Aistės Gabrielės Černiūtės parodoje „Vyšnios kauliukas“ eksponuojami pastarųjų kelerių metų darbai. Dailininkė norėjo, kad parodoje atsispindėtų vadinamųjų dažažmogių – iš aliejinių dažų košės suformuotų personažų – atsiradimo ir kūrimo procesas, todėl ji eksponuoja ir vieną pirmųjų darbų, kurtą 2009-aisiais ir pačius paskutinius baigtus prieš keletą dienų. Jie pasakoja ir dažų virsmą žmonėmis, ir pastarųjų egzistencinę istoriją.
„Pamėnkalnio galerijoje“ Vilniuje atidarytoje tapytojos Aistės Gabrielės Černiūtės parodoje „Vyšnios kauliukas“ eksponuojami pastarųjų kelerių metų darbai. Dailininkė norėjo, kad parodoje atsispindėtų „dažažmogių“ – iš aliejinių dažų košės suformuotų personažų – atsiradimo ir kūrimo procesas, todėl ji eksponuoja ir vieną pirmųjų darbų, kurtą 2009-aisiais ir pačius paskutinius baigtus prieš keletą dienų. Jie pasakoja ir dažų virsmą žmonėmis, ir pastarųjų egzistencinę istoriją.
„Man patinka žmonės, juos stebėti patinka, man pačioje tapyboje aliejiniais dažais neužtenka plokštumos, man patinka reljefai, faktūros. Netyčia pradėjau formuoti žmonių veidus“, – sako dailininkė A. G. Černiūtė.
Dailininkė sako, kad vyšnių kauliuko tema, keliaujanti per jos darbus, atsirado iš atsiminimų, iš vaikystės vyšnių sodo. Pasak menotyrininkų, „Vyšnios kauliuku“ šios menininkės tapybą galima pavadinti dėl plastinio-formalaus kūrybos pobūdžio – vadinamųjų dažažmogių ir „storos“ pastozinės tapybos, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas faktūrai ir spalvai.
„Ta tema yra iš vaikystės, iš atsiminimų, kurie visą laiką persekioja. Tas vyšnios kauliukas, kai močiutė sakydavo, tik nelaikyk ilgai burnoj, išspjauk, nes nuodas išeina. (...) Viskas menininko gyvenime ne šiaip sau, daug kas bijo pasakyti, kad vaikystės atsiminimai veikia. Kaip gali pabėgti nuo prisiminimų, nuo vyšnių sodo, nors seniai jame nebegyvenu, ir jis išskirstas, bet jis gyvena kažkur“, – sako tapytoja.
Dailininkė parodos, kuri pradeda veikti nuo rytdienos, atidarymo nerengia, tačiau kviečia į jos uždarymą rugsėjo pirmąją.
