„Tai nėra kažkokia etiketė, žyminti skurdo vienetą, esantį socialinėje atskirtyje ar rizikos šeimoje. Galima prikabinti daugybę epitetų ir apibrėžimų, bet man visada buvo įdomūs konkretūs žmonės. Faustina, Česlovas, Povilas ir visi kiti. Tai bandymas kiek įmanoma autentiškiau pažvelgti į socialinę atskirtį“, – apie ciklą „Sutikau žmogų“ portalui LRT.lt pasakoja fotografas Artūras Morozovas.
Daug metų po pasaulį keliavęs dokumentikos fotografas galiausiai savo kamerą nukreipė į Lietuvą. Beveik aštuonerius metus kurtame fotografijų cikle „Sutikau žmogų“, virtusiame fotoesė knyga ir socialinės dokumentikos filmu (rež. Gailė Garnelytė), A. Morozovas atsigręžia į socialinės atskirties, nepritekliaus ir kasdienybės regionuose temas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- A. Morozovas pasakoja, kad ciklo „Sutikau žmogų“ idėja atėjo iš smalsumo suprasti, kas yra ta tylioji visuomenės dalis.
- Pašnekovas pabrėžia, kad Lietuvoje nepriteklius nebereiškia maisto trūkumo, o daugeliui būti atskirtyje yra nepatogu, bet labai stabilu.
- Fotografo manymu, nėra „dviejų Lietuvų“: „Važiuojant per Lietuvą nėra jokių pasienio postų nei blokpostų.“
- Anot pašnekovo, tuštuma socialiai neegzistuoja – ji visuomet kažkieno užpildoma, o populistiniai naratyvai ar Kremliaus dezinformacija visuomet budrūs.
- A. Morozovas pats persikraustė į kaimą: „Regionų tematika man tapo labai artima, nes pamačiau, kiek daug aš, kaip miesto žmogus, nežinojau.“
– Ciklą „Sutikau žmogų“ kūrei kone aštuonerius metus. Bet apskritai esi keliavęs per įvairias socialinės atskirties erdves. Knygos įžangą pradedi dar nuo 2008-ųjų rugpjūčio Tbilisyje, joje minimi ir 2016-ųjų Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento rinkimai. Į ją sudėtos ir tavo patirtys Ukrainoje, ir įspūdžiai iš senųjų Kauno knaipių. Kaip savo darbuose nusprendei vystyti būtent socialinės skirties ir visuomenės susiskaldymo temas, dar per tokius skirtingus kampus?
– Knygoje miniu tas patirtis, nes jos atvedė iki šios temos. Viskas išėjo natūraliai. Kaip visi fotožurnalistai, keliavau, dalyvavau daugybėje istorijų, nušviečiau jas, bandžiau kažką papasakoti. Turbūt kaip visi žurnalistai, buvau lavintas būti ekspertu kažkokiais klausimais, turėti nuomonę.
Tačiau keliaujant, ypač patirtyse kariniuose konfliktuose, mane visąlaik jaudino viduje kirbanti intuicija, kad yra kažkas, apie ką mes nekalbame. Juk keliaudamas sutinki daug žmonių, lydinčių tavo istorijas, pas juos apsistoji, kitų klausi informacijos, jie tau arba tu jiems padedi, kažkam atsitikus. Bet tų žmonių gyvenimai nepatenka į tavo žurnalistinį pasakojimą.
Jei važiuoji į konfliktą, tavo pasakojime figūruoja kariai, politikai, migrantai. Bet man pasidarė įdomu, ką jaučia tas vietinis žmogus ir kaip jis išgyvena tuos istorinius lūžius. Ar tai būtų Kauno knaipės, tie senieji barai, ar žmonės, kuriuos sutikau, dirbdamas Ukrainos fronte ar Sakartvele. Nejučia ėmė kauptis toks darbų archyvas, ilgainiui jis man pasidarė įdomesnis nei mano žurnalistiniai pasakojimai. Tai nuotraukos, kurias nusispaudžiau sau. Įsiamžinau sau kaip atsiminimą apie žmogų, kažkokią vietą ar situaciją. Tai ir atvedė iki šios temos.
Man rūpi, kaip gyvename savo šalyje, kaip ji klostosi, kaip žmonės jaučiasi, būdami visuomenės dalimi. Natūraliai pradėjau galvoti apie socialinę atskirtį. Nustebino, kad kaip žurnalistai neužgriebiame visko. Paradoksalu, kad turbūt mažiausiai rašome apie didžiąją visuomenės dalį.
