Kultūra

2015.09.08 13:45

S. Nėries, S. Šaltenio ir kitų demonai

Nuo rašytojo Sauliaus Šaltenio pastarosios knygos „Pokalbiai prieš aušrą“ pasirodymo praėjo beveik du dešimtmečiai. Per tą laiką, o gal ir dar ilgiau brendo tuoj pasirodysiantis „Demonų amžius“ – romanas apie poetės likimą šėtoniškų ideologijų verpete.

Nuo rašytojo Sauliaus Šaltenio pastarosios knygos „Pokalbiai prieš aušrą“ pasirodymo praėjo beveik du dešimtmečiai. Per tą laiką, o gal ir dar ilgiau brendo tuoj pasirodysiantis „Demonų amžius“ – romanas apie poetės likimą šėtoniškų ideologijų verpete.

Autorius nei patvirtins, nei paneigs, kad kūrinio pagrindinės veikėjos Ditos prototipas – Salomėja Nėris. Bet viskas – tarp fantasmagorijos ir žiaurios, tragiškos realybės – atpažįstama: S. Nėries sielos sumaištys, biografijos faktai ir tarsi iš kolektyvinės tautos atminties išnirusios mūsų istorijos akimirkos, užrašytos šaltenišku stiliumi. Kiti prototipai ir aliuzijos irgi atsekamos, iššifruojamos. Apskritai viskas ryšku, tiršta, skaudu ir tragikomiška, jautru ir intertekstualu. Pavyzdžiui, sovietinė Petro Cvirkos „Brolybės sėklos“ klišė: „Nesisielokit, broliai, jus priglaus motina Rusija“ nuskamba visai kitokiame, šiurpesniame kontekste.

Empatiškas autorius savąja – poetine – logika išaiškina tautos mylimos poetės fenomeną, žmonių prisirišimą prie jos kūrybos. „Demonų amžius“ stulbina, baugina, traukia ir teikia nemažą malonumą. Vertėjo laukti du dešimtmečius.

„Lietuvos žinios“ kalbino knygos autorių Saulių Šaltenį.

- Pastarąjį dešimtmetį rodėsi tik ankstesnių jūsų kūrinių kartojimai. Kurgi jūs buvote, talentingasis rašytojau?! Po paraliais!

- Gyvenau – o metams bėgant tai vis įdomesnis, dažnai net kvapą gniaužiantis užsiėmimas.

- Kokie tokio rašymo – non multa sed multum – pranašumai ir trūkumai?

- Akivaizdūs rašymo mažiau, bet gerai, pranašumai išryškėja, kai pažvelgiu į prigrūstas knygų lentynas – ten daug leidinių dovanoti, su kolegų rašytojų autografais, todėl nekyla ranka jų atsikratyti, nors ne viena šitokia stora, taip solidžiai išleista knyga šiandien visai nepaskaitoma. Dažnai rašytojui dar gyvam esant jo knygos kažkaip tyliai numiršta ir užauga užmaršties žole.

- „Demonų amžiaus“ data – 2013-ieji. O sumanymas – iš kur ir kada? Ir kodėl, iš kokio širdies skausmo?

- „Demonų amžius“ – ne naujas sumanymas. Mano visos knygos ilgai, dešimtmečiais brandinamos kaip vynas apdulkėjusiuos buteliuos.

- Kai išsėmėte žaviuosius, ironija atmieštus vaikystės įspūdžius, atsigręžėte į mūsų kultūros kanoną. „Kalės vaikai“ – apie Kristijoną Donelaitį, „Demonų amžius“ – apie poetę Ditą (niekas nesuabejos, tai – S. Nėris). Imatės darbo gerai žinodamas, ką apie tuos kūrėjus norite pasakyti, ar dar tik leidžiatės į išsiaiškinimų džiungles?

