Kultūra

2013.12.10 11:32

Keliautojas laiku sugrįžo į Vilnių

Prikelti iš užmaršties, parodyti pasauliui, kuris susidomėjęs laukia kiekvienos naujienos apie legendinį, tragiško likimo lietuvių fotomenininką Vitą Luckų. Dabar, nedelsiant.

Prikelti iš užmaršties, parodyti pasauliui, kuris susidomėjęs laukia kiekvienos naujienos apie legendinį, tragiško likimo lietuvių fotomenininką Vitą Luckų. Dabar, nedelsiant.

Dviejose Nacionalinės dailės galerijos (NDG) salėse išsiskleidė V. Luckaus (1943–1987) fotografijos retrospektyva „Siūlau naują pasaulį“. Ko gero, apie sėkmingesnį atidarymą po tris mėnesius pastate vykusių pirmininkavimo ES Tarybai renginių Nacionalinė galerija negalėjo svajoti. Neregėtai gausiame parodos lankytojų būryje – V. Luckaus kolegos, visa Lietuvių fotografijos mokykla, esami ir būsimi Nacionalinės premijos laureatai, menininkai, politikai. Per žmones ir pokalbius su vienu ar kitu didžiosios salės labirinte negalėjai pasiekti esmės – V. Luckaus kūrinių – artimųjų gyvenimus, bičiulius, keliones, vis naują realybę, nepažįstamų praeivių veidus įamžinusių fotografijų. Tad vertėjo apsilankyti dar kartą. Ir verta pakviesti ten dar nebuvusiuosius.

Vėl olimpe

Retrospektyvinės parodos pavadinimas būtų ypač prasmingas, jei į V. Luckaus kūrybą šitaip gausiai žvelgtume iš ano laiko. Kai jis kūrė, kai ištarė tuos tris žodžius. Nes žvelgiant šiandienos akimis, menininko darbai gali ir nenustebinti, pasirodyti ne tokie jau ypatingi – juk pasaulis per pastaruosius du tris dešimtmečius tokių ir panašių fotografijų, siurrealistine estetika palytėtų montažų pasiūlė apsčiai. Penktoje salėje, pasak parodos kuratorės, fotografijos istorikės Margaritos Matulytės, sutelkta visa V. Luckaus pasaulėjautos ir pasaulėžiūros kvintesencija – ciklas „Mimai“. Ir ką gi, įspūdis puikus, tačiau nestulbina. Mat vertinant V. Luckaus kūrybą svarbu suvokti, kokiu laiku ji skleidėsi. Tai pabrėžė ir retrospektyvą aplankę menininko bičiuliai fotografai iš tolesnių „pasviečių“ – Borisas Michailovas, Valerijus Arutiunovas, Valerijus Koreškovas. Todėl V. Luckaus ištarą vertėtų pratęsti: „Siūlau naują pasaulį, kuriame atrasčiau sau deramą vietą“. Būtent taip – kaip milžinišką atradimą, didžiulės skolos grąžinimą ir sugrįžimą į Lietuvos fotografijos olimpą – reikėtų vertinti V. Luckaus kūrinių parodą.

Visas gyvenimas

V. Luckus gerokai išaugo ano meto Lietuvos horizontą. Jo kūriniai pasiekė ir sužavėjo tolimiausius Sovietų Sąjungos fotomenininkų sambūrius. Vitališka, veržli, impulsyvi asmenybė iš pirmo žvilgsnio visai nepaisė sovietinės santvarkos gniaužtų. V. Luckus mėgavosi gražuolės žmonos Tatjanos draugija, augino ne šunį ar katę, o liūtą Simbą, nejuto finansinės stokos, gyveno paveikslais nukabinėtoje, antikvariniais baldais ir daiktais apstatytoje mansardoje sostinės Komunarų (dabar – Adomo Jakšto) gatvėje. Joje lankėsi kūrėjai iš visos Sovietų Sąjungos ir Vidurio Europos. „Tanios ir Vito namų durys buvo visuomet atviros. Nežinia, kaip siela, bet durys – plačiai. Susiėjome 1967 metais: V.Luckus, dailininkas Andrejus Speranskis, V. Arutiunovas ir aš. Du dešimtmečius Vitas buvo mano fizinio ir dvasinio gyvenimo ašis, – kalbinamas LŽ prisipažino prieš tris dešimtmečius iš Lietuvos į Maskvą dirbti išvykęs spaudos fotografas V. Koreškovas. – Kartą jis man tarė: „Valerijau, kai tu ką pasakai, regis, – visa knyga.“ Atsakiau: „O kai tu pasakai, atrodo, – visas gyvenimas.“ Tiesiog fantastika, kiek pro Vitą praėjo žmonių. Jis buvo ir vienas, ir su visais. Žmonės tiesiog atsiverdavo jam.“