Tai žmonės, kurie gyvena įprastus gyvenimus, dirba dažnus darbus su minimaliu užmokesčiu. O gal išgyvena sudėtingesnes nepritekliaus sąlygas, galbūt gauna socialines pašalpas, eina per sunkumus. Neretai tai vadinama įprastu gyvenimu ir iššūkiais. Ir tai bene rečiausiai girdima žiniasklaidoje.
– Kodėl po daugybės metų darbo karštuosiuose pasaulio taškuose nusprendei atsigręžti į Lietuvos regionus?
– Esame labai nedidelė šalis, visi tampriai susiję. Galima kalbėti apie socialinę atskirtį, segregaciją JAV ar netgi Ukrainoje, didžiulėse šalyse, turinčiose daug istorinių peripetijų, niuansų, tam tikriems regionams būdingų bruožų. O mes – vienas socialinis audinys.
Tad ši idėja atėjo iš natūralaus smalsumo, kas yra ta tylioji visuomenės dalis. Kaip atrodo kasdienybė žmogaus, gyvenančio miške, name be elektros? Kaip gyvena koks nors keistuolis iš daugiabučio namo, kurį sutinki laiptinėje ir tik pasisveikini? Per kokius iššūkius eina išsiskyrusi daugiavaikė mama mažame miestelyje?
Svarbu pasakyti, kad atskirtis ir nepriteklius nėra būdingas vien regionams. Mane nustebino, kad regione nepriteklius lengvesnis, nes gyveni bendruomenėje. Jei eini į parduotuvėlę kažko nusipirkti, vis tiek pasikalbėsi su kaimynu, gal padės tau malkas pakapoti. Visi daug labiau susiję. O mieste gali gyventi devynaukščio laiptinėje ir būti tiesiog išgeriantis laiptinės keistuolis. Vienas knygos veikėjas taip ir mirė. Niekas net nežinojo, kas atsitiko. Tik nustojo matyti jį laiptinėje.
Be to, ir dėl šiandienio karo grėsmių fono žvilgsnis krypsta į Lietuvą. Noras, kad visi jaustumėmės valstybės dalimi. Noras suprasti, kaip čia gyvename. Negaliu sakyti, kad tai susiję su nacionaliniu saugumu. Bet turbūt šalies saugumas kažkiek priklauso nuo to, kaip žmonės joje jaučiasi, kiek yra įsipareigoję savo šaliai, dalyvauja jos statyboje. Tad ši tema, kad būtų kuo mažiau susiskaldymo, man pasirodė labai aktuali.
– Minėjai, kad segregacija tarp tavo apkeliautų šalių – JAV, Sakartvelo, Ukrainos, Lietuvos – skiriasi. Kokie esminiai skirtumai?
– Pirmiausia tai, kad mes esame sėkminga, turtinga valstybė. Lietuvoje nepriteklius nebereiškia maisto trūkumo. Vis tiek gali gyventi pakankamai oriai, gali būti išgirstas. Man buvo malonus siurprizas miesteliuose bendrauti su socialiniais darbuotojais: kaip visi vieni apie kitus žino, apie žmones, kuriems reikia pagalbos. Yra nuolatinis dėmesys, bendravimas, jų gyvenimų sekimas, jei kažkas atsitinka.
JAV, Ukrainoje, Sakartvele, netgi Rusijoje visiškai kiti bruožai. Ten žmogus gali būti kaip skruzdėlytė, kuri išnyksta, ir niekas jos nepasigenda. Ypač JAV. Šalis turi daugybę žiaurių vidinių kapitalistinių sąlygų žmogui gyventi. Jei ten suklumpi, nepaprastai sudėtinga atsistoti. Rusijoje išvis – pats režimas tave siunčia myriop, nes žino, kad tavęs niekas nepasiges, tu absoliučiai nieko nereiški valstybei.
– Kokį vaizdą susidarei, keliaudamas po mūsų šalį? Ar išties egzistuoja „dvi Lietuvos“?
– Važiuojant per Lietuvą nėra jokių pasienio postų nei blokpostų. Kalbama ta pačia kalba, tie patys pinigai, tokie patys žmonės. Nėra „dviejų Lietuvų“. Bet reikia nepamiršti, kad, nors mūsų šalis išaugino jau dvi tris pilnamečių kartas po to, kai atgavo Nepriklausomybę, dešimtasis dešimtmetis atnešė labai daug sudėtingų iššūkių, ypač regionams, ir paveikė vieną ar net dvi kartas žmonių. Perversmų žmonių, liudijusių atgautą Nepriklausomybę. Dauguma jų išpildė savo svajonę – tapo šalies kūrėjais, statybų dalyviais, kiti atsitraukė, pasimetė.
