Kaune, Žaliakalnyje, baigtas tvarkyti buvusio kino teatro „Daina“ pastatas. Švenčiant 90-metį, į jį trumpam grįš kinas, čia planuojama rengti koncertus, parodas, erdvės pritaikytos įvairiems renginiams.
„Dainos“ kino teatre rodyti tarpukariu ir sovietmečiu, pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Vėliau pastate buvo sandėlis, kilimų parduotuvė. Neprižiūrėtame pastate kurį laiką gyveno benamiai. Tarpukariu buvusį kino teatrą primena palikti sienų tapybos fragmentai, atkurtos lubos, šviestuvai. Pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
„Originaliai visos sienos buvo tokios melsvos, dangiškos spalvos, tai galima pasvajoti, įsivaizduoti, kaip tai atrodė“, – kalba „Ekskurso“ gidė Eglė Urmanavičiūtė.
Inžinieriaus Antano Breimerio ir architekto Stasio Kudoko projektuotoje „Dainoje“ filmai pradėtas rodyti prieš 90 metų. Gidė E. Urmanavičiūtė sako, tuomet laikinojoje sostinėje veikė keliolika kino teatrų.
„Prestižiniai, aišku, buvo miesto apačioje, Laisvės alėjoje, ir atsidaręs Žaliakalnyje labai visus nustebino, nes buvo modernus, techniškai naujoviškas, jis buvo specialiai pritaikytas garsiniams filmams, turėjo gerą garso įrangą, akustinę sistemą. Taip pat buvo didelis, galėjo talpinti daugiau kaip šešis šimtus žmonių“, – sako pašnekovė.
Šią savaitę „Dainoje“ rengiami koncertai, ekskursijos, po daugiau kaip 30 metų trumpam grįžta kinas.
„Man asmeniškai labai įdomus renginys ir reginys bus, nes bus rodomas kinas ir kartu gros eksperimentinio roko grupė „Sraigės efektas“. Kinas nebylus, tarpukarinis“, – komentuoja „Dainos“ savininkas Andrius Valatka.
„Dainos“ savininkas sako, planuose yra įvairiausi renginiai, o tikslas – kad pastatas būtų gyvas. Pelno jis nesitiki.
„Niekada šio projekto nedariau, nedirbau su „Excel“, nekūriau planų verslo, esu tą daręs anksčiau, žinau, kaip padaryti, bet toks paveldo pastatas, jis... Sunku iš jo padaryti didelį verslą. Net ir mažą verslą“, – kalba jis.
Pastato palėpėje – erdvė parodoms. Pirmoji – fotomenininko Gintaro Česonio „Kaunas – modernizmo miestas“. Jis sako jaučiantis sentimentus „Dainai“ – mokėsi netoliese esančioje Jono Jablonskio gimnazijoje, pirmieji filmai pamatyti būtent šiame kino teatre.
„Tarpukario architektūros vertę supratau tik būdamas 40-ies. Kaip turbūt ir nemaža dalis kauniečių, mes atradome naują miestą. Aš taip tikiu, kad tapatybė, kuri buvo neišgryninta, daugeliui net neegzistavo“, – sako fotomenininkas Gintaras Česonis.
Sutvarkyti pastatą atsiėjo per keturis milijonus eurų. Tai privačios ir ES fondų lėšos, gauta lengvatinė paskola iš Nacionalinio plėtros banko ILTE.
