Visų pirma dėkui gausiai atėjusiems pasižiūrėti filmo „Zitai“, dainavusiems ir kalbėjusiems po filmo. Ta patirties dalis ypač svarbi. Kalbėjomės ne tik apie Zitą ir jos etnokultūrinių darbų dydį, prasmę, bet ir apie jos veiklos palikimo tąsą – kad geriausias paminklas Zitai būtų masiškesnis liaudies dainos atgimimas. Ypač tarp jaunų žmonių. Liaudies daina keičia žmogų iš esmės, jis tampa pilietiškesnis, etiškesnis, draugiškesnis – juk sunku vienu metu ir dainuoti, ir nekęsti. Gal net neįmanoma.
Liaudies dainos beigi sutartinės byloja apie sutarimą, kurio Lietuvoje galėtų būti žymiai daugiau. Nežinau statistikos, bet įtarčiau, kad ir šeimos dainuojančiųjų kiek gausesnės nei besibarančiųjų.
Ilgokai (1979–1989) dainuodamas pas Z. Kelmickaitę „Ratilio“ ir vėliau, pastebėjau, kad dainuojantys žmonės gerokai mažiau savy nešiojasi neapykantos, liaudies daina neleidžia nusiristi iki to. Antai ratiliokai likome draugais net per kovidą, nors mūsų ansamblio kompanijoje buvo ir vakserių, ir antivakserių, bet kažkaip atsilaikėme, nes daina ir bičiulystė buvo aukščiau viso to.
Juk Sąjūdžio laikais liaudies daina irgi darė stebuklus – daug kas pamena, kaip Vingio parke šimtas tūkstančių dainuoja „Lietuva brangi“, dainą nuo scenos veda šviesios atminties J. Juzeliūnas, o šalia įvairiaspalviai Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai – nepartinis inteligentas, šalia komunistas, už jo tremtinys, ir net stribas greta. Daina Lietuvos atkūrimui suvienijo net tokius skirtingus žmones. Ar ne stebuklas? Gaila, kad trumpam.
Be to, dainuodamas nurimsti tarsi geroje meditacijoje, ir tada ramia galva įmanoma priimti tikslius, optimalius sprendimus. Isteriška galva dažniau tikėtini neapgalvoti, skuboti sprendimai, kas, regis, nūdienos Lietuvos politiniame gyvenime puikiai vyksta ir pavyksta. Širinskienės katino įstatymas – bene geriausias tokios įstatymkūrystės pavyzdys.
Liaudies daina keičia žmogų iš esmės, jis tampa pilietiškesnis, etiškesnis, draugiškesnis – juk sunku vienu metu ir dainuoti, ir nekęsti. Gal net neįmanoma.
Tik kaip liaudišką dainavimą inicijuoti, palaikyti, organizuoti, atgaivinti?
Iš pofilminių pokalbių su žmonėmis keli pastebėjimai: pasirodo, latviai turi įstatymą, jog abiturientas privalo sudainuoti penkias latviškas dainas, tik tada gali laikyti valstybinius egzaminus. Kodėl to neturime ar negalime turėti ir mes? (Aišku, ne visi moksleiviai turi klausą, tad galima keisti lietuvių liaudies sakmėmis, legendomis.) Ko trūksta, kad pasimokytume iš latvių – valios, proto ar supratimo? Gal tiesiog dainos pajautimo?
Jei neduota, nepatirta – tai toks žmogus ir būdamas valdžioj nesirūpins tuo, kas jam svetima. Tad gal pirmiausia reikėtų švietimo ir kultūros ministres pamokyti liaudies dainų – gal kokie Vyčinai ar Kašėtos galėtų? Net ir Seime nekenktų rytiniai pasidainavimai prieš posėdžius. Jei valdžiavyriai nebemoka Lietuvos dainų, tai ir dabartiniai ratiliokai prisidėtų, padėtų, manau. Ir daugybė kitų folk’savanorių.
Antras pasiūlymas, nuskambėjęs premjerų metu, – kaip įdarbinti suoliukus Zitai, kad jie būtų gyvi, veikiantys. Pavyzdžiui, ten atėję abiturientai prieš išleistuves padainuotų po kelias dainas, nusifilmuotų ir – gal koks konkursas po to ar prizai? Ar dar kaip nors... Gal net koks sąmoningesnis verslinykas galėtų pamaloninti jaunus žmones, kurie imasi gaivinti liaudiško dainavimo tradiciją. Arba kariuomenės vadas skirtų nuo algos po kelis šimtus eurų išleistuvėms tiems, kas atsiųs savo klasiokų folk’įrašus ant Zitos suoliuko.
Visko prisisvaičiojom. Net ir Jessicą minavojom, kad padirbėtų vardan Tos, koncertuose užtraukdama kokią liaudišką baladę. Ar kokį Vyšniauską juniorą ir net patį SEL’ą pakviesti valstybės tarnybon tuoju būdu. Kokias lengviau įsimenamas ir pritariamas liaudies dainas repertuaran teįsitraukia ir traukia po to arenose su visais. Kaipmat atgimtume, nebūtų kur dėtis. Gal net patį prezidentą priprašyti, kad tuodu dainorius paveiktų nors truputuką sufolklorėti ar kokiu medalikėliu pamalonintų.
Viena aišku, kad visos valdžios šiuo klausimu nelabai ką daro, o gal neišmano, ką daryti. Ir tada didžiausias paradoksas, kai ateina nuo garažo molbertukų atitrūkęs Ignotas ir išsyk siūlo griebtis etnokultūros. Pirmą ir vienintelę ministravimosi dieną. Netgi įdomu, kokiu būdu jis būtų norėjęs tai daryti? Beje, ar jis pats liaudies dainą kokią moka? Žemaitišką. Nekaraokišką. Būt smagu išgirst. Gal reiks kada su Ignotu susitikt kur Kapčiamiestyje ir aptarti etnokultūros klausimus. Nutapytume kokį peizažą kartu prie garažiuko ir šnekteltume, dainą sutrauktume. „Strazdas dejava“ – mano mėgstamiausia iš žemaitiškų.
Tai tiek. Gyvenkim ir dainuokim, tai iš tiesų gali padėti pasaulio karuose ir permainose prisikelti besiilginčiai Lietuvos dūšiai.
Laiminguo.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