Kartu tai buvo sudėtingas iššūkis, nes pasikeitė gyvenimas, nebeliko kolūkių, 60 metų vyravusios primestinės gyvenimo formos. Pradėjo tuštėti miesteliai ir kaimai, eižėti visas tas audinys. Tai tapo iššūkiu žmonėms įsitvirtinti, išlikti. Kaip dabar ieškoti darbo? Važiuoti kažkur į miestą? Ne visi tam ryžosi.
Pamačiau tokį Lietuvos paveikslą, kad iš tikrųjų yra daugybė opų. Pavyzdžiui, švietimas regionuose, kultūros prieinamumas, transportas irgi kuria tam tikrą geografinę atskirtį. Yra tokių dalykų, bet man atrodo, visiškai normali ir sveika šalis, sprendžianti kylančius iššūkius. Einame ir turbūt nuėjome daug toliau negu panašaus likimo ištiktos šalys, negu patys galėjome anuomet svajoti.
Apskritai fotografui keliauti per Lietuvą yra ypatinga. Dažnai susiduriame su stereotipais apie lietuvių šaltumą, uždarumą, nepatiklumą ar regionų atsilikimą. Tačiau sutikau daugybę išsilavinusių žmonių, turinčių ypatingą ryšį su savo gyvenamąja vieta, net jei jie patiria socialinę atskirtį. Jie yra vietos ambasadoriai. Jiems rūpi jų gyvenamoji erdvė ir bendruomenė, jie ją stato, stengiasi, kad ten viskas būtų geriau.
– Pažeidžiamiems žmonėms įsileisti į namus nepažįstamąjį su fotoaparatu reikia didelio pasitikėjimo. Kaip jį užsitarnavai? Ar šiuo atveju irgi žlugo šalto, neprieinamo lietuvio stereotipas?
– Iš dalies taip. Pradėjęs šią seriją, galvojau, kad niekas nenorės bendrauti su nepažįstamu žmogumi, juolab su fotoaparatu įsileisti į namus. Ypač kai gyveni ne taip, kaip rodo „Žmonių“ žurnalo viršeliai. Tačiau visos durys atsivėrė.
Vis galvojau, kodėl žmonės taip drąsiai sutinka įsileisti ir pasakoti savo istorijas. Po kelių susitikimų interviu natūraliai virsdavo tokiais pokalbiais, tarsi kalbėtum su bičiuliu. Pasakojimai būdavo labai atviri. Kartais net stebinančiai atviri. Tada supratau, kad yra nepaprastai daug vienišumo. Ypač tarp žmonių, išgyvenančių socialinę atskirtį, pažeidžiamų, kuriems paprasčiausias dėmesys – pokalbis ar fotografija – pirmiausia reiškia jausmą, kad „mane kažkas mato“.
Jei važiuosite į kokią miestelio ar kaimo šventę, pamatysite, kad tie, kurie gauna socialines išmokas, visąlaik stovi atskirai, savame rate nuošaly. Jų bendravimas gana izoliuotas. Ir staiga atsiranda kažkoks keistas žurnalistas, fotografas, kuris kalbina apie vaikystę, tėvus, prisiminimus, kartu eina, palydi, būna svarbiais gyvenimo momentais. Aišku, kad tai svarbus dalykas. Čia iškyla ir etinis klausimas – kaip elgtis tinkamai, kad nepadarytum žmogaus nuo savęs priklausomo. Gali būti, kad jis pasakos tai, ko net nenori, vien todėl, jog galbūt kitąkart nebeatvažiuosi.
Šią seriją pradėjau, ant lapelio susirašęs, ko negalima daryti, kad išlaikyčiau distanciją su kalbinamu žmogumi. Tai greitai pasikeitė. Jau po pirmų mėnesių atėjo apsisprendimo momentas: arba esu etiškas, profesionalus žurnalistas ir visą pasakojimą einu paviršiumi, arba neriu gilyn, megzdamas žmogiškas draugystes, santykius su visomis pasekmėmis. Man atrodo, kad būtent todėl šis pasakojimas ir tapo įdomesnis. Tai peržengia įprastus žurnalistinius rėmus.
