Vasario 13 dieną pasirodė režisierės Emerald Fennell kino juosta „Vėtrų kalnas“ pagal Emily Brontės romaną tokiu pat pavadinimu. Ką literatūros istorijoje pakeitė šis romanas ir kodėl jis vis ekranizuojamas? LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ apie tai kalba literatūrologė, vertėja iš anglų kalbos prof. Regina Rudaitytė.
– Romanas „Vėtrų kalnas“ laikomas vienu svarbiausių anglakalbio pasaulio romanų. Kuo ypatinga rašytoja E. Brontė?
– Visos trys seserys buvo ypatingos, talentingos. Visi pažįstame Charlottę Brontę ir jos romaną „Džeinė Eir“, jauniausioji sesuo Ana Brontė buvo poetė, o E. Brontė buvo ir poetė, ir parašė vienintelį romaną „Vėtrų kalnas“, kuris pasirodė 1847 metais. Jis ją išgarsino, tvirtai įėjo į pasaulio literatūros istoriją ir iki šiol yra studijuojamas bei ekranizuojamas.
– O kodėl jis vėl ir vėl ekranizuojamas? Kūrinys statomas kino ekranuose, teatrų scenose, apie jį labai daug kalbama. Ką jis atveria, ką atskleidžia?
– Sakyčiau, jis ypatingas, daugiasluoksnis. Tai toli gražu nėra sentimentali, banali meilės istorija. E. Brontė nerašė meilės istorijos. Tai yra destruktyvių, nežabotų aistrų, meilės, neapykantos, keršto istorija. Romanas iš tiesų laužo romantizuotos, tradicinės meilės romano rėmus, jis apibūdinamas kaip gotikinis romanas.
Tai reiškia, kad jame egzistuoja įvairūs vaiduokliai, antgamtiniai reiškiniai, fantastika, nepaaiškinami slėpiningi dalykai, dažnai vyrauja keistai šiurpi atmosfera. Romano struktūra sudėtinga: žaidžiama laiku ir pasakojimo perspektyva, kas tuo metu buvo labai neįprasta. Šiandien romane galima įžiūrėti froidizmą, pasąmonės projekciją, simbolius. Pavyzdžiui, pagrindinis herojus Hitklifas – destruktyvus, valdomas instinktų, dažnai vadinamas baironišku herojumi.
– Į kūrinį „Vėtrų kalnas“ šiandien turbūt galime žvelgti ir psichoanalitiniu žvilgsniu?
– Taip, galima. Čia vystomas siaubo, antgamtiškumo motyvas. Bene pagrindinė romano koncepcija yra tai, kad sielos gyvenimas tęsiasi ir po fizinės mirties. Mes matome, kad kai Katerina gimdydama miršta, Hitklifas visiškai praranda ryšį su išorine realybe ir gyvena tik mintimi, kad po mirties vėl susijungs su mylimąja. Iš tiesų jis tai išprovokuoja. Keistas antgamtiškumas – jis atsigula ir numiršta atviromis akimis.
– Ką gotika pasako apie žmonių tamsiąją pusę?
– Kad yra neįspėjamų slėpinių. Ką mes galime pasakyti apie sielos gyvenimą po mirties? Rašytoja, kaip ir filosofai, kelia klausimą neduodama atsakymų, nes atsakymų nėra. Kaip ir apie visą žmogaus egzistenciją. Mes galime kelti būties klausimą, bet egzistencialistai ir visa 20 amžiaus literatūra, filosofija sako tą patį – atsakymo nėra.
Pagrindinis herojus Hitklifas – destruktyvus, valdomas instinktų, dažnai vadinamas baironišku herojumi.
– Kokia romano kalba, kalbos stilius? Ar išsiskiria?
– Tai yra tradicinė 19 amžiaus pirmos pusės kalba. Tada pradėjo vystytis realistinė literatūra, čia irgi yra daug aprašymų. Kadangi veiksmas vyksta 18 amžiaus pabaigoje ir yra stiprus gotikinio romano elementas, tradicinė anglų kalba nėra lengvai skaitoma. Tai ne 20–21 amžiaus labai lengvai skaitomi, elementarūs romanėliai. Kalba yra gana sudėtinga.
– Ar laukėte ekranizacijos?
– Įdomu, kaip filmo statytojams pavyko susidoroti su iššūkiais, ar filmas nevirto banalia meilės istorija. Nežinau – kol kas nemačiau. Labai smalsu, ką jie padarė iš tokios sudėtingos medžiagos.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
