Doras pamokslininkas pirmiausia plaka save, todėl ir aš bandau sau parodyti, koks esu besmegenis, praeinu pro svarbiausius dalykus, sako rašytojas ir poetas Rimvydas Stankevičius. „Kai kada nors numirsiu, kaip man reikės šventam Petrui paaiškinti, kuo aš čia užsiėmiau? Vaikščiojau po kabinetus, derinau santykius su viršininkais... [...] Paklaus – buvai geras? Laikeisi dešimties Dievo įsakymų? Ne? Per sunku buvo? Tai apie ką kalbame? Labai bijau, kad net mano knygos nebus įskaitytos, nebent viena kita mintis“, – prisipažįsta esė rinkinį „Betliejaus avytė“ išleidęs menininkas.
Doras pamokslininkas pirmiausia plaka save, todėl ir aš bandau sau parodyti, koks esu besmegenis, praeinu pro svarbiausius dalykus, sako rašytojas ir poetas Rimvydas Stankevičius. „Kai kada nors numirsiu, kaip man reikės šventam Petrui paaiškinti, kuo aš čia užsiėmiau? Vaikščiojau po kabinetus, derinau santykius su viršininkais... [...] Paklaus – buvai geras? Laikeisi dešimties Dievo įsakymų? Ne? Per sunku buvo? Tai apie ką kalbame? Labai bijau, kad net mano knygos nebus įskaitytos, nebent viena kita mintis“, – prisipažįsta esė rinkinį „Betliejaus avytė“ išleidęs menininkas.
Anot R. Stankevičiaus, negalima pamiršti, kad yra žmonių, kuriems kur kas blogiau, kurie šiuo metu neturi namų, serga mirtina liga, yra ujami, todėl jis specialiai nesirenka, su kuriais žmonėmis bendrauti, o su kuriais ne: „Tai krikščioniška – negali bendrauti vien su švaručiais žmonėmis. Kaip Amerikoje: jei tau sekasi – tu esi, jei nesiseka – tavęs nėra. Nepadarykime tokios šalies – joje labai blogai gyventi senukams, ligoniams, vienišiems, nes jie neegzistuoja. Amerika – laimės šalis, ten egzistuoja tik laimingi. Šitaip aš nenoriu, nes tokių nepastebėdami mes rambėjame.“
– Pirmoji Jūsų eseistikos knyga „Diktantai sielai“ sulaukė sesutės. Šios dvi knygos be galo panašios išoriškai. Turbūt jos panašios ir savo dvasia?
– Tą iš tikrųjų ir norėjau pasakyti rinkdamasis panašų viršelį ir panašų formatą. Apie tai truputėlį kalbu ir knygos įžangoje. Labai ilgai bendradarbiavau su puikiu dailininku Romu Orantu, kuris jau miręs, amžiną jam atilsį. Nepaisant to, man sunku skirtis su jo partneryste. Jis taip gražiai dirbo mano „Diktantų sielos“ knygai, kad pagalvojau ir jo atminimui nusprendžiau pabrėžti, kaip sakote, knygų seseriškumą. Paprašiau leidyklos, kad paliktų tą patį viršelį, tik truputėlį pakeistų spalvas, kad žmonės nepagalvotų, jog čia ta pati perleista knyga. Esu tuo labai patenkintas ir man atrodo, kad jos dar ir labai gražiai lentynoje stovės šalia kaip sesutės, kaip pirmas ir antras tomas.
– „Betliejaus avytė“ gimė iš Jūsų publikacijų, periodikoje skelbtų aštuonerius metus. Kokiu principu jas atrinkote?
– Turiu tokį atrinkimo principą, kuris vadinasi „trys žvaigždutės“. Kūrinukui, kurį tą dieną labiausiai mėgstu, uždedu tris pliusus ir pagal jį, kaip etaloną, lyginu visus kitus: dedu tai vieną pliusiuką, tai minusiuką, tai du pliusiukus. O paskui stengiuosi atrinkti geriausius. Bet šį kartą ir to nepakako, nes norėjau, kad knyga išeitų geresnė negu „Diktantai sielai“. Ten tiesiog buvo pabirai surinktos mažos gražios miniatiūrėlės. Dabar norėjau, kad knygą būtų galima su tam tikromis išlygomis perskaityti kaip pusiau vientisą pasakojimą apie vieno individo vidinį gyvenimą, kažkokią sielos brandą, jei galima taip pasakyti nesigiriant.