– Tiek knygoje, tiek filme matome daug labai skirtingų žmonių: Povilą, Faustiną, Oksaną, Ritą, Danutę, Ivaną… Gal papasakotum kelias labiausiai įsiminusias istorijas ar momentus?
– Per tuos metus jų buvo tikrai nemažai. Rašydamas šią knygą, grįžau prie pačių pirmųjų pokalbių. Perklausiau senus įrašus, peržiūrėjau nuotraukas. Labai aiškiai pamačiau tą ilgą kelią ir kiek daug visko įvyko. Ne tik man, bet ir žmonėms, kuriuos fotografavau, kurių gyvenimus sekiau. Labiausiai stebina žmogiškasis stiprumas. Jei ant manęs užkristų tokia našta, kaip kad vienam ar kitam, kuriuos aprašau, atsitiko, nemanau, kad galėčiau atsitiesti. Bet žmonės atsitiesia. Tas nepasidavimo jausmas.
Kai pradėjau šią seriją, atrodė, užteks apvažiuoti Lietuvą, paimti kelis interviu ir parašysiu knygą. Vienų metų darbas. O viskas išsitęsė beveik iki aštuonerių metų. Ir vis tiek dar liko tiek klausimų, kad galėčiau tęsti.
Važiuojant per Lietuvą nėra jokių pasienio postų nei blokpostų. Kalbama ta pačia kalba, tie patys pinigai, tokie patys žmonės. Nėra „dviejų Lietuvų“.
Viena įdomių temų buvo švietimas. Pamenu, su vienos šeimos vaikais ėjome per miestelį, kalbėjomės. Pro šalį pravažiavo automobilis su juokingais vardiniais numeriais. Parodžiau pirštu, o jie sako: „Nemokame skaityti.“ Vienas buvo devintokas, kitas – septintokas. Kaip tai – nemokate skaityti, nors keliami iš klasės į klasę? Regionuose mažos mokyklos nuolat išgyvena uždarymo baimę. Kiekvienas mokinio krepšelis tampa gyvybiškai svarbus.
Dar labai jaudinantis momentas buvo matyti, kaip vaikai auga. Fotografavai dvylikametį berniuką, o dabar jis jau aštuoniolikmetis – suaugęs vyras.
– Minėjai, kad gana greitai atsisakei minties apie profesinį atstumą. Kaip suprantu, ryšys su herojais tapo labai asmeniškas, atsirado prisirišimas. Galbūt buvo istorijų, kurių taip ir nepaviešinai, nes atrodė per daug jautru, intymu?
– Šis pasakojimas sukėlė daug etinių iššūkių, nes laiko tarpas ilgas. Seki žmonių gyvenimus ir natūraliai prieini labai arti. Žmonės prisileidžia. Man dažnai kildavo vidinė dilema, kiek atvirai pasakoti. Buvo daug situacijų, kai nebūdavo interviu. Viena yra, kai žmogus pasakoja interviu. Kita – kai būni su juo ir šiaip kalbiesi. Tai gana atviras pasakojimas. Bet juk gyvenime ne viską viešiname ir ne viską sakome garsiai.
Reikėdavo vis priminti žmogui, kad vyksta knygos ruošimas, jog tai interviu. Kartais tiesiai paklausdavau: ar tikrai galiu tai rašyti, fotografuoti? Vis dėlto čia labiau užsimezgė žmogiškas ryšys. Todėl knyga ir vadinasi esė. Tai nėra grynai žurnalistinis ar dokumentinis pasakojimas, bet kartu tai ir ne romanas. Viskas tikra. Knyga sudaryta tarsi iš dviejų formatų: per interviu užfiksuotų pasakojimų ir mano paties užrašų.
Tikrai buvau maloniai nustebintas, kaip atvirai žmonės mane prisileido, kiek pasitikėjo. Kartu ir nerimauju, kaip jie perskaitys savo istorijas. Juk su kai kuriais bendravome aštuonerius metus ir staiga visa tai tampa tekstu. Užrašyta raidėmis tai gali kitaip atrodyti. Tiesa, kai kam parodžiau iš anksto. Džiaugiuosi, kad sutiko ir viskas pasirodė gerai.
– Net pavadinimas nurodo labai artimą ryšį – „Sutikau žmogų“.
– Taip. Tai nėra kažkokia etiketė, žyminti skurdo vienetą, esantį socialinėje atskirtyje ar rizikos šeimoje. Galima prikabinti daugybę epitetų ir apibrėžimų, bet man visada buvo įdomūs konkretūs žmonės. Faustina, Česlovas, Povilas ir visi kiti. Tai bandymas kiek įmanoma autentiškiau pažvelgti į socialinę atskirtį.
