„Ne man atsakyti, ar pornografija yra blogis, – atvirai teigė radijo žurnalistė Urtė Karalaitė, – bet noriu diskutuoti ir suprasti, kaip ji veikia mūsų kasdienį seksualinį gyvenimą ir ką ji gali atnešti.“
Kovo viduryje turinio kūrėja, laidos „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ įkūrėja LRT KLASIKOJE pristatė drąsią tinklalaidę „Kūno kultūra“, kurioje ji kalbins erotikos ir seksualumo kultūrą tiriančius ekspertus.
U. Karalaitė žada gylį, diskusiją, pastangą atsiplėšti nuo kamuojančių stereotipų. Šiame pokalbyje su žurnaliste diskutuojame apie jos pačios seksualumo sąvokas bei tai, kas ją labiausiai domina šioje sferoje.
– Urte, sėdime LRT klube ir žiūrime į Emilijos Žukauskaitės tapybos darbo nuotrauką. Minėjai, kad ši menininkė tau aktuali, tad kokie jausmai apima žiūrint į paveikslą pavadinimu „Platonic Romance“?
– Jos kūryba man aktuali, nes, pirmiausia, pastebiu žaismę, besijungiančią su seksualumu. Būtent žaismingumas, man atrodo, vienas esminių raktų, ieškant, formuojant savo seksualumą. Šiame darbe seksualumas nėra stereotipinis, jis apima įvairių formų nuogumą, eksperimentą, laisvę ir gamtą.
– Pamėginkime nubraižyti tavo kultūrinio seksualumo įkvėpimų drobę. Kokius garsus, kino vaizdinius ar kitas menines raiškos priemones į ją įtapytum?
– Mano pačios gyvenime yra keletas reikšmingų kūrinių, įprasminančių seksualumą. Pirma, į galvą šauna italų režisieriaus Michelangelo Antonioni filmas „Zabriskie Point“ (1970). Pastarosiomis dienomis grįžau prie jo – šį kartą į akį krito aštuntojo dešimtmečio kinui būdingos sekso scenos.
Būtent žaismingumas, man atrodo, vienas esminių raktų, ieškant, formuojant savo seksualumą.
Jose bučiniai tokie statiški, rodos, kad aktoriai bučiuoja sieną. Bet man įspūdį padarė, kaip žaismingai režisierius perteikia dviejų žmonių geismo sceną – aplink atsiranda daug pantomimiškų personažų, kurie tarsi sustiprina tų žmonių aistrą ir ją ištransliuoja per daugybę kūnų. Pirmą kartą šį filmą mačiau studijų laikais, kažkur 2010 metais. Ko gero, jis stipriai prisidėjo prie to, kaip formavosi mano seksualumo sąvokos.
Taip pat šioje drobėje atsirastų ir Leonardo Coheno kūriniai, kuriantys įspūdį savo kontrastais: jo dvasingumas, o gal net ir religingumas persipina su seksualinėmis patirtimis. Tai atsiveria jo legendiniame kūrinyje „Hallelujah“, kurio tekstas perteikia sumišimą tarp tų skirtingų pasaulių.
Mano paveiksle būtų ir individualūs vaizdiniai – tarp kurių svarbų vaidmenį užimtų gamta. Noriu tikėti, kad joje žmogus labiausiai laisvas, kas ypač svarbu sveikam seksualumui palaikyti.
– O kiek tavo seksualiniam identitetui svarbios kalbinės meno rūšys, pavyzdžiui, poezija?
– Kalba, kaip įrankis ir forma, bendrai man yra labai svarbi. Tarkime, L. Cohenas viename iš savo kūrinių dainuoja apie oralinį seksą, bet mistišku balsu atliekama anglų kalba susiklauso visiškai organiškai. Įtariu, kad lietuviškai tokį nebanalų efektą būtų pasiekti sudėtinga, apie tai dainuodamas Egidijus Dragūnas skambėtų kitaip (juokiasi). Kita vertus, tokie flirto paradoksai – viename kontekste net nešvankiausi žodžiai skamba visiškai normaliai, o kitame neskoningai. Stebiuosi kalbos niuansiškumu, kiekvienos balsės tonacija gali lemti itin daug ir tai įrodo pavyzdys su L. Cohenu.
– Kaip manai, ar turime seksualumo žodyną? Su kokiais sunkumais susidūrei ieškodama savo individualaus flirto balso?