– Daugelis kelių knygoje veda į vaikystę. Kodėl?
– Aš augau labai darnioje šeimoje, su labai gerais ir rūpestingais tėveliais, kurie man kūrė tokį šiltnaminį gyvenimą. Matyt, dėl to turėjau daug galimybių dairytis ir stebėti pasaulį, nes nereikėjo galvoti, iš kur gauti duonos kąsnį, kaip išsisukti nuo girto tėvo smūgių ar dar ko nors, kaip kitiems būna. Mano vaikystė buvo absoliučiai laiminga, todėl su dėkingumu tėveliams išliko ir kažkokia magiška šviesa, iš kurios dar ir dabar galiu pasisemti jėgų, nuotaikos. Tie grįžimai yra ne tik literatūriniai. Jums atrodo, kad aš tiesiog noriu papasakoti apie tai, kas buvo. Ne. Aš noriu pasisemti, kad ir man pačiam šviesiau būtų. Į vaikystę aš ir nerašydamas dažnai atsigręžiu. Ji man –stiprus gyvenimo koziris.
– Nemažai vietos skiriate šeimos šventėmis – Velykoms, Kūčioms, Kalėdoms. Man labai įstrigo, kad papuošta mažytė be dovanų eglutė jau buvo pati savaime dovana.
– Juk atsimenate anuos laikus – visai kitaip gyvenome. Kažkokiu būdu, gal per mokytojų diktuojamus diktantus, gal per kažkokią popamokinę veiklą, šią knygą noriu paduoti moksleiviams į rankas, nes man atrodo, kad jiems labai svarbu sužinoti, ką, būdamas jų metų, jautė toks pat žmogus visiškai kitame laike, visiškai kitokiame pasaulyje. Dabar, pavyzdžiui, tuščia eglutė vaikui įžeidimas – tokios Kalėdos ašaromis pasibaigs.
– Knygoje paminėti ir du mažučiukai kramtomi guminiai meškiukai, kuriuos su broliu gavote iš tetos dovanų.
– Taip. Aš nesiguodžiu, kad mes gyvenome pusbadžiu, nieko panašaus nebuvo. Tik norėjau pasakyti, kiek nedaug šventei reikia. O dabar kiek daug daroma, persistengiama – ir užmušama šventė. To meškučiuko pakanka puotai, o nukraunamas visas stalas.
– Sakote, kad knygą norite paduoti vyresniųjų klasių moksleiviams. Betgi jau pora ištraukų tapo ir lietuvių kalbos egzamino užduotimis.
– Jau leisdamas „Diktantus sielai“, paskui – ir šitą knygą, norėjau, kad šie kūrinukai taptų diktantais. Aš, kaip poetas, kartais pavažinėju po Lietuvą į renginius: kviečiasi bibliotekos, mokyklos, ateina lituanistės, bibliotekininkės, o aš joms ir pasiūlau – gal pasiieškokite, gal padiktuosite vaikams kokį diktantą. Čia yra labai svarbus psichologinis momentas. Jei šią ar panašaus pobūdžio knygą vaikas skaitytų kaip laišką sau, jį daug kas labai nervintų, jis sakytų – tėvai auklėja, mokykla auklėja, dar ir šita knyga auklėja. O kai diktuojamas diktantas, užduotis yra rašyti, bet tekstas tarsi ne jums, nors viską girdite, viskas krinta į sąmonę, į sielą, be to, kai rašote diktantą, su rašomu tekstu nesiginčijate. O jei skaitytumėte knygoje, ginčytumėtės. Čia yra mano mažutė paslaptis.
– Pirmas „Betliejaus avytės“ skyrius – „Pokalbis pirštais“. Ten Jūs keliaujate po Lietuvą, stebite jos gamtą, žmones. Nuostabiai graži Lietuvos gamta atrodo visiškai kitokia, negu mes ją pastebime kasdien.
