Panevėžyje gimusį Virgilijų Šontą vadina fotografu, pralenkusiu savo laiką. Gyvenęs sovietų suvaržytoje visuomenėje, biseksualus menininkas vis tiek kūrė sau rūpėjusiomis temomis. Tiesa, sovietmečiu slėpti intymių vyrų fotosesijų kadrai iškilo tik po autoriaus mirties. V. Šonta nugyveno trumpą, bet audringą gyvenimą – jis nužudytas, būdamas vos 40-ies.
Iki birželio 21 dienos Nacionalinėje dailės galerijoje veikia išskirtinės apimties V. Šontos (1952–1992) retrospektyvinė kūrybos paroda „Virgilijus Šonta: Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“. Ekspozicijos, kurios pavadinimą įkvėpė 1962-aisiais Bobo Dylano sukurta daina, kuratoriai Margarita Matulytė ir Gintaras Česonis atrinko daugiau nei 200 autentiškų autoriaus kūrinių kolekciją. Ją papildo biografiniai dokumentai.
Parodoje koduojamos pagrindinės menininko kūrybos ir biografijos gairės: analoginės fotografijos raiška (Ag), studijos ir kūrybos pradžia Kauno politechnikos institute (KPI), įsitraukimas į Lietuvos fotografijos meno draugijos veiklą (LFMD), jo gyvenimą gaubęs šmėkliškas KGB fonas (KGB), slepiama tapatybė (LGBTQ+), Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pilietybė ir kelionės į „savo“ šalį (USA).
Kaip portalui LRT.lt sako M. Matulytė, pagrindinė parodos žinia – kad V. Šonta dar menkai pažintas.
„Jis žinomas, bet vis dėlto jo kūrybos ir biografijos pažinimo nepakako. Parodoje atveriame dvejų metų tyrimą, atskleidusį jo daugiaplaniškumą – tiek kūrybinį, tiek likiminį. Kai kurios paslaptys jau atskleistos, įmintos. Bet kūriniuose liko daugybė paslapčių“, – teigia kuratorė.
G. Česonis antrina, kad, nors autoriai paprastai sulaukia savo retrospektyvinių parodų, V. Šontai tai nepavyko. Būdamas 40-ies, jis peiliu nudurtas savo dirbtuvėje Vilniuje. Kas žudikas – taip ir nebuvo nustatyta.
„Nespėjo paruošti daugelio dalykų ir gal net pagalvoti apie tai, kaip norėtų išsamiai pristatyti savo kūrybą. <...> Reikėjo pabandyti įminti mįsles, likusias, autoriui iškeliavus. Pabandyti sudėlioti autorių iš likusių kūrybos trupinių. Kai sakau „kūrybos trupiniai“, visiškai nereiškia, kad tai nereikšmingas fotografinis palikimas. Anaiptol. Kartais viena atrasta fotografija pasakoja daugiau negu kito autoriaus didesnis ar didelis ciklas“, – sako pašnekovas.
Kuratoriai neabejoja – tai buvo menininkas, pralenkęs savo laiką.
„Jo kolegos ir menotyrininkai kartoja žodžius, kuriuos jis pasakė jau prieš mirtį: gimiau ne savo laiku ir ne savo vietoje. Tai dabar praktiškai yra ir tas laikas, ir ta vieta, kai pradedame jį suprasti ir pažinti. O kur jis matė savo vietą, niekas nežino“, – sako M. Matulytė.
Sistemos nei aukštino, nei kritikavo
M. Matulytė atkreipia dėmesį, kad labiausiai pažinti V. Šontą galima per jo sovietmečio nuotraukas. Priklausydamas Lietuvos fotografijos meno draugijai, autorius turėjo galimybę realizuoti savo kūrybą, pristatyti ją visuomenei.
„V. Šonta startavo 1973 metų gruodžio 18 dieną kartu su Romualdu Požerskiu Kauno politechnikos institute, jie surengė bendrą parodą. Tai buvo toks rimtas, didelis, stiprus, brandus pareiškimas, kad jau 1974 metais jie priimti į Lietuvos fotografijos meno draugiją ir pradėtos rengti jų parodos“, – pasakoja kuratorė.
Tačiau draugiją, kaip ir kitas kultūros institucijas, kontroliavo KGB. Kaip atkreipiamas dėmesys parodoje, KGB prižiūrėjo fotografų veiklą, keliones į užsienį, atvykstančius svečius, o į organizaciją infiltruoti arba joje užverbuoti asmenys vykdydavo „kuratorių“ užduotis.
„Būtų neteisinga sakyti, kad V. Šonta kūrė į stalčių. Nebent kažko nežinome, bet temas, kurias pradėdavo, užgriebdavo, užčiuopdavo, kurios jam rūpėjo, jis ir realizuodavo. Tik, aišku, vienos rodytos atviriau, plačiau, o kitos mažiau. Kai kas ir visiškai nerodyta“, – akcentuoja M. Matulytė.