– Lietuvių kalba gali būti buitinė, dažnai operuojame žargonu, o kartais tampame pernelyg saldūs. Visa tai be galo individualu, o man pačiai saldumas ir „poetiškumas“ anksčiau tiko, nors pastaraisiais gyvenimo metais kiek alergizuoja. Sunkiai randu tvirtą ir stiprią poetinę kalbą seksualumo apibūdinimui, bet kalba flirte man taip pat yra labai stipri seksualinės išraiškos forma.
O kalbėti apie erotines patirtis žodyną mes turime, tačiau nelabai mokame juo naudotis. Apie tai pirmojoje „Kūno kultūros“ laidoje ir kalbame, kaip, antai, oficialūs lytinių organų pavadinimai kelia lengvą sumišimą. Šiandien esame ant lūžio ribos, kai žargonas mums vis dar įprasčiau, nei juoką keliantys, „mediniai“, oficialūs terminai.
– Rodos, kad lietuviškame kultūriniame burbule šiuo klausimu tiesiog trūksta brandos.
– Nežinau, ar tik Lietuvoje! Tarptautinėse medijose taip pat sunku rasti originalaus, ne klišėmis pagrįsto erotinės tematikos turinio.
Visgi, Lietuvoje turime menininkų, kuriančių kūniškomis sąvokomis, kaip mūsų minėta E. Žukauskaitė arba dar vienas puikus pavyzdys režisierius Gediminas Šiaulys, netrukus pristatysiantis premjerą „Jūratė ir Kastytis“. Kol kas mačiau tik filmo anonsus, bet erotinės užuominos pastarajame kūrinyje nėra bukos ar banalios. Kai kurie gali jų net nepastebėti, nors man jos akivaizdžios. Manau, svarbu ugdyti savo sąmoningumą ir atsiplėšti nuo klišių ne tik galvojant apie kūną bei seksualumą, bet ir kuriant šiose temose.
– Ar vertini pornografiją kaip problemą? Kaip ji suplokština, paveikia arba išlaisvina mūsų buvimą seksualiniame gyvenime?
– Neturiu daug kompetencijų komentuoti šį aspektą. Tačiau pirmojoje laidoje seksologė Giedrė Jonušienė tai komentuoja ir nenurašo pornografijos kaip savaiminio blogio. Ji mini būdus, kaip žmonės galėtų sveikai šią mediją įtraukti į savo gyvenimą.
Sunkiai randu tvirtą ir stiprią poetinę kalbą seksualumo apibūdinimui, bet kalba flirte man taip pat yra labai stipri seksualinės išraiškos forma.
Kiek teko susidurti su pornografija, panašu, kad net šioje srityje niekas nenori įdėti pastangų kurti originalų, o ne tais pačiais bėgiais važiuojantį, stereotipinius lyčių vaidmenis perteikiantį turinį. Tiesa, ji nebėra tokia standartizuota, kokia buvo savo atsiradimo pradžioje, nors banalius siužetus vis dar, deja, diktuoja auditorija.
– Į šiuos sudėtingus klausimus nebūtina atsakyti iš anksto, galima bent priartėti. Ko gero, tą darysi savo naujoje tinklalaidėje.
– Krypčių ir svajonių turiu įvairiausių, noriu kastis į gylį ir ieškoti šaknų, kaip erotika ir seksualumas skleidėsi mūsų kultūroje per amžius. Mane domina ir pornografijos įtaka kasdieniam seksualiniam gyvenimui, ir dirbtinio intelekto (DI) įrankiai erotikoje, šių sričių rizikos ir privalumai. Tiesa, iš technologijų specialistų girdžiu, kad būdų apeiti įrankių ribojimus ir kurti erotinį turinį DI yra.
– Žurnalistas yra žmogus, kurio nuomonę išgirstame retai, bet jis yra lygiavertis turinio kūrėjas kaip ir pašnekovas. Kokio pokyčio tikiesi savyje po šio ciklo?
– Į šias temas ateinu kaip gana savanaudiška ieškotoja. Tikiuosi, kad gilesni žvilgsniai į šią temą man pačiai gali atnešti žinių, kurių neturiu, ir padės toliau formuoti savo seksualinę tapatybę (šypsosi).
– Baigiant mūsų pokalbį noriu sugrįžti prie „Platonic Romance“. Gal kilo kokių naujų minčių?
– Mes nepakalbėjome apie seksualumo santykių formas. Šio paveikslo pavadinime užkoduotas platoniškas santykis, nors vaizdinė išraiška gana stipriai seksualizuota. Dabar matau kūnų prisilietimą, spalvą, kas atspindi šių dienų prieigos įvairovę. Ko gero, kūrinys kviečia permąstyti, ko gi mes iš tiesų norime, koks seksualumas, santykiai ir jų formatai mums tinka.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