– Man šitas aspektas taip pat labai svarbus. Labai norėjau ir sau, ir skaitytojui surasti, įvardyti būtent tą Lietuvą, kurią mes visi labiausiai mylime. Net rašiau kažkur, kad Lietuva yra ta, ant kurios niekada nemini kojomis. Paradoksalu, bet taip yra. Tai, ant ko žengi, yra gatvė, darbas, laiptai, bet niekada nesakai – aš minu ant Lietuvos. Ta Lietuva yra kažkokia pakylėta, metafizinė, ir man labai svarbu surasti jos sandus. Dieviškoji šviesa – tai mūsų religija. Nors nebūtinai religija – sakykim, tikėjimas, Dievo paieška, dvasiniai dalykai, net literatūra ir visi kiti menai – visa tai, kas mums čia brangu. Per tuos peizažus atsigręžiu ir į praeitį, trupučiuką ir į istoriją, bandydamas pirmiausia sau pasakyti, kas ta švarioji, gražioji Lietuva. Vienoje vietoje rašau – visa tai darau tam, kad skurdas man neįšnabždėtų į ausį, kad Lietuva – tik Seimas, melas ir mokesčiai. Nes yra tokių žmonių, kurie jau užgeso. Jiems Lietuva jau vien tik tai. Aš matau, kad jie nelamingi, ir noriu, kad tokių žmonių nebūtų arba būtų kuo mažiau. Ir kad aš nevirsčiau tokiu.
– Jūs idealistas?
– Taip. Visi tikintys žmonės – idealistai. O aš tikintis.
– Užsiminėte apie Dievo paieškas. Net sutrikau skaitydama esė, kur siela kalbasi su kūnu. Pagalvojau, kaip čia dabar Rimvydas Stankevičius rašo pirmuoju asmeniu, bet vartoja moteriškąją giminę. Paskui supratau, kad čia Stankevičiaus siela kalbasi su jo kūnu.
– Ta pagunda man dažna. Ir „Diktantuose sielai“, jei pastebėjote, pasakotojas keliose novelėse yra moteris. Aš suprantu, kad tai ir nelogiška, ir skaitytojams tada sunku patikėti mano nuoširdumu. Žinoma, jei rašytojas gali kalbėti ir kaip močiutė, ir kaip vaikas, ir kaip profesorius, tai reiškia, kad jis meluoja. Bet kartais norisi pakalbėti nuo mirusios savo močiutės, juk būdamas vaikas stebėdavau, įsivaizduodavau, ką ji galvoja, dar dabar prisimenu, ką ji šnekėjo, bandau suprasti, ką ji turėjo omenyje. Ir kartais taip norisi tokioje eseistikoje prabilti iš jos pozicijų. Bet šiuo atveju moteriškąją giminę imu tam, kad atskirtų „jis“ (kūnas) ir „ji“ (siela). Man buvo labai įdomu pažvelgti į save vien sielos akimis, kad pamatyčiau, koks aš vis dėlto primityvus ir kaip aš jai trukdau.
– Bet tą patį gali pagalvoti kiekvienas perskaitęs.
– Mano svajonė – kad taip ir pagalvotų. Juk taip pagalvojus automatiškai atsiranda siekiamybė ir pastanga tapti bent per milimetriuką geresniam. O tai yra gerai.
– O kam to gerumo reikia?
– Kad būtume laimingi. Šitame pasaulyje gyvenu jau 41 metus. Esu daug paragavęs, pabandęs, atmetęs – ne tai, ne tai ir ne tai yra laimė. Artėju prie įsitikinimo, kad be tokių dalykų, kaip meilė, draugystė, dėkingumas, ilgesys, nieko vertingo daugiau ir nėra. Visa kita yra dekoracijos, kurių, beje, neišsinešime, kurių nė pakeisti negalime. [...] Tiesiog visus savo veiksmus, visus savo žodžius turime spalvinti meile. Tai mūsų užduotis, sielos pasterizavimas aukštesnei būčiai.
– Meilės yra net toje esė, kur Jūs stotelėje sutinkate ne visai malonų vyriškį. Ar tai reali situacija?
– Visiškai reali. Visos situacijos yra realios, nieko neišsigalvojau. Visa tai, ką rašau, buvo tikrai, ir tas Viktoras iš tikrųjų yra vardu Viktoras. Aš jį sutikau netoli stoties: laukiau stotelėje troleibuso, pripėdino vietinis, šnektelėjau. O grįžau kupinas minčių ir tą pačią dieną po pokalbio su juo parašiau šitą skiltį. Ji ir vadinasi „Pokalbiai pirštais“.
