Venecijos tarptautinio kino festivalio ceremonijos ant raudonojo kilimo pasižymi tviskesiu, fotoaparatų tarškėjimu ir vienu kitu uodo įkandimu, o jo ekranuose dominuoja karas, mirtis ir depresija – tiek emocinė, tiek ekonominė.
Venecijos tarptautinio kino festivalio ceremonijos ant raudonojo kilimo pasižymi tviskesiu, fotoaparatų tarškėjimu ir vienu kitu uodo įkandimu, o jo ekranuose dominuoja karas, mirtis ir depresija – tiek emocinė, tiek ekonominė.
11 dienų trukusi kino šventė baigsis šeštadienį, kai bus įteiktas festivalio pagrindinis apdovanojimas – „Auksinis liūtas“. Tačiau šio festivalio konkursinėje programoje kino kūrėjai pristatė daugiausia niūrios, o ne šventiškos nuotaikos filmus.
Daugelis iš 20 besivaržančių kino juostų yra pasakojimai apie kentėjimus ir negandas.
Aktorius Ethanas Hawke`as suvaidino kare su teroru dalyvaujantį sąžinės graužiamą bepiločių lėktuvų operatorių režisieriaus Andrew Niccolo filme „Teisingas nužudymas“ (Good Kill), o Shinyos Tsukamoto juostoje „Nobi: laužai lygumose“ (Nobi: Fires on the Plain) vaizduojami dėl bado iki beprotybės privesti japonų kariai.
Karo ir jo išbandymų žmogaus ištvermei tema taip pat nagrinėjama Davido Oelhoffeno filme „Toli nuo žmonių“ (Loin des hommes), kuriame Viggo Mortensenas vaidina mokytoją, įsitraukusį į Alžyro nepriklausomybės karą, ir Fatiho Akino filme „Kirtis“ (The Cut) aktorius Taharas Rahimas vaidina armėną, ieškantį savo dukrų po Osmanų imperijos Pirmojo pasaulinio karo metais vykdyto jo tautos genocido.
Festivalio direktorius Alberto Barbera sakė, kad karo temos dominavimas jo nestebina: „Gyvename pavojingais laikais.“
Didžiajame ekrane taip pat stengtasi atskleisti nerimą dėl ekonominės ateities. Krizės nualinta Florida tapo scena Ramino Bahrani būsto atėmimo iš nemokių gyventojų dramai „99 namai“ (99 Homes), o režisierė Ami Canaan Mann pavaizdavo traukiniais be bilietų po Didžiosios depresijos krečiamą Ameriką keliaujančių jaunuolių romaną filme „Džeki ir Rajenas“ (Jackie and Ryan).
Su sunkiais laikais taip pat susiduria personažai iranietės režisierės Rakhshan Bani-Ei`temad filme „Pasakojimai“ (Ghesse-ha), kurio veiksmas vyksta Teherane.
Du labiausiai aptarinėti aktorių pasirodymai susiję su gyvenimo vėtytų ir mėtytų personažų vaidmenimis. Alas Pacino suvaidino Davido Gordono Greeno filme „Manglhornas“ (Manglehorn) Teksaso miestelyje gyvenantį praeityje įstrigusį spynų meistrą, o Michaelas Keatonas puikiai panaudojo savo patirtį filmuose vaidinant Betmeną, vaizduodamas senstantį aktorių, trokštantį susigrąžinti kūrybinę kibirkštį Alejandro Gonzalezo Inarritu kino juostoje „Žmogus paukštis“ (Birdman).
Konkursinėje programoje rodytuose filmuose vilties prošvaisčių buvo nedaug: paauglys, susitinkantis su atskirai gyvenančiu tėvu ir besimokantis pamilti muziką režisierės Alix Delaporte filme „Paskutinis kaukštelėjimas plaktuku“ (Le dernier coup de marteau); niūri, bet žmogiška absurdo drama švedų režisieriaus Roy Andersson juostoje „Balandis, tupintis ant šakos ir apmąstantis būtį“ (En duva satt pa en gren och funderade pa tillvaron).
Seniausias pasaulyje kino festivalis, rengiamas jau 71 metus Venecijos Lido saloje, didžiuojasi savo itališka elegancija ir romantiška aplinką, kurią trikdo nebent įkyrūs uodai. Šiais metais ant raudonojo kilimo prie Kino rūmų žengė kino pasaulio garsenybės Emma Stone, Owenas Wilsonas, Uma Thurman, Jamesas Francas, Charlotte Gainsbourg ir A. Pacino, kuris pasirodė dukart.
Tačiau Venecijos ir kiti kino festivaliai išgyvena sunkius laikus, nors šie renginiai tradiciškai būdavo scena įspūdingiems filmų debiutams ir apdovanojimų sezono pradžiai. Venecijos festivalis varžosi su filmų pristatymo renginiais Toronte ir Teljuraide, kurie abu vyksta maždaug tuo pačiu metu.
A. Barbera sakė surinkęs „95 procentus“ filmų, kuriuos jis norėjęs parodyti šiais metais, tačiau prarado porą svarbių juostų, tarp jų ir Davido Fincherio „Dingusi“ (Gone Girl), kurio premjera įvyks Niujorko kino festivalyje.
Kino pramonėje taip pat vyksta pokyčiai: daugeliui filmų sunku užsitikrinti finansavimą ir platinimo teises. Skaitmeninės technologijos pakeitė kino kūrimo ir žiūrėjimo procesą, sukrėsdamos šios pramonės tradicinį verslo modelį.
Tačiau į Veneciją atvykęs aktorius Johnas Leguizamo, pristatęs Williamo Shakespeare`o pjesės „Cimbelinas“ (Cymbeline) šiuolaikinę kino versiją, sakė, kad festivalių vaidmuo išlieka labai svarbus.
„Manau, jie primena Holivudui arba sako Holivudui, ką jis turėtų vertinti, – aiškino aktorius. – Festivaliai yra kokybės sergėtojai ir gynėjai.“
Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