„Štučka“

„Retrospektyvinė paroda suteikė daug galvos skausmo, taip pat – neįtikėtinų vidinių potyrių. V. Arutiunovas ką tik pasakė: „Kas turi atsitikti, atsitinka.“ Paroda privalėjo atsirasti. Laikas visavertiškai pažinti ir suprasti V. Luckų atėjo tik šiandien, – tvirtino parodos kuratorė M.Matulytė. – Sunku iš praeities grąžinti vardą, asmenybę. Reikia milžiniškų pastangų įrodyti, kad ji buvo nepelnytai „pamesta“.“

Lietuvoje fotografo iniciatyva surengta vos viena autorinė ekspozicija – 1985 metais Menininkų rūmuose. „Mėgino visiems priminti, kad sugeba daugiau, nei leidžiama rodyti“, – teigė kuratorė. Paroda sulaukė vienintelio rašinio Lietuvos spaudoje. Ir tą padėjo kurti maskvietis fotografijos kritikas Anri Vartanovas. Pantomimos trupės įkūrėjas Modris Tenisonas dar priminė unikalią V. Luckaus parodą 1968-ųjų mimų plenere Molėtuose. Fotografavo repeticijas ir nuotraukas iškabino čia pat, stovyklautojams matant, segtukais pritvirtinęs prie skalbinių virvės. Pasak V. Luckaus sesers Gražinos Luckutės–Bukienės, „Mimų“ autorius su M.Tenisonu susipažino autobuse. Jį sudomino neįprastai besielgiantis keleivis. „Ilgaplaukis jaunuolis iš nuobodulio ėmė žirklutėmis džinsuose karpyti gėlytes. Laikais, kai džinsai buvo baisiausias deficitas. „Štučka, – Vitas ištarė žodį, kuriuo reikšdavo nuostabą. – Toks brangumas, o jis kelnes gadina.“ Jiedu susipažino ir Modris Vitą pakvietė į repeticijas“, – pasakojo Gražina.

Tarsi dvasia

V. Luckaus darbų ir dokumentų atiteko Šiaulių „Aušros“ muziejui, Lietuvos fotomenininkų sąjungai. Tačiau didžiausią kūrybinės patirties dalį, užrašus, laiškus, eskizus į JAV, Merilandą, išsivežė ir deramai išsaugojo žmona Tatjana Luckienė–Aldag. „Kitaip ir negalėjo būti – Vitas vis sakydavo, kad po jo mirties turėčiau išsaugoti archyvą. Manydavau, ką jis kalba? Iš tiesų numatė ateitį, – prisiminė V. Luckaus našlė. – Vitas turėjo tokią savybę: galėjo gyventi ir dirbti čia pat su visais. Arba nulėkti į praeitį, aplankyti senąsias fotografijas, taip pat nuskrieti į ateitį ir, grįžęs namo, sukurti ką nors neįtikima. „Kada tu tai padarei?“ – klausdavau nustebusi. „Šiandien“, – atsakydavo. Vitas lyg dvasia keliaudavo laiku. Todėl man dabar aiškūs jo žodžiai: „Siūlau naują pasaulį.“

Fotografas – herojus

Tuomet egzistavusios Charkovo (Ukraina) fotomenininkų grupės „Laikas“ atstovas B. Michailovas prisiminė, jog V. Luckaus legendos atviliotas į Vilnių niekaip negalėjo rasti jo namų, nežinojo adreso. „Klausiau, kur gyvena Vitas, didis fotografas? Liūtą turi“, – prisiminė ukrainietis. Liūtas pagelbėjo. V. Luckus peržiūrėjo B. Michailovo nuotraukas, „juodąsias korteles“, nieko nepasakė. Išsiskyrė. „Tačiau jam nepavyko nuo manęs pasprukti. Nuvažiavome išsimaudyti, žiūriu, Vitas irgi ten. Netoliese buvo tokie du į kalinius panašūs vyrukai, turėjo valtį. Netrukus Vitas su draugu šoko į ją ir nusiyrė. Tiedu nuo kranto ėmė rėkauti, grasinti jį užmušią. Po valandos Vitas grįžo. Žaliūkams artinantis, Vitas ramiai atsuko į juos nugarą ir konfliktas subliūško. Šis atsitikimas man paliudijo didžiulę vidinę Vito jėgą. Ji visą laiką tūnojo jo kūryboje. Vitui išėjus, pasaulis ir fotografija neteko tikro fotografo – herojaus“, – tikino iš Berlyno į parodą atvykęs B. Michailovas.