– Žmogus be trijų pirštų...
– Žmogus be trijų pirštų, su viena akimi, koja pusiau pritraukta. Jis – „bomžas“ (mūsų terminais kliaujantis), alkoholikas, kalėjime sėdėjęs. Žodžiu, viskas viename. Dėl to ir kalbu apie XX amžių. Toks žmogus nėra blogis pats savaime. Jis nėra net aktyvus mąstytojas. Juo sužaidė gyvenimas, jis nė karto turbūt, vargšas, neturėjo galimybės rinktis. Afganistanas, trauma, grįžimas, išmetimas į gatvę, kalėjimas. Juk tie, kurie grįžo iš Afganistano, kiek atsimenu, nelabai galėjo save rasti, nelabai kam buvo reikalingi, jie jau tada buvo kaip po kalėjimo. Taigi jie būrėsi į tokias grupuotes, banditavo, juk šaudyti mokėjo. Matyt, ir šitas vienas tokių. Vargšiukas. Jis juk ne taip smarkiai už mane vyresnis, kokių 10–15 metų, o atrodo senukas. Gal dabar, kai mes kalbamės, jo jau gyvo nėra, nes jis suėstas visų tų chemijų, juk geria net ne alkoholį, o šampūną, losjoną, langų valiklį. Kažkas tragiško, kažkas baisaus.
– Rimvydai, Jūs nevengiate bendrauti su tokiais žmonėmis ar specialiai juos renkatės?
– Specialiai nesirenku. Tai irgi priklauso nuo būsenos. Ne visada gali pakelti. Jei aš sugniuždytas gyvenimo, prie tokio žmogaus neisiu, nes tada man bus nepakeliamai sunku. Tada man negimtų toks kūrinys, man tiesiog sugestų nuotaika, pagalvočiau, koks netobulas pasaulis ir eičiau galvą nunarinęs, be jėgų. Tam tą akimirką reikia turėti stiprybės. Beje, tai yra krikščioniška – negali bendrauti vien su švaručiais žmonėmis. Kaip Amerikoje: jei tau sekasi – tu esi, jei nesiseka – tavęs nėra. Nepadarykime tokios šalies – joje labai blogai gyventi senukams, ligoniams, vienišiems, nes jie neegzistuoja. Amerika – laimės šalis, ten egzistuoja tik laimingi. Šitaip aš nenoriu, nes tokių nepastebėdami mes rambėjame.
Knygoje yra dar viena novelytė „Laiptai“. Man ji taip pat labai svarbi. Kad ir kaip prastai jaustumeisi (nuskriaustas, be pinigų, skolose), visada verta pagalvoti, kad yra žmonių, kuriems kur kas blogiau, kurie šiuo metu neturi namų, serga mirtina liga, kurie ujami, kare. Kažkada periodikoje skaičiau mergaitės iš Grozno dienoraštį. Tai buvo 2000 m., kai Čečėnijoje buvo karas, kai Grozną ėmė. Ji vaikščiojo su skeveldromis kojytėje ir galvojo, kaip jai nevalgius išgyventi iki rytojaus. Ir aš pagalvojau save: skaniai ir sočiai valgau, išgeriu, o mano „problema“ – per mažas atlyginimas... Man pasidarė gėda: va kaip tuo pačiu metu žmonės gyvena, o aš sotus, bet kažkodėl randu priežasčių jaustis nelaimingas. Gėda.
– Esate donkichotas. Kaip reaguoja Jūsų draugai?
– Mano draugai panašūs į mane. Tik aš truputėlį pataisyčiau: aš ne donkichotas, o tik Sanča Panca (kaip ir mano draugai). Donkichotai yra profesorė Viktorija Daujotytė, Valentinas Sventickas, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas. Tai žmonės, ant kurių pečių stovi šiuolaikinė literatūra. O aš – vienas jų ginklanešių ir esu labai patenkintas tokiu vaidmeniu.
– Kaip yra su skubėjimu? Randate pakankamai laiko artimiesiems?