- Viskas, ką aš rašau, yra man lyg vaikystės įspūdžiai, prabėgusio laiko gėla. Trejiems metams iš universiteto paimtas į sovietų kariuomenę, K. Donelaičio parapijos apylinkėse kasdamas apkasus ar atsidūręs pačiam Tolminkiemyje prie jo bažnyčios griuvėsių, vidudienį ant stulpo metaliniam garsiakalbiui plyšaujant rusiškas častuškas, žolėje kaip po atominio karo drybsant nusigėrusiems naujiesiems Prūsų žemės kolonistams, palengva staiga nejučiom ėmiau jausti. Ir lyg pro rūką, bet vis aiškiau per kelis dešimtmečius išryškėjo prisiminimai apie pono Kristijono gyvenimą… Ir „Lituanicą“ rašydamas nurodžiau, kad tai karo laikų vaikystės prisiminimai, nors pats gimiau po karo, bet juk lyg saulėtą vasaros dieną basas vaikštau tėvų, senelių prisiminimuose kaip savam kieme. Ir lygiai tas pats su „Demonų amžium“.

- Kiek ir ko nauja apie S. Nėrį perskaitėt prieš jį rašydamas? Kiek – jos poezijos?

- Nuo vaikystės S. Nėris buvo sava, labai gerai pažįstama - net ir mano tėvas vasarojo su ja mokytojų stovykloj prieš karą, mano mokyklos mokytoja buvo artima poetės draugė. Girdėjau pakuždom pasakojamas istorijas apie sovietų okupaciją, apie jos bėgimą Rusijon per Uteną, apie poetės priešmirtinę išpažintį ir taip toliau.

- Jaučiatės S. Nėries gynėju? Ar pasirengėt „išdaviko“ etiketei? Knyga dar nepasirodė, filmas pagal ją dar nesukurtas, o jau skandaliukai.

- Nesu nei gynėjas, nei teisėjas. Aš tik sąžiningai, su meile pasakoju Poetės, gyvenusios prieškario, okupacijų, velniškų ideologijų laikais – Demonų amžiuje – istoriją, parodau prievartos, demagogijos, anot Juliaus Sasnausko, „niekšybės anatomiją“. Skandalai man svetimi, jie manęs nekliudo – internetas atjungtas, o televizorių seniai išmečiau į šiukšles.

- Iš kur jums tiek empatijos - talento įsijausti, įsigyventi, suprasti?

- Ir Nijolė Oželytė, perskaičiusi rankraštį, stebėjosi, kaipgi S. Šaltenis, būdamas vyras, gali taip tiksliai ir jautriai, tiksliau ir jautriau už mus pačias, nupasakoti moters jausmus ir minčių plazdenimą? Dažnai pastebiu, kad moterys, šunys ir vaikai jaukiau susirango pasauly nei vyrai. Kiekviena moteris turi žavios paslapties, moters siela kaip kosmosas, kurį gali tyrinėti visą gyvenimą.

- Kaip ir ar ilgai ieškojote pasakojimo stilistikos, kalbėjimo melodijos, veikėjų (ypač Ditos) balsų? Kaip nustatėte ribas tarp fantasmagorijos ir realybės?

- Niekados neieškau jokios pasakojimo stilistikos – ji pati pasirenka mane. Bet visados pradėdamas rašyti jau atmintinai moku, turiu lyg iš geležies nukalęs kūrinio pradžią ir pabaigą.

- Dita – tai Judita, biblinis vardas, kaip ir Salomėja. Kaip užšifravote kitus realius asmenis? Vieni atpažįstami iškart (pvz., Pelėsinas – Paleckis), dėl kitų reikia susikaupus pasvarstyti, nes jie sudėlioti iš įvairių asmenų ir įvairių gyvenimų detalių. Smagus žaidimas, ar ne?

- Sakyčiau netiesą, jei tvirtinčiau, jog rašiau apie S. Nėrį. Bet lygiai taip pat meluočiau, jei išsiginčiau, kad manęs nepastūmėjo rašyti jos gyvenimas. Suprantu, kad skaitytojai gali žaisti stengdamiesi atspėti herojų prototipus, man tai neįdomus žaidimas – juk nė karto nepaminiu ir Lietuvos vardo. Tik dviejų herojų prototipai yra tiesiog perkelti iš gyvenimo – Žučka, sovietų ambasados šuva juodu gomuriu, apie kurį man pasakojo Antanas Miškinis, ir mano senelio šunelis, kurį užsikišęs už milinės jis ėjo į durtuvų ataką kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. Kadaise Vytautas Kubilius atšvietęs davė straipsnį, kuriame man nežinoma Inga Vaičekauskaitė, matyt, labai protinga ir taikli, išaiškino, kad S.Šalteniui svarbu atskleisti šiandienos mūsų padėtį ne laikinumo, o amžinybės formomis reiškiamu buvimu, jog jam rūpi nuolatinio tautos judėjimo simbolizacija ir t.t. Tikriausiai taip ir yra, nes visą gyvenimą, žvaigždėtą rudenio naktį užvertęs galvą į dangų, bandau pagauti tylų, išmintingą Dievo juoką.