Mes, dokumentikos fotografai, siekiame to autentiškumo – kad mūsų buvimas aplinkoje jos iš esmės nepakeistų. Todėl ir santykis turi būti ilgesnis, kad žmonės prie tavęs priprastų, kad išsitraukus fotoaparatą viskas staiga nepasikeistų, kad nepastatytum žmonių į nepatogią padėtį.
– Turėjai gražų ritualą savo herojams nuvežti atspausdintas nuotraukas. Kodėl tau tai svarbu? Kaip jie reaguodavo?
– Įdomu, kad žmonės nesureikšmina pačių nuotraukų. Regis, jiems svarbiau būti nufotografuotiems, nei gauti tą nuotrauką. Galvojau, kodėl taip yra. Atsakymas atėjo Ukrainoje. Ten irgi buvo panašių situacijų. Kariai dažnai prašydavo: ar gali mane nufotografuoti? Nufotografuodavau. Klausdavau, kaip galėčiau pasidalinti nuotraukomis, o jie sakydavo – nereikia, viskas gerai. Galvodavau – ką iš tikrųjų tai reiškia?
Po kurio laiko supratau, kad tai turbūt noras įsiamžinti istorijoje. Štai, aš čia buvau, egzistavau. Panašiai ir su socialinėje atskirtyje esančiais žmonėmis. Buvo pora žmonių, kurie labai nudžiugo, gavę nuotrauką, pasikabino ją prie lovos, o atėjus svečiams parodo: „Čia mane nufotografavo.“ Tarsi tai būtų įrodymas, kad aš gyvenu, kad mane mato. O jeigu mato ir nufotografuoja, vadinasi, tarsi ir palaiko, supranta.
Tai supratingumo, noro būti pamatytam ir suprastam išraiška. Tas „pamatytam“ turbūt yra svarbiausia. Čia slypi humanistinės fotografijos esmė. Kaip yra sakiusi Viktorija Daujotytė, humanistinė fotografija – apie tai, kad tu esi čia ir aš tave matau. Ne tai, kad aš esu čia, tu ten ir tu man tik fotografinės kompozicijos elementas. Ne. Mane domini tu. Kirtis dedamas ne ant fotografo, o ant fotografuojamojo.
– Tai atrodo ypač aktualu, kalbant apie „nematomą“ visuomenės dalį.
– Taip. Jei gyveni mažame kaimelyje ir pas tave atvažiuoja žmogus su fotoaparatu, tai jau įvykis. Ypač jei tame kaimelyje gyvena 10 ar 15 žmonių. Kartą atvažiavau pas vieną savo pasakojimo herojų Povilą į labai mažą kaimelį. Nuėjau į vietos parduotuvę nupirkti lauktuvių. Fotoaparatas jau kabėjo ant kaklo. Pardavėja klausia: „Turbūt atvažiavote fotografuoti Povilo?“ Sakau: „Taip. Iš kur žinote?“ Sako: „Jis jau savaitę vaikšto ir visiems pasakoja, kad apie jį rašo knygą.“ Tam žmogui tai tikrai svarbu.
Nuoširdus pokalbis yra galingas dalykas. Aš nei vertinu, nei teisiu, neklausinėju apie išmokas ar darbus. Mane domina bendražmogiški dalykai. Tai priešprieša toms tragiškoms laidoms apie socialinę atskirtį. Norėjau išvengti klišių ir turėti kitokį priėjimą. Todėl fotografavau juostine kamera. Ji ne tokia greita kaip skaitmeninė, kur gali pliaukštelėti net nepridėjęs prie akies. Čia reikia įsižiūrėti, sufokusuoti.
– Ar radai atsakymų, kodėl taip sunku ištrūkti iš nepritekliaus ir socialinės atskirties? Kiek tai asmeniniai pasirinkimai, o kiek sisteminės pasekmės?
– Ši istorija mane labai praturtino viduje. Pradėjau ją kaip fotožurnalistas, turėdamas aiškią nuomonę. Atrodė, kad viskas paprasta. Arba dirbi, arba nedirbi, arba stengiesi dėl savęs ir savo ateities, arba nesistengi. Tai labai naivus ir primityvus požiūris. Ir labai pavojingas, nes kai jis įsivyrauja, atsiranda įžeidžiančių, žeminančių epitetų. Atsiranda tas pleištas.