– O ar mes labai galime rinktis? Mūsų dienotvarkė sudaryta dar prieš dienai prasidedant. Ar joje numatytas laikas žiūrėti į byrantį klevą? Ne, nenumatytas. Kaip sakoma – doras pamokslininkas pirmiausia plaka save. Aš irgi tą patį darau. Bandau save užgauti, parodyti sau, koks esu besmegenis, kad praeinu pro svarbiausius dalykus. O kai kada nors numirsiu, kaip man reikės šventam Petrui paaiškinti, kuo aš čia užsiėmiau... Vaikščiojau po kabinetus, derinau santykius su viršininkais... Ten juk nekalbėsi apie valiutą, Europos Sąjungą, Seimo partijas. Ten tokių žodžių nėra. Paklaus – buvai geras? Laikeisi dešimties Dievo įsakymų? Ne? Per sunku buvo? Tai apie ką kalbame? Labai bijau, kad net mano knygos nebus įskaitytos, nebent viena kita mintis...
– Esate išleidęs aštuonias knygas, bet sakote, kad įskaitys tik kelias eilutes.
– Aš taip manau, nes ten juk ne Nacionalinės premijos laureatų komisija sėdi, ne literatūrine verte, manau, bus matuojama. O tuo, kiek tame yra meilės žmonėms, nuoširdaus prisipažinimo, kas esi. Juk skaitytojas, perskaitęs kūrinį, kur rašytojas save truputėlį gražina, neatras savęs, sakys – a, jam gerai, jis tobulas, o aš ne toks, man reikia kitos knygos. Teisingai sakau? Aš noriu parodyti, kad rašytojas lygiai toks pat, kai kuriose situacijose gal dar menkesnis. Dėl to reikia būti nuoširdžiam, o tai ne visada lengva. Lengva pasakoti apie savo pergales, gražius įvykius, o tuo, koks esi menkas, kaip lengvai esi suvystomas, girtis nesinori. Nors tai būtina, kad kitas neužliptų ant to paties grėblio.
– Rimvydai, ką Jūs mylite?
– Stengiuosi mylėti kasdien ir vis daugiau. Tiesą sakant, ilgai apskritai net nemokėjau ir nesimokiau mylėti. Maniau, kad frazė „mylėkite mane tokį, koks esu“ yra pati patogiausia. Tada net neužduodi sau klausimo, o ar tu vertas, kad tave mylėtų? Ne – mylėkite mane tokį, koks esu. Toks buvau visą savo jaunystę. Paskui supratau, kad negerai, kad reikia dirbti su savimi, ypač jei pats nori, kad su tavimi elgtųsi geriau, negu elgiesi pats. O kai žengi žingsnį, pradedi, tada labai lengva. Aš myliu žmoną, mamą, Lietuvą, literatūrą, žmogų su visais juokingumais, netobulumais. Labai myliu šitą pasaulį, Lietuvos gamtą. Nors, kita vertus, į gamtą žiūriu dvejopai. Iš tolėliau – peizažai, romantika... Prieini arčiau – matai, kad ta romantika yra nuolatinis vienas kito rijimas. Žiogas ryja lapą, paukštis ryja žiogą, paukštį ryja plėšrūnas, o ta grandinė begalinė. Ir visa tai gamta – romantikų laukas.
– Jūs į šią knygą nedėjote nieko, kas yra susiję su realijomis, įvykiais.
– Ačiū, kad pastebėjote. Iš tikrųjų labai stengiausi atrinkti visa tai, kas sensta, ir palikti tai, kas nesensta. Svarbi emocija, nes ji amžina. O realija po kelerių metų bus pamiršta. Pastebėjau, kad, atsiradus internetui ir visoms naujosioms technologijoms, smarkiai paprastėja žmonijos atmintis. Net nesakau „mano“, sakau „žmonijos“. Nusiraminome žinodami, kad kompiuteris daug ką įsimena už mus, ir nustojome naudotis vienu smegenų blokeliu. Taigi dėlto visus tuos dalykus žmonės labai greitai pamiršta ir, užuot įsiklausius į tai, kas norima pasakyti, jie galvotų – pala pala, kas ten buvo, kas ten valdė. Nenoriu, kad jie grimztų į tokius klausimus, nes tai nesvarbu. Jei jau po ketverių metų nežinai politikų pavardžių, tokie jie ir politikai.