- Ką reikia padaryti, kad filmas pagal „Demonų amžių“ būtų geras?

- Kine, kaip ir visur, reikia įkvėpimo, talento ir daug įtaigos, energijos, nes kiną juk daro daug žmonių.

- Su kokiais demonais tenka grumtis jums, rašytojui?

- Su demonais, visokia velniava visiškai nebendrauju. Kartais rašai ir pats stebiesi, iš kur ta mintis ar palyginimas netikėtai atėjo? Tačiau tai tikriausiai ne iš kokių tamsos gaivalų, o iš šviesesnių, saulėtų sričių.

- Gal planuojate „Demonų“ tęsinį? O jeigu – apie režisierių Primą, pastačiusį spektaklį apie Ditą, vėliau išgirdusį Maskvos sirenų neatsispiriamą giesmę? Bet jis pastatė ir „Lituanicą“...

- Apie tęsinius negalvoju. Kai rašytojas nebeturi naujų idėjų arba bijo nesėkmės, pasiduoda pagundai tęsti tą patį įsisavintą dalyką, dauginti jį, praskiesti. O dėl Maskvos sirenų... Girdėjau kartą kaip toks filosofas Mikutis skirstė tautas į vyriškas ir moteriškas. Dabar Rusija man panaši į sunkiai pagiriojančią, liguistai pavydžią moterį, kuri su kirviu šlaistosi palei kaimynų langus... Ir jos giesmės beprotiškos, ir aš nejučiom prisimenu, kad esu Lietuvos savanoris ir gal dar visai neblogai šaudau...

- Naujoje knygoje – taip pat dvi pjesės. Kodėl reikėjo naujos „Jasono“ versijos? Kodėl planuotas spektaklis taip ir liko nepastatytas?

- Į teatrą grįžti mane pastūmėjo tokia liūdnų akių mergaitė, scenografė Jūratė Paulėkaitė, perskaičiusi senąjį „Jasoną“ – ji paskui netikėtai pasitraukė iš gyvenimo. O aš likau, tobulinau pjesę trejus metus, nes naktį vis pakeldavo anūkės balsas: „Seneli, seneli“ – pašoki, bet nieko nėra, anūkė atimta, Italijoj, nebeužmigsi, tai sėsdavau prie pjesės ir vis tobulindavau, tobulindavau. „Jasono“ nepastačiau, nes vaidinti pagrindinį Rūtos vaidmenį pakviečiau puikią dainininkę, artistišką Justę Arlauskaitę–Jazzu, o šito kažkodėl niekaip negalėjo pakelti kai kurių profesionalių aktorių širdys.

- Su kuo susijęs kitos pjesės atsiradimas?

- „Iją ir Europą“ rašiau bandydamas atsitiesti po tėvo, brolio, mano žmonos Lolos, mane išmokiusios džiaugtis kiekviena laiminga, auksine akimirka, laidotuvių, netekęs anūkės, užgriuvus vienu metu dar visai krūvai visokių išbandymų.

- O kaip dabar? Kaip jūs gyvenate? Kai retkarčiais šmėstelite viešumoje, atrodote puikiai: lieknas, tokia pat gražia balta galva. Matėme, matėme – perkate ne juodos lietuviškos duonos, o prancūziškų batonų.

- Kasdien puikiais Antakalnio pušynais nueinu bent dvidešimt ir daugiau kilometrų, miške jaučiuosi kaip bažnyčioj. Batonų nevalgau, kasdien lesu, kaip ir mano geri draugai laukiniai paukščiai, daigintas sėklas, geriu burokėlių ir morkų sultis, vis lengvėju, lieknėju – dar neskraidau, bet mano siela, atsiplėšusi nuo kūno, smalsiai stebi mane, kaip aš juokingai palengva senstu ir man labai ramu. Kaip niekada esu kūrybingas (gal ne prieš galą?), o kūryba juk mūsų smegenyse gamina tokius įstabius laimės hormonus...