Pirmas dalykas, kurį supratau, – viskas labai kompleksiška. Už kiekvieno pasirinkimo ar veiksmo slypi priežastys, kurios gali būti nulemtos aplinkos, kurioje augai, vietovės, kur gyveni, santvarkų pasikeitimų. Pokalbiuose visada stengdavausi prieiti prie taško, kur, atrodo, visų mūsų gyvenimai buvo vienodi. Gal dešimtoje klasėje, kai visi dar svajojame, kuo būsime, kokius namus kursime, kokią šeimą turėsime.
Ir ima, kažkas gyvenimiško, neplanuoto nutinka. Šalia vienų būna rūpestingi tėvai, atidūs mokytojai, palaikymas. O kiti lieka visiškai vieni. Niekas neparemia, nėra įpročių, kaip elgtis, socialinių įgūdžių, nes vaikystė buvo labai sunki ir tu taip pat augai be didžiųjų pamokų. O jei dar alkoholis... Yra kritikuotina Oscaro Lewiso skurdo kultūros teorija – kad skurdas perduodamas kaip tradicija, iš kartos į kartą. Kalbu apie tam tikrą įpročių bagažą.
Tai, sakyčiau, stipriai lemia vaikystė. Daug žmonių nuo vaikystės turi savivertės problemų. Galbūt tėvai, galbūt mokykloje, galbūt sovietinėje armijoje kas nors tau tas adatas taip akupunktūriškai sudurstė į reikiamus taškus. Ir štai tau 50 metų ir gyveni pirtyje, nors ką tik turėjai verslą. Gyvenime kažkas įvyko, gaisras Povilo atveju. Ir tada galvoji: kam aš reikalingas, vis tiek nieko nesugebu. Tai sudėtingi dalykai.
Kalbant apie sisteminius dalykus, jie taip pat lemia daug. Daugeliui būti atskirtyje yra nepatogu, bet labai stabilu. Pas mus atskirtis ar skurdas nebėra maisto trūkumas. Gali gyventi gana oriai, turėti gana pakankamas sąlygas, gauti tam tikras išmokas, yra visokių socialinių paketų.
Einame ir turbūt nuėjome daug toliau negu panašaus likimo ištiktos šalys, negu patys galėjome anuomet svajoti.
Pavyzdžiui, fotografavau vieną daugiavaikę mamą. Ji susirado darbą, bet skirtumas tarp „dirbu“ ir „nedirbu“ buvo gal 100 eurų. O dirbti reiškia rūpintis, ką apsirengti, kur palikti vaikus. Galiausiai – kaip prisistatyti, apie ką su kolektyvu kalbėti, o kaip jie į tave pažiūrės, priims. Ji niekada nedirbo, kadangi augino kelis vaikus. Taip ta atskirtis ir socialinės pašalpos tampa labai pažįstama ir įprasta.
Išeiti iš šio kankinančio stabilumo reikia milžiniškos rizikos, atrasti jėgų, stiprybės. Natūralu, kad ne visi tai turime. Ne visi esame vienodi. Daug lemia savivertė, psichologiniai dalykai ir aplinka: ar turi bendruomenę, ar tave kas palaiko. Fotografavau dvi labai panašias daugiavaikes šeimas. Per kelerius metus viena pakilo, pradėjo gyventi oriai, integravosi į visuomenę. Kita, nors stengėsi, dirbo, bandė stotis, vis tiek nuolat krisdavo žemyn.
Tada pamatai, kad kartais skirtumas paprastas – ar yra palaikymas aplinkui. Kaimyno po medžioklės atneštas gabalas dešros nėra tik dešra. Tai pasakymas: „Tu esi čia. Aš tave matau ir palaikau.“ Tada žmogui lengviau svajoti, planuoti, leisti vaikus į būrelius, ne taip baisu išeiti į pasaulį.
O kai bendruomenė atstumia tave, kai turi juodą dėmę, pavyzdžiui, iš šeimos buvo paimti vaikai, kaimas gali tapti kalėjimu. Mes, miestiečiai, romantizuojame kaimą: laukinė laisvė, gamta, tikri santykiai. Bet šeimai, padariusiai klaidą, nėra kur pabėgti. Tada šalia atsiranda ne tie, kurie padeda, o tie, kurie pasiūlo alkoholio ir dar vieną klaidą.