Geriausias

B.Michailovo tvirtinimu, aštuntajame dešimtmetyje V. Luckus buvo geriausias Sovietų Sąjungos fotografas. „Geriausias! Kažkodėl visi tai pamiršta. Įsigalėjus sovietinės poezijos, mitologijos laikui ir fotografijai „su pliuso ženklu“, Vitas pirmasis iš mūsų pradėjo kurti „minusą“, pateikė kitokį, ironišką santykį su tikrove, – LŽ teigė B. Michailovas. – Kokiu pavyzdžiu tai apibūdinti? Tarkim, sovietinė fotografija vaizduoja karo siaubą, sužeistą kareivį. Tačiau šalia jo – šuniukas. Suprask, karas, bet yra išeitis, viskas bus gerai. Šiuo požiūriu į sovietinės mitologijos kontekstą įsiliejo ir romantizuota didžiųjų to meto lietuvių fotomenininkų kūryba. O Vitas nacionalinę programą kilstelėjo į tarptautinį lygmenį, pirmasis perteikė tikrą ano laiko jauseną. Jo darbai atverdavo man sielą.“ Pasak M. Matulytės, V. Luckus atsisakė metaforiškumo, poezijos, vengė modernios plastinės formos, priartėjo prie mėgėjiškos estetikos. V. Arutiunovo žodžiais, kūrė „naminę fotografiją“.

Lašai

Kūrybinį talentą, sesers manymu, brolis paveldėjo iš giminės vyrų. Senelis, devynis kartus pirkdamas sklypus, kiekviename sugebėdavo pastatyti namą. Juodviejų tėvas, Kazys jaunesnysis, buvo tautodailininkas, drožinėjo medinukus, darė baldus, metalu ir gintaru inkrustavo Kauno „Tulpės“ kavinės staliukus. Su kolega iš Kauno dailės kombinato išdailino Maskvos suvažiavimų rūmus.

Ketverių Gražina tapo pirmuoju vienuolika metų vyresnio brolio modeliu. „Iš pradžių tai buvo tikra kankynė. Fotografuodavo kasdien, nuolat. Kai išeidavo tėvai, namuose tuoj atsirasdavo improvizuota fotostudija“, – pasakojo Gražina. Prisiminė tą įsiūtį, kai turėjo pozuoti „Lašams“ (nuotrauką visu grožiu galima išvysti dvyliktoje salėje, biografinėje ekspozicijos dalyje). „Buvo karšta vasaros diena, laukas, draugės, lėlės. O jis išsinešė į kiemą taburetę, paėmė skilusį stiklą, užpylė ant jo vandens ir liepė man pūsti, kad aprasotų. Toje nuotraukoje net matyti, kokia esu supykusi“, – prisiminė sesuo.

Lygus Henri Matisse'ui

Šiuo metu kino dokumentininkė Giedrė Žickytė apie V. Luckų kuria filmą „Meistras ir Tatjana“. Jis jau baigiamas montuoti, premjerą parodyti žadama kitąmet. M.Matulytė parengė trijų dalių V. Luckaus monografiją. Leidinys, kurio atsiradimu rūpinasi Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, visiškai baigtas, galėtų būti spausdinamas. Tačiau valstybė jam neskyrė paramos. „Kito svarbesnio fotografo neturime. Užsienyje V. Luckui rodomas didelis dėmesys. Kad ir kur nuvykčiau, sulaukiu klausimų – kada atsiųsite parodos katalogą? Domisi garsiausių pasaulio galerijų, muziejų atstovai“, – teigė Kauno fotomenininkų vadovas Gintaras Česonis. Ką gi, komentarų nereikia: „Kai Puškino muziejuje Maskvoje vyko paroda, V. Luckaus kūriniai buvo rodomi šalia Henri Matisse'o“, – prisiminė V.Koreškovas.