„Filmo „Alfa“ idėją nešiojausi žymiai ilgiau, dar net neprasidėjus pandemijai, prieš savo ankstesnįjį darbą „Titanė“. Visada galvojau, kad kada nors jį padarysiu. Mąstydama apie savo karjerą, galvojau, kad man reikia šiam filmui labiau subręsti ar turėti daugiau patirties vien dėl to, kad tam tikra prasme yra sudėtingiau kalbėti apie motiną nei tėvą“, – interviu portalui LRT.lt sako prancūzų režisierė Julia Ducournau.
J. Ducournau pirmiausia kino pasaulio dėmesį patraukė savo debiutiniu filmu „Šviežiena“ (2016), kuris kai kurių kino kritikų buvo vadinamas geriausiu dešimtmečio siaubo filmu. Kaip kūno siaubo žanro atstovė antruoju savo filmu „Titanė“ (2021) ji Kanų kino festivalyje buvo įvertinta „Auksine palmės šakele“. Jai apdovanojimą įteikė tuometinis žiuri prezidentas JAV režisierius Spike Lee, apie nugalėtoją kalbėjęs, kad niekada nėra matęs filmo, kur kadilakas apvaisintų moterį. Žiuri įvertino J. Ducournau genialumą ir beprotiškumą.
Beje, J. Ducournau yra antroji moteris istorijoje, laimėjusi aukščiausią Kanų apdovanojimą. Praėjusiais metais Kanų festivalio pagrindinėje programoje ji pristatė trečiąjį, naujausią savo darbą „Alfa“ (2025), tęsiantį kūno tematiką, kuris bus rodomas festivalyje „Kino pavasaris“.
Juostoje kalbama apie naujai pasirodžiusią ligą, per kurią žmonės pamažu virsta marmuru. Istorija pasakojama jaunos paauglės Alfos akimis, kuri stebi, kaip pandemija pasiglemžia vis daugiau žmonių. Jos motina gydytoja stengiasi suteikti ligoniams pagalbą ligoninėje, o jų namuose pasirodo nuo narkotikų priklausomas dėdė Aminas, kuris bando atkurti santykius su seserimi ir dukterėčia Alfa.
Kalbant apie kūnus, man reikia turėti truputį šokio, kitaip aš jaučiuosi nelaiminga.
Kinematografiškai įstabus ir estetiškas filmas naudoja režisierei artimų Nicko Cave`o ir grupės „Portishead“ dainas. Filme vieną pagrindinių, Amino vaidmenį atlieka prancūzų žvaigždė Taharas Rahimas, žinomas iš tokių filmų kaip „Oskarui“ nominuoto „Pranašas“ ir „Madam Web“, kur jis atliko pagrindinio blogiuko vaidmenį.
Po filmo „Alfa“ premjeros Kanų kino festivalyje režisierė dalinosi mintimis apie naujausią savo filmą, kūniškumo tradiciją savo kūryboje ir muzikos svarbą savo kūriniuose.
– Jūsų naujausias filmas „Alfa“ kalba apie pasaulį užklupusią ligą, per kurią žmonės pavirsta į marmurą. Kaip gimė jūsų filmo idėja? Ar ji kaip nors susijusi su pandemija?
– Filmo „Alfa“ idėją nešiojausi žymiai ilgiau, dar net neprasidėjus pandemijai, prieš savo ankstesnįjį darbą „Titanė“. Visada galvojau, kad kada nors jį padarysiu. Mąstydama apie savo karjerą, galvojau, kad man reikia šiam filmui labiau subręsti ar turėti daugiau patirties vien dėl to, kad tam tikra prasme yra sudėtingiau kalbėti apie motiną nei tėvą. Kai galvojame apie pagrindinį veikėją, jis turi išsilaisvinti, nesvarbu, kas benutiktų. Tai kaip ir pagrindinė veikėjo arkos kelionė. Jis turi išsilaisvinti ir tapti savimi.