– Tau artima alegorija apie valstybę kaip organizmą, kur stiprinamos arterijos, tai yra didmiesčiai, bet pamirštami kapiliarai – regionai. Kokias problemas dabartinėje regionų politikoje išskirtum kaip opiausias? Jau šiek tiek užsiminei apie skaudulius.
– Kavos puodelis čia, mieste, kainuoja 3,50 euro, nuo jo reikia nueiti labai netoli iki to, kad kažkam tai reikštų dviejų ar trijų dienų išgyvenimą. Man atrodo, kad taip neturėtų būti. Kita vertus, matau ir daug gerų požymių. Situacija gerėja. Visi pradedame gyventi panašiau.
Nelendant vertinti švietimo, susisiekimo, bendros gyvenimo kokybės, žmonėms, ypač nutolusiems nuo Vilniaus ar Kauno, pirmiausia reikia būti išklausytiems. Čia galima kalbėti apie teisybės ir neteisybės jausmą. Kai tave išklauso, kai jauti, kad į tavo nuomonę atsižvelgiama, kad esi gerbiamas ir gali prisidėti prie visuomenės gerbūvio... Vyraujantys patys pavojingiausi jausmai – tai nepagarba ir žvelgimas iš aukšto. Irena Veisaitė kažkada yra kalbėjusi apie ypač sudėtingą tolerancijos terminą – ji negali būti rodoma iš aukšto: „Tu esu ten ir aš tave toleruoju.“
Ši tuštuma mažėtų, jei rajono merai, seniūnai, politikai atvyktų dažniau už savo balsų medžioklės plotų, realiai įsigilintų į žmonių lūkesčius, jų kasdienes problemas. Baisu yra tai, kad tuštuma socialiai neegzistuoja, ji visuomet yra kažkieno užpildoma. Populistiniai naratyvai ar Kremliaus dezinformacija visuomet yra budrūs.
Regionų tematika man tapo labai artima, nes pamačiau, kiek daug aš, kaip miesto žmogus, nežinojau.
Kai nežinome, kas vyksta regionuose, tada ir neišgyvename dėl uždaromos mokyklos ar ambulatorijos, panaikinamo autobuso maršruto. Jei mažiau kalbame apie tai, mums mažiau ir skauda. Reikia atsisakyti to požiūrio ir veikti proaktyviai. Kiekvienas galime kažką padaryti: kalbėtis su artimaisiais, važiuoti į mokyklas, susitikti su jaunimu. Tai ne tik politikų priešrinkiminis gestas.
– Galbūt išvydai ir viltingų ženklų – bendruomenių, žmonių, pačių kuriančių pokytį? Pavyzdžiui, šiuo metu populiarėja lėtas gyvenimo būdas. Gyvenimas gamtos apsuptyje, net kur nors nuošaliame vienkiemyje kartais atrodo vis patrauklesnis miesto žmogui, tai gali lemti norą persikraustyti ir kurti gyvenimą kitur. Tai gali būti savotiški mainai.
– Tai labai gražus pavyzdys ir receptas, natūraliai galintis pakeisti regionų politiką į gera. Bet neturėtų būti taip, kad mūsų regionai yra pritaikomi tik miestiečių sodybų savaitgalio pramogai. Kaip sako lenkų autorius Krzysztofas Czyżewskis, turėtų kurtis mažieji pasaulio centrai. Pavyzdžiui, „Miško uostas“ Švenčionėliuose, tokių vietų visoje Lietuvoje galima rasti ir daugiau.
Kai žmonės ne tik atvažiuoja savaitgaliui, bet įsibūna, mezga ryšį su vietos žmonėmis, atsiranda pasaulių susijungimas. Pats kaime jaučiu tai. Kai atsikrausčiau, per kelerius metus aplink atsirado bendraminčių, nusipirkusių kelias sodybas. Daug mokomės iš vietinių. Iš žmonių, gyvenančių tame tuštėjančiame kaime, gauname nerealiai daug: visokių žinių, pagalbos, matome papročius, tradicijas. O jie kažką gauna iš mūsų.
– Kas tave patį paskatino atsikraustyti į kaimą?
– Nuo vaikystės jaučiu stiprų ryšį su kaimu, turėjome sodybą. Atsimenu tas keliones iš Kauno. Važiuoji kelias valandas, atrodo, begalinė kelionė, kol pasieki Rokiškio rajoną. Išlipi – ir staiga viskas kitaip. Kitokie žmonės, pievų horizontai, nėra jokių kampų, už kurių tėvai neleidžia eiti. Tas vaikystės įspūdis buvo labai stiprus ir suformavo mane visam gyvenimui. Bet kai man buvo aštuoneri, sodybą pardavė. Nebeliko kam ten gyventi.
