 10 metų, – kas su ja bus? Viena kolegė iš LDM gana grubiai pasakė: „Nori viską į unitazą nuleisti?“ Radikalu, bet tiesa.

Man kultūros žmonės atrodo sudėtingi, jautrūs, kartais neurotiški, garbėtroškos, narcizai. Tačiau suprantami ir artimi. Kur kas labiau nei optimistiški, švytintys profesionalai politikai.

– Tačiau dirbote Seime, Kultūros komitete, juk negalėjote atitolti nuo kultūros reikalų? Tad ką ten veikėte?

– Kai esi opozicijoje – oponuoji. Stebėdamas Kultūros ministerijos darbus ir įstatymdavystę, didelio džiaugsmo ir komforto, kad dalyvauju kultūros kūrime, nepatyriau. Suprantama, džiugu, kad Kultūros komitetas apskritai atsirado. Tik ar jo narių patirtis ir sudėtis leido aprėpti viso Lietuvos kultūros lauko problematiką. (Šypteli.)

Vis dėlto tai yra kova, o ne kūryba. Ir kai pamatai, koks bus tavo indėlis, jo prasmė, kai imi sverti, kuriame kontekste esi nuveikęs, atradęs daugiau prasmės, pasiryžti naujam iššūkiui. Apsisprendimą dėl vadovavimo muziejui nulėmė ir susitikimai su kultūrininkais. Dažnai jie griebiasi už galvos, klausia – ką tu ten veiki?!

– Sako, kad apleidote?

– Ne, tiesiog žinodami mane, negalėjo suvokti, kaip atsidūriau grynojoje partinėje politikoje. Kita vertus, negaliu sakyti, kad jutau labai jau didelį diskomfortą. Tikrai ne.

Neverta išsisukinėti – taip yra

– O rinkėjai, jų lūkesčiai?

– Vienareikšmiškai – nesidžiaugiu, kad Seimo nario vietą palieku tokiomis aplinkybėmis. Balotiravaisi, žadėjai, sužadinai lūkesčius, pasitikėjimą ir nesulaukęs kadencijos pabaigos išeini – tai tikrai nėra geras dalykas.

Antra vertus, juokavau – negi tas konkursas turėjo būti rengiamas tada, kai į pabaigą eis mano kadencija? Ant svarstyklių dedi du dalykus – savo prasmės pojūtį, galimybę ką nors nuveikti ir tas ne itin smagias aplinkybes. Nusivylimas ką nors prasminga nuveikti parlamente padarė savo.

Viltis, kad grįžimas į gerai pažįstamą teritoriją atneš prasmingumo jai ir man pačiam, nusvėrė. Nusvėrė tą liūdną faktą, kad rinkėjų lūkesčiai šiuo atveju apviliami. Neverta kalbėti ir išsisukinėti – taip yra.

Pasaulio seno neardys

– Kas jums atrodo netinkama LDM muziejuje, ką norėtumėte keisti? Ilgametis vadovas R. Budrys lieka jame emeritu, durų neuždaro. Prašysite jo patarimų?

– Nėra nė menkiausios abejonės, kad patarimai žmogaus, turinčio tokią institucinę atmintį, bus nepaprastai naudingi. Maža to, kartu aplankysime visus LDM filialus Lietuvoje. Turiu nemažai vadovavimo patirties, ji man sako: kai ateini su šūkiu „pasaulį seną išardysim“, daugiausia ištempsi metus. Na, sėkmingesniu atveju – pusantrų.

Muziejaus pagrindas yra jo kolekcija, kurioje 253 tūkst. artefaktų. Nei ją sumažinti, nei pagausinti imantis vadovo pareigų man nėra nė mažiausios galimybės. Viena chroniškų bėdų, persekiojančių Lietuvos muziejus, yra naujų kūrinių įsigijimo fondų skurdumas.

