„Šiandien Šnipiškės – kontrastų ir spartaus virsmo rajonas. Čia susikerta keli miesto sluoksniai: medinės architektūros paveldas ir tarp sovietinių daugiabučių bei buvusių pramoninių teritorijų iškilę 21 a. dangoraižiai“, – Viniaus miesto muziejaus parengtoje publikacijoje sako architektė Evelina Bartusevičiūtė.
Pernai Šnipiškėse vykusios Europos paveldo dienos kvietė pamatyti šį miesto rajoną nauju kampu ir ypatingą dėmesį skyrė šnipiškiečių bendruomenei. Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centras kartu su vietos gyventojais čia kūrė dviejų dienų renginių programą, kurioje paveldas tapo istorijos liudininku ir gyvu šiuolaikinės bendruomenės veikėju. Šiemet Europos paveldo dienos rugsėjo 19 d. sugrįžta į Šnipiškes ir šį unikalų rajoną tyrinės per senųjų ir naujųjų amatų temą.
Apie bendruomenę bei medinę architektūrą, tapusią gyvu miesto sluoksniu ir aktyviu bendruomenės veikėju, – pokalbis su Vilniaus miesto muziejaus bendruomenių projektų kuratore, architekte Evelina Bartusevičiūte ir sociologu bei darbo su bendruomenėmis ekspertu Pauliumi Godvadu.
– Kaip apibūdintumėte Šnipiškes šiandien – koks tai rajonas miesto kontekste?
E. Bartusevičiūtė: Šiandien Šnipiškės – kontrastų ir spartaus virsmo rajonas. Čia susikerta keli miesto sluoksniai: medinės architektūros paveldas ir tarp sovietinių daugiabučių bei buvusių pramoninių teritorijų iškilę 21 a. dangoraižiai. Manau, Šnipiškės atspindi miesto kaitą. Tai vieta, kur praeitis, dabartis ir ateitis ne tik egzistuoja drauge, bet ir aktyviai formuoja viena kitą.
– Kaip vietokūros principai atsiskleidžia Šnipiškėse? Ar jie gali padėti formuoti bendruomenės ryšius?
E. Bartusevičiūtė: Vietokūros principai Šnipiškėse aiškiai atsiskleidžia per pasidalintą atsakomybę ir gyventojų dalyvavimą sprendžiant, kokios turėtų būti rajono viešosios erdvės ir kokias istorijas jos pasakoja, į kokias veiklas kviečia.
Šnipiškėse vietokūra išryškėjo, pavyzdžiui, rengiant praeitų metų Europos paveldo dienų programą. Gyventojai nuo pat pradžių buvo kviečiami įsitraukti į renginio turinio kūrimą, tai reiškia, kad gyventojai nebuvo tik renginio dalyviai, – dalis šnipiškiečių aktyviai prisidėjo prie šventės organizavimo: siūlė idėjas, kūrė turinį, dalyvavo įgyvendinant.
Tai buvo įkvepiantis bendradarbiavimo procesas, rodantis, kad vietos gyventojai ne tik reaguoja į iniciatyvas, bet ir patys tampa jų kūrėjais. Kiti dalyvauja labiau epizodiškai. Pavyzdžiui, Europos paveldo dienų metu kaimyno paskolintas vanduo kubilui tampa bendruomeniškumo gestu.
Tokie procesai padeda stiprinti bendruomenės ryšius, žmonės veikia kartu, išgirsta vieni kitus, atpažįsta bendrus poreikius. Per šį veikimą atsiranda bendras atsakomybės jausmas už vietą ir jos ateitį, o tai stiprina priklausymo rajonui pojūtį. Šnipiškių atveju vietokūra tampa ne tik kultūrinių renginių kūrimo būdu, bet ir socialiniu procesu, kuris padeda kurti pasitikėjimą, jungia skirtingus interesus turinčius žmones ir stiprina ilgalaikį ryšį su vieta.
– Kaip vietos gyventojai įsitraukia į sprendimų dėl Šnipiškių ateities priėmimą?
E. Bartusevičiūtė: Šnipiškių gyventojai rajono ateitį suvokia įvairiai: vieniems – tai išsaugotas medinis paveldas ir gyva bendruomenės istorija, kitiems – šiuolaikinis, sparčiai urbanizuojamas miesto rajonas. Mano žiniomis, dalis šnipiškiečių kreipiasi į savivaldybę dėl jiems svarbių klausimų, inicijuoja pokyčius ar ieško būdų išsaugoti jiems brangų rajono charakterį.
Vilniaus miesto muziejui itin svarbus pirmasis sluoksnis: tikime, kad medinės Šnipiškės yra ne periferija, o miesto tapatybės branduolys. Todėl mūsų veikla orientuota į vietos gyventojų balsų stiprinimą.
– Kaip medinė architektūra gali tapti ne tik paveldu, bet ir gyvu šiuolaikiniu miesto sluoksniu?
E. Bartusevičiūtė: Kai šnipiškiečiai aktyviai įsitraukia į rajono gyvenimą – per kūrybines iniciatyvas, dirbtuves, bendruomeninius renginius – medinė architektūra pradeda funkcionuoti kaip aktyvus miesto veikėjas. Tokiu būdu paveldas transformuojasi į dinamišką sluoksnį, jungiantį praeitį ir dabartį bei atveriantį erdvę dialogui tarp gyventojų, miesto institucijų ir kultūros bei kultūros paveldo specialistų.
– Kokie Vilniaus miesto muziejaus Medinės architektūros centro planai Šnipiškėse?