Priežastis, kodėl manau, kad yra sunkiau kalbėti apie motiną, nes kalbėdami apie tėvo figūrą, mes norime pamatyti patvirtinimą jo akyse. Mums reikia iš jo gauti patvirtinimą, kuris gali tapti ir visuomenės akimis. Kai mes pagaliau nusprendžiame, kad mums to nereikia, suprantame, kad pagaliau galime būti savimi. Tačiau kalbant apie motinos figūrą, tai yra visiškai kitas egzistencinis dalykas. Mes atsiplėšiame nuo savo kilmės, nuo kūno, kuris mus pagimdė. Vienu ar kitu būdu mes įsivaizduojame, kas esame arba bent jau turime idėją.
Todėl labai sunku save emancipuoti. Tačiau kai tai pavyksta, mes galime save kurti, atrasti save iš naujo. Tai ne tik atsiplėšimas nuo motinos, bet ir nuo savo pirmapradžio. „Alfa“ yra apie du atsiskyrimus, todėl jis labai sudėtingas. Galvojau, kad man nepavyks sukurti šio filmo, kol nebūsiu šešiasdešimties ar septyniasdešimties. Tačiau aplinkybės privertė mane jo imtis dabar. Pradėjau rašyti kitą scenarijų, bet vienu metu pagalvojau, kad jaučiuosi pernelyg patogiai.
Taip pat pradėjau nuobodžiauti. Supratau, kad viską, ką norėjau pasakyti, jau pasakiau savo ankstesniuose darbuose, todėl ištryniau scenarijų. Mano prodiuseriai tikėjosi iš manęs ko nors naujo ir aš vis klausiau savęs – kas dabar? Jaučiausi labai nepatogiai, kad turiu kurti filmą, kurio, manau, negalinti režisuoti. Toks būtent ir yra „Alfa“.
– „Alfa“ yra labai atviras filmas. Jaučiu, kad jūs pakvietėte žiūrovus tapti jo dalimi. Po filmo „Titanė“ kalbėjote, kad režisuojate kūnus, o ne žodžius. Šiuo kūriniu atrodo, kad tęsiate savo darbą. Gal galite papasakoti, kaip šį kartą įsivaizdavote, kaip turi atrodyti kūnai? Šioje juostoje jie pavirsta marmuru. Todėl kūno judesiai, šokis, viskas atėję iš jūsų pirmųjų dviejų filmų dabar susijungia su akmeniu.
– Žinote, juokinga, kad taip sakote, nes man ne tai didžiausias skirtumas. Šiame filme svarbiausia žodžiai, kuriuos minėjote. Tai yra pirmas filmas, kuriame didžiąją jo dalį turime išbaigtus dialogus. O man tai kelia didesnę baimę – ne tik rašyti scenarijų, bet ir režisuoti. Kalbant apie darbą su aktoriais, tam reikia visiškai kitų įgūdžių. Tai patyriau jau anksčiau, bet ne tokiu mastu. Todėl tikrai bijojau.
Kalbant apie kūnus, man reikia turėti truputį šoko, kitaip aš jaučiuosi nelaiminga. „Alfoje“ įdomiausias yra Taharo Rahimo veikėjo kūnas. Kai parašiau scenarijų ir daviau jam perskaityti, supratome, kad mums net nereikia apie jį kalbėti. Aminas yra priklausomas nuo narkotikų. Jis serga, todėl žinome, kaip jis turi atrodyti. Net nebuvo iškilęs klausimas.
Kai jis sutiko vaidinti, Taharas žinojo, kad sudarėme bežodį paktą. Jo kūnas turėjo transformuotis, bet ne aš turėjau nuspręsti kaip, o daktarai. Neturėjau teisės jam sakyti, kiek jis turi sverti. Su juo dirbo daug daktarų, mitybos specialistai prižiūrėjo, ką jis valgė.
Proceso metu mačiau, kaip mažėja Taharo svoris, dėl to aš niekada neabejojau, nes jis yra lygiai toks pat kaip ir aš. Kai jo galvoje gimsta idėja, jis eina iki galo kaip buldozeris. Savo mintyse jo kūną panašiai ir įsivaizdavau. Pavyzdžiui, Taharo viršutinė kūno dalis yra labai raumeninga. Žinojau, kad numetus svorį, ji liks tokia pati, nes toks jo kūnas. Jo rankos nebus smulkios, todėl mane tai privertė iškart galvoti apie apšvietimą.