Anot pašnekovės, dėl draugijos V. Šonta gavo galimybę išvykti į Paryžių. Ten sovietų valdžia rengė prisistatymą Spalio revoliucijos 70-mečio proga ir UNESCO būstinėje buvo surengta fotografijų paroda.
„O kokios gi respublikos? Žinoma, Lietuvos, nes ji buvo stipriausia ir išraiškingiausia. [Į Paryžių] elementaraus socrealizmo nenuveši, nes visi iš to šaipysis ir niekas netikės. O Lietuvos fotografija buvo labai stipri. <...> V. Šontą komandiravo eksponuoti parodos, nes jis tai puikiai sugebėjo. Be to, mokėjo anglų kalbą, ji padėjo jam komunikuoti“, – sako M. Matulytė.
Savo ruožtu G. Česonis atkreipia dėmesį, kad V. Šontos kūryboje ypač mažai sovietinės sistemos ženklų.
„Jis arba jų tiesiog nefotografavo, arba jie atsitiktinai atsidurdavo. Tos sistemos nei aukštino, nei kritikavo. Toks jausmas, kad jis žiūrėjo kažkur toliau – o kas už horizonto? <...> Nematė reikalo kritikuoti, turbūt ir nebuvo bandymo kažkaip pateisinti tai. Tiesiog atrodė, kad ne tai buvo svarbiausia ar kad kažkas buvo virš to“, – tvirtina kuratorius.
Jautriausia serija
Anot M. Matulytės, bene jautriausia V. Šontos serija yra „Mokykla – mano namai“, šiandien vertinama kaip socialistinės sistemos kritika. Nuotraukose, sukurtose 1980–1983 metais, vaizduojami specialiųjų poreikių, negalią turintys vaikai ugdymo įstaigose.
„Dabar galime taip vertinti ir interpretuoti. Akivaizdu, kad jis atidengia visą santvarkos neigiamybę ir valdžios santykį su vaikais su negalia, su jautriausiais visuomenės nariais, kur jie buvo apgyvendinti, kuo maitinti, kur migdyti ir taip toliau. Bet ar autoriaus tikslas buvo toks? Nesu tikra. Iš to, ką matau, tai jam tiesiog buvo įdomi pati medžiaga, labai turtinga. Tuomet visi fotografai kreipė dėmesį į paprastą žmogų, į kasdienybę“, – dalijasi M. Matulytė.
Pašnekovė teigia V. Šontos darbą mokyklose matanti kaip bandymą pažinti vaizduojamus vaikus.
„Tai nėra pigus smalsumas, kad štai surinksiu tokią egzotiką, paskui ją galėsiu rodyti ir didžiuotis, koks originalus esu. Ne. Tai per daug didelė serija, per daug didelis trejų metų projektas keliose mokyklose su įvairiais vaikais. <...> Čia užsimezgęs ryšys. Toks įspūdis, kad jam norėdavosi grįžti į tas mokyklas, prie tų vaikų, norėdavosi būti su jais“, – pasakoja kuratorė.
„Nepaprastai tikiu šia serija, tuo nuoširdumu, kad nebuvo jokio noro spekuliuoti tais vaikais, piktnaudžiauti. Tai labai atsiveria per vaikų akis, jų žvilgsnius, jų bendravimą. Jis taip priartėja prie jų, kad jie jo nebemato. O jei ir mato, tai žvilgsniai visiškai atviri. Pasitikėjimas begalinis. Tie vaikai iš principo negalėjo pasitikėti nei tėvais, nei auklėtojais taip, kaip staiga pasitikėjo tuo žmogumi, įšokusiu į jų gyvenimą“, – priduria ji.
Slėpta tapatybė ir kadrai
M. Matulytė pasakoja, kad nors sovietmečiu biseksualiam V. Šontai teko slėpti savo lytinę tapatybę, kolegos veikiausiai nujautė ją.
„Tai netrukdė kartu dirbti, bendradarbiauti. Nežinome užkulisių, bet tai, kad nei jis buvo išmestas iš draugijos, nei ribota jo kūrybos sklaida, rodo, kad toje vidinėje bendruomenėje tam tikra tolerancija egzistavo. Gal netgi tai buvo tam tikra apsauga nuo kitų struktūrų, galėjusių vienaip ar kitaip sutramdyti kūrėją būtent dėl homoseksualumo“, – teigia pašnekovė.
Anot kuratorės, vienintelis dalykas, kurio V. Šonta negalėjo, – viešinti tokios tematikos kūrinių, intymių vyrų fotosesijų. Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos baudžiamajame kodekse buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už vyrų homoseksualinius santykius. Sovietmečiu slėpti kadrai iškilo tik po autoriaus mirties.
„V. Šonta mirė 1992 metais, o Baudžiamojo kodekso 122 straipsnis panaikintas tik 1993-iaisiais. Netgi dėl juridinių dalykų jis negalėjo viešai pripažinti, kad yra biseksualus, ir juolab parodyti kūrinių visuomenei. Veikiausiai tai lėmė, kad jis iš slapto archyvo atspaudė labai mažai, vos kelis kūrinius“, – sako pašnekovė.