E. Bartusevičiūtė: Name, Kintų g. 10, veiks medinių elementų restauravimo dirbtuvės. Vilniečiai čia galės susitikti su medžio meistrais, konsultuotis apie medinės architektūros priežiūrą ir tvarkybą, susipažinti su skirtingomis medžiagomis bei technologijomis.
Šnipiškių gyventojai rajono ateitį suvokia įvairiai: vieniems – tai išsaugotas medinis paveldas ir gyva bendruomenės istorija, kitiems – šiuolaikinis, sparčiai urbanizuojamas miesto rajonas.
E. Bartusevičiūtė
Mediniame name, Giedraičių g. 24, kuriasi „Šnipiškių medinukas“. Tai bus vieta bendruomenės istorijoms, patirtims, ritualams, kurie įprasmina Šnipiškes kaip gyvą kultūrinį organizmą.
– Miestas sparčiai kinta, plečiasi. Koks bendruomenių santykis su šia kaita? Kiek laiko reikia, kad bendruomenė „įsigyventų“ naujose ar sparčiai kintančiose erdvėse?
P. Godvadas: Bendruomenei „įsigyventi“ į naujas erdves ar struktūras reikia ne tik laiko, tai greičiau jų atitikimo, suderinamumo su vietos kultūra klausimas. Pavyzdžiui, mokiniai, besibūriuojantys kavinėse po pamokų, – santykinai greitai atsiradęs reiškinys. Jauniems žmonėms trūko jaukių erdvių bendrauti – atsiradusi kavinių pasiūla tiksliai atitiko šį poreikį. Tačiau tuo pat metu kavinės taip ir netapo senjorų bendravimo erdve, nes neformalus bendravimas viešumoje per stipriai prieštarauja senjorų įpročiams.
Bendruomenės kultūrai ir jos suderinamumui labai svarbus istorijos pajautimas, prisirišimas prie konkrečios vietos istorijų, asmeninės sąsajos su vietos praeitimi. Jis kuria „savumo“ jausmą, vietos „nuosavybės“ pojūtį. Mūsų prisirišimas prie konkrečios vietos labai stipriai priklauso nuo to, kiek mes žinome tos vietos istoriją ir istorijas bei kiek mūsų asmeninis gyvenimas su jomis siejasi. Taip anoniminiai griuvėsiai tampa „senelio lankyta parduotuve“ ir panašiai.
– Ko reikia, kad pati vietos bendruomenė imtųsi inicijuoti pokyčius?
P. Godvadas: Šiek tiek šaržuojant, kad pati bendruomenė imtųsi iniciatyvų, reikia žinoti, jog bendruomenių be iniciatyvų nebūna. Bendruomenė gali būti fragmentuota, vieninga, stipri, silpna, pikta, draugiška, atvira, uždara, kokia tik norite, bet joje visuomet bus iniciatyvų. Taigi dažnesnis klausimas – kaip pastiprinti iniciatyvas tam tikrose erdvėse, pavyzdžiui, viešosiose.
Tam labai padeda renginiai, tam padeda socialiniai žaidimai, tam padeda ir istorijų pasakojimas. Iniciatyvas stiprina ir asmeniškas pagalbos prašymas, taigi, stiprindami iniciatyvas viešumoje, iš esmės kviečiame žmones padėti su viešaisiais renginiais. Iniciatyvoms palaikyti būtinas pats didžiausias įmanomas lankstumas ir formalių, biurokratinių ribų šalinimas.
Kitaip nutinka, kad iniciatyvos vietoje palaikymo sulaukia perdėto reguliavimo ir miršta neatlikusios savo darbo. Pavyzdžiui, jei šaligatviams paremontuoti reikia užpildyti 35 puslapių paraišką ir turėti įkurtą organizaciją, toks palaikymas slopins.
Šnipiškių bendruomenė išties aktyvi. Ji domisi aplinka, turi ryšius tarpusavyje, aktyviai dalyvauja organizuojant Europos paveldo dienų renginius. Iniciatyvos turi būti palaikomos mezgant abipusį ryšį, ne tik jomis „naudojantis“, bet ir palaikant infrastruktūrą, dalinantis įvairiausiomis galimybėmis, kuriant dialogą.
– Kokias bendruomeniškumo apraiškas pastebėjote Šnipiškėse? Kuo jos panašios į kitų miesto vietos bendruomenių, o gal ir išsiskiria?
P. Godvadas: Nesu vilnietis, o bendruomenės pažinimas reikalauja laiko ir pastangų. Būtų nesąžininga kaip nors plačiau lyginti Šnipiškes neskyrus pakankamai laiko joms pažinti. Vis dėlto jei apibūdinčiau tegul ir labai fragmentišką įspūdį, Šnipiškės primena Kauno Vilijampolę ar Šančius – bendruomenes, kurios turi ilgą margą istoriją ir kuriose susiformavusi atpažįstamai savita kultūra. Žmonės čia bendrauja sau įprastais būdais, turi sau įprastus pavadinimus vietoms ir reiškiniams, turi įvairovę tradicijų, ritualų ir papročių.
Šis paveldas greta architektūros yra neįkainojamas, jo svarba bendruomenėms, visuomenei, mūsų visų atsparumui ir įvairovei dar tik pradedama suprasti. Bendruomenės daugiatautiškumas ir sugyvenimas, mano galva, yra vienas įdomiausių reiškinių. Šnipiškėse, kaip ir Kauno Šančiuose ar Vilijampolėje, telpa bei sugyvena tiek įvairių tautų, statusų, amžiaus grupių, išsilavinimų bei įvairių pažiūrų, kad tas „bendrabūvis“ vertas atskiro tyrinėjimo ir puoselėjimo.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