Kaip aš apšviesiu jo kūną? Kokiais kampais? Juk jis deda tiek daug pastangų. Privalau kameros ir apšvietimu parodyti, kaip sunkiai jis dirbo. Prisimenu vieną kadrą, kuris puikiai parodo, kas yra Aminas – angelas, netekęs sparnų.
Vienos scenos pabaigoje yra kadras, kai veikėjai verkia ir jis lieka vienas baltoje šviesoje. Aminas į mus nukreipęs nugarą ir krenta žemyn. Aš su Taharu ilgai dirbau, kad būtų tinkamai pasirengta, todėl žinojau, jog jo mentės atrodys kaip nukirstų sparnų. Tada aš pradėjau apie jį galvoti kaip apie kritusį angelą. Būtent per Taharo kūną man gimė idėja, ką aš darysiu su jo veikėju.
– Filmo pradžioje labai subtiliai pamažu atskleidžiate, kaip atrodo ligos paveikti žmonės. Tai įdomus būdas supažindinti žiūrovus su veikėjus užpuolusia liga.
– Iš pat pradžių nusistačiau dvi taisykles: niekada nerodyti, kaip adata įvedama į veną, ir niekada nekurti įvykio aplink marmurinį kūną. Todėl ligonius pristatau labai dalykiškai. Kamera seka medicinines procedūras, kaip Maman dalina maistą žmonėms. Mes matome, kaip jie atrodo. Daktarė eina prie kito žmogaus ir jis atrodo taip pat. Niekada iš to nenorėjau padaryti kažkokio įvykio ar performanso. Mes tiesiog sekame, kaip ji rūpinasi ligoniais. Tas pats vyksta ir su mokytojo partneriu.
Pirmą kartą jį pamatome per žmonių, sėdinčių laukimo kambaryje, reakcijas. Jie užsideda kaukes ir pasideda savo daiktus ant šalia esančių tuščių kėdžių, nes jie nenori, kad jis atsisėstų šalia jų. Tik tada jį pamatome. Ir net tada pirmas kadras yra neryškus. Tuo norėjau pasakyti, kad filme yra žmonių, kuriems reikalinga pagalba. Tai nėra cirkas. Mano filmas yra apie sergančius žmones. Man svarbu parodyti juos kaip žmones, kuriems reikalinga pagalba.
– Filme vienoje vietoje pasakoma: „Tai sunkus metas vaikui.“ Man šie žodžiai yra filmo širdis, nes jaučiau lyg vyresnioji karta nuvilia vaikus. Visos pandemijos – tai būtų AIDS, koronavirusas ar narkotikai – kiekvienoje kartoje. Ar norėjote tai patyrinėti? Ar norėjote šiuo filmu pakomentuoti, kad naujajai kartai perduodame pasaulį, kuris yra sugriuvęs?
– Tai dalis tiesos, nors asmeniškai nesijaučiu patogiai su šia idėja. Aš rodau tai, ką pati jaučiu ir matau. Todėl nevadinčiau to komentaru. Žinoma, kažkas yra. Ir vėl, kai mes kalbame apie kartų traumą, kuri yra šio filmo šerdis, juostoje paliečiame neišsakytus dalykus, kiekvieną mirtį, kuri paveiks kitą kartą ir kuriamą pasaulį. Ir dažniausiai tas daromas poveikis yra blogas. Viskas, ką praleidžiame pro akis ar priverčia mus sustingti, turės bauginantį domino efektą per ateinančius kelerius metus.
Mes tai žinome, nes esame šio ciklo pradžioje. Apie tai baisu galvoti, nes nežinome, kada tai pasibaigs. Ši šoko padėtis, kurioje esame, yra labai sudėtinga. Todėl su ja sunku susidoroti kasdieninėje aplinkoje, nes asmeniškai jaučiuosi kalta, patirdama tokį šoką. Mano būdas su tuo dorotis – grįžti į praeitį.