Vis tiek ta trauka niekur nedingo. Prieš penkerius metus pavyko atpirkti tą pačią, mano mamos gimtąją sodybą. Dabar tai jau gyvenamasis namas, sutvarkiau jį su tėčio pagalba. Ten būdamas aiškiai pamatau vietos žmonių gyvenimą iš arti. Regionų tematika man tapo labai artima, nes pamačiau, kiek daug aš, kaip miesto žmogus, nežinojau. Nė neįtariau apie daugybę situacijų.
Kad ir tas pats susisiekimas. Automobiliui sugedus, kaip nusigauti į tolimus didmiesčius – Vilnių ar net Šiaulius. Tačiau man šios patirtys yra labiau pramoga, įvykis. Vietos žmogui tai išgyvenimo ir pagarbos jo esybei reiškiniai. Jei kam nors reikia nusigauti iki gydytojo, tarkime, dėl onkologinės ligos, tai tampa iššūkiu.
– Gal pasidalintum konkrečiomis iniciatyvomis, kylančiomis iš vietos bendruomenių ar naujakurių, kurios padeda kovoti su šiomis problemomis?
– Turbūt visų dešimties pirštų neužtektų, kad išvardinčiau tokias iniciatyvas. Bet yra kelios ryškiausios, su kuriomis pats bendrauju. Jau minėtas „Miško uostas“ Švenčionėliuose puikiai papildė miestelį. Antalieptėje veikiantis „Inovatorių slėnis“ taip pat pakeitė miestelio veidą. Restauravę apleistus vienuolyno pastatus, mokyklą, dabar jie organizuoja stovyklas. Staiga miestelis tampa gyvas – vasarą veikia kavinė, nekalbant apie koncertus, susitikimus. Svencelės projektas, Anykščių naujakurių bendruomenė ir taip toliau.
Ši tuštuma mažėtų, jei rajono merai, seniūnai, politikai atvyktų dažniau už savo balsų medžioklės plotų, realiai įsigilintų į žmonių lūkesčius, jų kasdienes problemas.
Svarbiausia, kad naujakuriai ten iš tikrųjų gyvena, būna, mezga ryšius. Kartais užtenka dviejų ar trijų žmonių, kad pradėtų megztis bendruomenės audinys ar kad jis neiširtų.
– Po visų šių metų, visų sutiktų žmonių ir istorijų kas labiausiai pasikeitė tavyje?
– Atsisakiau gana primityvaus požiūrio viską matyti paprastai, žiūrėti į socialinę atskirtį per stereotipinę pasirinkimų prizmę, kad vieni pasirenka vienaip, kiti kitaip. Atsirado didesnis rūpinimasis procesais, vykstančiais mūsų visuomenėje. Kartu atsirado susižavėjimas regionuose gyvenančiais žmonėmis. Ypač tais šviesiais, aktyviais, kurie imasi iniciatyvų, tampa bendruomenių lyderiais.
– Pastaruoju metu taip pat nemažai kalbama apie sudėtingą kultūros prieinamumą regionuose.
– Manau, kad visa tai turi kilti iš pačios bendruomenės vidaus. Tai esminė sėkmės sąlyga. Regionuose yra bibliotekų, kultūros centrų. Problema, kad seniūnijų organizuojami renginiai menkos vertės, renginių tuštumos užkamšomos menkaverčiais popatlikėjais. Labiausiai turbūt reikėtų palaikyti bendruomenes, kad patiems žmonėms būtų leidžiama spręsti, ką daryti, o ne nuleisti tai iš viršaus.
Pastaruoju metu matau daug gražių kultūrinių iniciatyvų. Galėčiau besti pirštu į daug miestelių. Kaip fotografas keliaudamas po įvairius miestelius, muziejus, parodas – Tauragėje, Šilutėje, Rusnėje – matau, kad vyksta nerealūs dalykai. Pavyzdžiui, Antazavės dvare rengiamos vienos geriausių parodų. Šalia restauruotas Kamariškių dvaras po truputį tampa meno kūrėjų rezidencija.
Nenoriu vertinti, ką čia kam reikėtų kitaip daryti. Gyvenimas kaime neturi būti avantiūra. Šį organišką gražų pokytį valstybiniu lygiu reikėtų labai stipriai palaikyti. Čia ir turėtų būti esminė regionų politikos tezė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