Nuo seno daugiausia pinigų turime atlyginimams ir pastatų išlaikymui. Netgi parodoms ir ekspozicijoms reikia rašyti projektus. Tai stulbinamas faktas, nes muziejai juk – nacionaliniai. Toks statusas negalėtų kelti abejonių, tad veikla turėtų būti pilnai finansuojama.

Blaiviai suvokiant šias aplinkybes, manau, galima nemažai nuveikti tokiose srityse kaip komunikacija. Ji nėra tokia dramatiškai brangi. Tai ne du milijonus kainuojančio Rubenso paveikslo įsigijimas, kurio būtinybe, matyt, būtų labai nelengva įtikinti Lietuvos žmones. (Juokiasi.)

Tačiau skirti, tarkime, 100 tūkstančių, kad pasiektum mokyklas, senjorus ar abejinguosius ir sužadintum jų norą pasidomėti muziejumi, būtų prasminga.

Mano raktinis žodis – pasakojimas. Žmonės juos mėgsta. Net ir pats nuostabiausias kūrinys turi būti įvestas į kontekstą. Reikia gero pasakojimo, audiogido, surašytos informacijos, videofilmo su kūrinio istorija.

Komunikacija, edukacija ir muziejaus kaip mokymosi ir žinių centro pozicionavimas nėra dramatiškai brangus. Neturėtų priešiškai nuteikti ir dabartinių muziejaus darbuotojų.

Nepritariu muziejams, kurie virsta vadinamaisiais interneto habais, pilnai keliasi į virtualią erdvę. Tačiau dalis informacijos ir komunikacijos specialistų neabejotinai turės daug dirbti su vaizdo žaidimais, internetu, socialiniais tinklais, mobiliosiomis aplikacijomis. Jei viso to nepanaudoji, pralaimi jau net ne televizijoms, pralaimi ir visiems kitiems.

Muziejus pakyla ant kojų

– Tad kaip tai padaryti, kaip pritraukti lankytojų?

– Kad ir plečiant telefoninių paslaugų prieinamumą, patrauklumą. Šiais laikais negana turėti gerą kolekciją. LDM neabejotinai yra nuostabių kūrinių. Tačiau kaip papasakoti, kaip formuoti šiuolaikišką naratyvą – čia didysis iššūkis.

Ko nenuvažiavus į mokyklas, tarkime? Neketinu ir pats užsirakinti kabinete. Man patinka bendrauti su žmonėmis. Reikėtų muziejaus rinkinius pristatyti mokyklose, vertėtų vežti moksleivių grupes į LDM muziejų, jo padalinius.

Plačios galimybės. Jei tiki, kad turi puikią kolekciją ir vien dėl jos žmonės tavęs ieškos, ko gero, taip nebus. Nes šiame gyvenime yra daugybė kitokių pagundų – būsi nukonkuruotas. Muziejus pats pakyla ant kojų ir kreipiasi į tam tikras auditorijas. Mokslinė monografija man – šventas dalykas, bet esminių jos idėjų komunikavimas platesnei auditorijai yra būtinas.

– Tam juk reikės išmanančių žmonių?

– Jų pilnas muziejus. Jie kūrybingi ir tikrai leisiu atsiskleisti visiems jų gebėjimas ir iniciatyvoms.

– Per 40 metų turbūt ne vieno iniciatyva buvo prigesinta?

– Paimkime pavyzdžiu LDM parodą „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“. Ji surengta labai tradicinėse patalpose. Tačiau ir labai šiuolaikiškai, žaismingai. Pabrėšiu – surengta dar vadovaujant R. Budriui. Jei buvo atviras rastis tokiai parodai, leido perdažyti dievinamos šventovės sienas, gal ne viskas taip blogai? (Nusišypso.)

Niekada nekritikuoju pirmtakų. Galiu pažadėti, kad iš R. Budrio patirties ir įdirbio norėsiu paimti tai, kas mane praturtins, subrandins būsimiems žingsniams. Neateinu griauti, ateinu kurti pridėtinę vertę, kiek man pasiseks.