Žinoma, kad pandemijos, kurios palietė skirtingas kartas, padarė poveikį ir su tuo sutinku. Tačiau norėčiau pabrėžti, ką mano tėvai visą laiką man kartojo, kiekvienas pacientas yra skirtingas atvejis. Juk visi yra skirtingi. Negalima gydyti dviejų žmonių tuo pačiu būdu, net jei jie užsikrėtę ta pačia liga. Todėl buvo labai svarbu parodyti ne tai, kad jie miršta, o tai, kad jie nėra gyvi. Man svarbu, kad pabaigoje Aminas ir Maman yra brolis ir sesuo, ir jų santykiai išlieka tokie pat, kai jis uždeda savo pirštą ant jos nosies. Nes net ir tada tai parodo, kad tai jis Aminas.
– Norėčiau pakalbėti apie garsą. Mes jaučiame daug tuščių garsų ligoninėje. Todėl pagalvojau apie muzikos pasirinkimą. Filmas prasideda su „Portishead“, taip pat jame groja N. Cave`as, „Tame Impala“. Ar tai padeda paryškinti tylą?
– Aš esu labai konkrečiai renkuosi muziką. Šiuo atveju nekalbu apie garso takelį. Dainos, kurias pasirenku, atsiranda rašant scenarijų. Ir jos nejuda. Niekada nekeičiu savo nuomonės, nors kartais gal ir turėčiau. Muziką renkuosi pagal daug veiksnių. Pirmiausia, man svarbu dainos žodžiai. Jie turi rezonuoti su scena.
Pavyzdžiui, daina „Mercy Seat“, kurioje kalbama apie mirties neišvengiamybę. Žinoma, žinau, kad ji yra apie kalinį, laukiantį egzekucijos. Bet jeigu į dainą žiūrime plačiau, iš tiesų ji yra apie neišvengiamybę to, kas ateina. Todėl ši daina buvo naudojame scenoje, kur veikėjai jaučiasi truputį išlaisvinti. Skamba žodžiai, kad jis nebijo mirti. Filme Aminas jaučiasi taip pat. Todėl jeigu žiūrite filmą antrą kartą, galite tai pamatyti retrospektyviai. Suprantame, kad jo jau nebėra. Man tai labai brangu.
Dėl „Portishead“, aš buvau paauglė, kai išėjo jų daina. Aš esu didelė jų gerbėja. Bet kas svarbiau, aš pasirinkau jų dainą „Roads“ dėl pabaigoje skambančių žodžių – kodėl viskas taip neteisinga? Ir mes baigiame filmą šiais žodžiais, pasirodančiais ekrane. Man tai yra filmo jausmas. Kas mums atsitiko, kad viskas pasisuko tokia nelemtinga kryptimi?
– Jūsų tėvai yra gydytojai. Kaip tai paveikė jūsų kūrybą? Ypač dėl to, kad esate žinoma kaip kūno siaubo žanro atstovė.
– Žinoma, jie padarė labai didelę įtaką mano kūrybai. Vargšai mano tėvai. Atvirai, nežinau, ką pasakyti. Aš tiek daug kalbėjau apie tai, kad man atrodo, jog tai nėra jokia naujiena. Beje, mano tėvams jau kažkiek pabodo, kad apie juos nuolatos kalbu per interviu.
– Garsiausias kūno siaubo žanro atstovas režisierius Davidas Cronenbergas yra sakęs, kad esate jo dvasinė dukra.
– Man labai pasisekė, kad pavyko daug kartų sutikti Davidą. Ir gan keista, bet kiekvieną kartą, kai susitinkame, visada labai ilgai kalbamės. Taip tikrai nenutinka su bet kuo. Nežinau, ar esu jo dvasinė dukra, bet mūsų santykiai yra kažkuo artimi. Kiekvieną kartą susitikus jaučiu, kad mūsų smegenys turi tą pačią vibraciją.
Dainos, kurias pasirenku, jau atsiranda scenarijaus rašymo metu. Ir jos nejuda.
– Ar jaučiate tą pačią giminystę su N. Cave`u?
– N. Cave`as yra vienas mano didžiausių dievaičių. Aš niekada nesu jo sutikusi, bet labai norėčiau. Kaip ir sakiau anksčiau, muzikos žodžiai man yra kaip scenos įgarsinimas. N. Cave`as yra poetas. Jis yra išleidęs daug poezijos knygų, kurios nuostabios. Ir šiuo atveju, aš leidžiu menininkui, kuriuo žaviuosi, filme kalbėti savo kūryba.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