M. Matulytės teigimu, autoriaus slaptasis archyvas šiandien tęsia gyvenimą. Prie to ypač prisidėjo fotografo bičiulis R. Požerskis.
„Pirmąkart vienas šios temos kūrinių parodytas 1993 metais, kai tik panaikintas tas Baudžiamojo kodekso punktas. Kauno fotografijos galerijoje jųdviejų bendros parodos dvidešimtmečiui skirtoje ekspozicijoje R. Požerskis atspausdino ir parodė vieną kūrinį. <...> Tie kūriniai palengva plinta ir tai, kas bičiulio ištraukta iš archyvo, yra publikuojama, įtraukiama į parodas“, – sako pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad šis fotografo gyvenimo ir kūrybos pjūvis tampa vis aktualesnis.
„Manau, pasiekėme tas atviras duris, kada galima išdidžiai sakyti, kad tarp kūrėjų turime V. Šontą, homoseksualų žmogų, iš sovietmečio atnešusį mums žinutę apie jų slaptą gyvenimą, tais laikais kriminalizuotą. Bet kartu ir bebaimį, nes jis vis tiek gyveno taip, kaip norėjo“, – sako M. Matulytė.
JAV pilietybė ir laisvės siekis
V. Šontos tėvai gimė JAV, tarpukariu abu grįžo į Lietuvą ir čia susipažino. Kaip pasakoja M. Matulytė, jie skatino sūnų domėtis anglakalbe kultūra.
„[JAV V. Šonta] turėjo bičiulių, giminių. Ta terpė įsileido jį gal ne tiek kaip menininką, kiek kaip tiesiog asmenį, kuriam turbūt buvo per mažai ir kultūrinio, ir kitokio pagrindo čia, ką tik atgimusioje, savarankiškoje tapusioje Lietuvoje. Ji dar negalėjo pasiūlyti jam, kaip progresyviam žmogui, galimybių, jau siūlomų Vakarų valstybių“, – sako M. Matulytė.
Turbūt labiausiai siekė būti laisvas. Kas kur jam siūlė tą laisvę, ten jis jautėsi gerai.
G. Česonis
Pasak kuratorės, nuo 1988 metų V. Šonta reguliariai lankydavosi JAV. Kartais ten užtrukdavo ir pusmetį.
„Ten akivaizdaus kūrybos sprogimo kaip ir neįvyko. [Kalifornijoje] jis sukūrė tik vieną nedidelį ciklą „Vakaro nuojauta“, kurį galima pavadinti baigtiniu“, – teigia pašnekovė.
1990 metais Santa Monikos koledže V. Šonta surengė parodą „Fotografijos iš Lietuvos“, o paskutiniais gyvenimo metais gavo JAV pilietybę.
„Konstatuojame faktą, kad jis tikrai gavo pilietybę, nes eksponuojame Amerikos ambasados pažymą, liudijančią, kad JAV pilietis V. Šonta buvo nužudytas <...> ir kad jo JAV piliečio pasas anuliuotas“, – sako M. Matulytė.
Tiesa, G. Česonis atkreipia dėmesį, jog nėra ženklų, kad V. Šonta planavo persikraustyti į JAV visam gyvenimui.
„Toks jausmas, kad jis turbūt buvo pasirengęs gyventi bet kur. Jam visur truputėlį tikdavo gyventi, visada lyg norėdavo grįžti į Lietuvą. <...> Turbūt labiausiai siekė būti laisvas. Kas kur jam siūlė tą laisvę, ten jis jautėsi gerai“, – svarsto kuratorius.
„Tai – tik Šonta“
G. Česonio manymu, savo laiku V. Šonta vertintas, bet ne iki galo suprastas. Vis dėlto jis smarkiai išplėtė Lietuvos fotografijos ribas, o jo kūryboje dėliojamos žinutės išlieka aktualios.
„V. Šonta nebuvo tiek marginalus, bet vis dėlto turbūt niekada nebuvo tarp centrinių figūrų. O dabar matome jį šalia Antano Sutkaus, Vito Luckaus, Algirdo Šeškaus, Alfonso Budvyčio. Tai figūros, turėjusios labai stiprų autorinį balsą. <...> V. Šontos vizualinė kalba ir tuomet buvo, ir šiandien išlieka nauja. Niekas negali to pakartoti. Dirbti su jo negatyvais apskritai bergždžia. Bet ir sekti juo, ir tęsti jį bergždžia, nes tai tik V. Šonta. V. Šontos šviesa, V. Šontos energija. Taškas“, – sako M. Matulytė.
Ji atkreipia dėmesį ir į autoriaus gyvenimo intensyvumą.
„Buvo toks jo gyvenimo veržlumas, kad, atrodo, jam pakakdavo metų pereiti tai, ką kiti nugyvena per dešimtį“, – tikina kuratorė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