– Ar buvęs muziejaus vadovas džiaugiasi jūsų pergale?

– Tai konfidenciali informacija. Tačiau visada gerai sutarėme.

Kad kūrėjai nealktų, muziejai turtėtų

– Dabartinė Lietuvos valdžia ketino jungti valstybinius muziejus. Ką apie tai manote?

– Taip, tokių nesubrandintų greitų reformų Seime daug paleista. Priminsiu, kad LDM kažkada turėjo dar daugiau padalinių ir kai kurių atsisakė ar suteikė autonomiją, nes negalėjo tos veiklos aprėpti.

Pasaulyje daug gerų pavyzdžių. Geriausia žvelgti, tarkime, į Lenkiją, nors ji ir 13 kartų didesnė. Ten randasi nemažai naujų, įspūdingų muziejų. Jiems neprilygsta net Vakarų Europa.

– Minėjote kūrinių įsigijimą. Daugelis vyresniųjų menininkų godoja tų laikų, kai valstybė per muziejų nupirkdavo jų kūrinių. Tai sovietinė praktika, ji dabar neveiktų?

– Tai pasaulinė praktika. Jei muziejai neįsigyja dabar kuriančių menininkų geriausių kūrinių, ypač tų, kurie pripažinti tarptautiniu mastu, tai pernelyg rimta. Tokių kūrinių Lietuva tikrai turi ir nesugeba jų įsigyti savo muziejams. Skaudus dalykas.

– Ar sieksite jų įsigijimo?

– Įrašiau į savo programą kaip vieną esminių dalykų. Džiugu, kad kuriasi privatūs muziejai. Bet skaudu, kad kuriasi iš tų darbų, kurių nesugeba įsigyti valstybiniai, nacionaliniai.

Taip, tai viena strateginių krypčių – mėginti gauti geriausius kūrinius. Kad kūrėjai nealktų ir muziejai turtėtų.

Kito kelio nėra

– Kodėl nuo mažumės mums skiepijama baugi pagarba muziejams, salėms, kūriniams? Taip juk ir išugdoma antipatija.

– Kūrinių nelietimo tradicija – sovietinė. Įeini į pagarbiai dulkėtą salę, piktu žvilgsniu tave perlieja prižiūrėtojai, prie darbų nieko neparašyta – tik autorius, pavadinimas ir sukūrimo metai. Rūstoka, pagarbi atmosfera, bet niekas neprabyla į tave.

Nes sovietinės institucijos taip disciplinavo, baudė, skatino tariamą pagarbą. Kuri grįsta hierarchiniais galios santykiais. Pasigendame naratyvo, santykio, globos, įvedimo, kad muziejaus kūriniai – tavo asmeninis paveldas.

Kai ekspozicija interaktyvi (žinau, madingas ir pernelyg pretenzingas žodis), mezgasi šiltas, intymus, asmeninis santykis su eksponatais.

Matau didžiulį potencialą. LDM kolekcija slepia nepaprastai įdomių ir įkvepiančių pasakojimų. Sudaryta iš puikių autorių, nuo senųjų iki naujausių. Gal dar turėsime Joną Meką, Nomedą ir Gediminą Urbonus.

Pasakojimas, naratyvas – šiuos žodžius kartoju nuolat, tačiau kito kelio nėra. Kūrinys turi prabilti – vaizdo žaidimu, kuratoriaus paskaita, audiogidu – XXI amžiaus žmonėms labiau suprantamais būdais.

Tad tam tikra kryptis, vizija yra. Nenoriu įvesti chaoso, švirkštu leisti adrenalino. Direktorius neturėtų ateiti tam, kad realizuotų savo kūrybinius sumanymus. Jis turi išlaisvinti kūrybinę energiją žmonių, kurių muziejuje visas pulkas.