Dokumentinių filmų režisierius Vytautas Damaševičius antradienį švenčia septyniasdešimtmetį. Režisierius sako, kad nors su kūryba susijusių planų turi keleriems metams į priekį, vis dėlto darbus užgožia kur kas svarbesnė pareiga.
Dokumentinių filmų režisierius Vytautas Damaševičius antradienį švenčia septyniasdešimtmetį. Režisierius sako, kad nors su kūryba susijusių planų turi keleriems metams į priekį, vis dėlto darbus užgožia kur kas svarbesnė pareiga.
„Ši sukaktis yra bjauroka“, – pokalbį pradeda dokumentinių filmų režisierius Vytautas Damaševičius ir priduria, kad amžiaus jau daug, o planų dar ketveriems metams užtenka. Kalba vis apie filmus. Su kinu režisierius užaugo, ir nors norėjo tapti geologu, pasvarstęs grįžo į kiną – ilgam.
Kūrybai skirti metai teigiamų emocijų nešykštėjo, vis dėlto įsimintiniausiu laikotarpiu režisierius vadina 1987–1992 metus.
„Aš tuomet pats paėmiau kamerą į rankas, nors buvo pavojinga. Filmavau daugiau radikalus, A. Terlecką, Laisvės lygos mitingus. Tai aš kamerą – ant peties, akumuliatorių, grįždavau namo nulinkusiais pečiais“, – prisimena V. Damaševičius.
Dokumentika, mokslo populiarinimas režisierių traukė visada. Tai, sako V. Damaševičius, savotiška misija – galimybė pasakyti žiūrovui tai, kas svarbu, paaiškinti daugelį dalykų, o pačiam – prisiliesti prie mažai girdėtų istorijos faktų.
„Man archyvai išvis įdomūs. Pernai padariau parodą „Vilniaus genofondas“. Man tai įdomu, labai gražu, tai turi prasmę“, – sako režisierius.
Su kūryba susijusių sumanymų, pasak pašnekovo, dar daugybė: dabar jau galima pasakyti tuos dalykus, kurie sovietmečiu buvo tabu. Vis dėlto darbai dabar jau antrame plane, pirmajame įsitaisė kur kas svarbesnė pareiga.
„Anūkai. Kadangi savo vaikams laiko neturėjau – komandiruotės, filmavimai. Prieš kelis metus dukra pasakė: seneli, laikas atiduoti pareigas anūkams“, – pasakoja dokumentinių filmų kūrėjas.
Darbus dabar tenka planuoti taip, kad iki ketvirtos valandos jie būtų baigti ir vėl tęsiami tik anūkams sugulus, kai pasakos jau perskaitytos. Ir taip, sako režisierius, net geriau.
„Anksčiau galėdavau dirbti dvi paras ir nieko, dabar jau nebegaliu. Anksčiau, jei kurdavau didelį filmą, įsikeldavau savaitei į montažinę ir aš“, – atskleidžia V. Damaševičius.
Laikas – svarbiausias dalykas, kurio, pasak V. Damaševičiaus, norisi sau palinkėti. To palinkėti antradienio vakarą galės ir kolegos – režisieriaus jubiliejui skirtas kūrybos vakaras vyks Lietuvos kinematografininkų sąjungoje.
