„Aš parašysiu. Aš parašysiu dramą. Ne – tragediją... Tokią, kokios iki šiol niekas nebuvo parašęs.“ Iš tiesų nė viena skaitytojų karta nėra skaičiusi tikrojo „Dievų miško“. Tokio, kokį prieš 80 metų buvo sumanęs Balys Sruoga. Autoriui sutrukdė nelemtai susiklosčiusios politinės aplinkybės, o ką jau kalbėti apie šventvagiškus sovietų cenzorių išdarkymus, likusius pirmajame veikalo leidime po rašytojo mirties.
2023 metais, palyginusi autografus, rankraščio ir mašinraščių tekstus, „Dievų miško“ rekonstrukciją atliko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Tekstologijos skyriaus mokslo darbuotoja dr. Neringa Markevičienė. Jos nuopelnu netrukus turėsime tokį memuarų leidimą, kokio norėjo pats Balys Sruoga.
Deja, artėjančioje Vilniaus knygų mugėje jo įsigyti dar nepavyks. Tad bent pasidžiaukime gražia sukaktimi – vasario 2 dieną sukanka 130 metų nuo Balio Sruogos gimimo – ir Profesorių namų muziejininkės edukatorės Miglės Baltrukevičienės pasakojimu apie „Dievų miško“ istoriją ir paskutinius Balio Sruogos gyvenimo metus.
Neįveikiami 3 kilometrai
1939 metų pabaigoje pradėta svarstyti apie lietuviško universiteto atkūrimą Vilniuje, tad Kauno profesūrai reikėjo patrauklios gyvenamosios vietos atgautoje Lietuvos sostinėje. Dėmesys atkreiptas į Dawido Strugaczo namą Tauro gatvėje. Ilgainiui jame, tarnybiniuose butuose, apsigyveno vyriausiasis miesto architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Mykolas Biržiška, Kostas Korsakas, Konstantinas Jablonskis, Vincas Mačiūnas, arabistas Georges`as Matoré, chemikas Kazys Daukšas, gydytojas Eugenijus Ignatonis, Vincas Mykolaitis-Putinas. Tačiau pirmasis į Tauro gatvę įsikraustė šio pasakojimo herojus Balys Sruoga su žmona Vanda Daugirdaite-Sruogiene ir dukra Dalia.
„Būtent iš šio buto 1943 metų kovo 16 dieną Sruoga išvežamas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Moterys liko Vilniuje. Sruogienė nekart kreipėsi į aukštus nacių pareigūnus, tie tikino, kad vyras „kitą mėnesį jau tikrai bus namie“. Tačiau niekas nesikeitė. Mieste badas, bombardavimai, tad Vanda nusprendė su dukra trauktis į Būgius, tėvo dvarelį prie Mažeikių. Iš ten kalinčiam vyrui siuntė siuntinius“, – pasakoja Baltrukevičienė.
Vis dėlto frontas jas pasivijo ir čia, tad vieną naktį moterys vežimu iškeliavo Liepojos link. „Beveik stebuklingu būdu gavo vadinamąją šipkartę, sėdo į laivą ir išplaukė į Vokietiją. Vienintelė vieta, kur laivas prisišvartavo papildyti atsargų, buvo Dancigas. Nuo jo iki Štuthofo – vos 3 kilometrai...“ – pasakoja muziejininkė.
Sruogienė beldėsi į stovyklos vartus, rašė prašymus, norėdama pasimatyti su vyru. Deja, į juos nebuvo atsižvelgta, moteriai teko grįžti į laivą. Daugiau visai Sruogų šeimai nebuvo lemta susitikti.
Įkaitas
Anot Baltrukevičienės, Sruoga beveik neabejojo, kad vokiečiai jį areštuos. Kai atėjo suimti, darbo stalas buvo nukrautas knygomis apie tremtį, kalinimus. „Sakė: „Girdžiu, kaip vokiškai kaukši batai, kildami į antrą aukštą.“ Tada – durų skambutis... Į situaciją reagavo labai ramiai – Sruogienė buvo suruošusi daiktus, dukra Dalia dar spėjo sutepti kelis sumuštinius“, – pasakoja muziejininkė.
Vokiečiams pralaimėjus prie Stalingrado, kareivių stygių jie mėgino atkurti steigdami dalinius okupuotuose kraštuose. Nacionalinius SS legionus pavyko suformuoti Estijoje ir Latvijoje. Lietuvoje – ne.
„Sruoga sakydavo patikimiems studentams, kad pagal tarptautinę teisę okupuotame krašte mobilizacija negalima, vokiečiai negali imti į karinę tarnybą“, – pasakoja pašnekovė.
Sruogienė beldėsi į stovyklos vartus, rašė prašymus, norėdama pasimatyti su vyru.
Studentai Sruogos neišdavė. Tačiau, pasak Baltrukevičienės, Šiauliuose ar kurioje kitoje Lietuvos vietoje į jaunuolių surašymo punktą buvo atvežti akivaizdžiai neįgalūs vaikinai – specialiai, tyčiojantis iš okupantų. „Tada naciai pasiuto ir kerštaudami uždarė Vilniaus universitetą, mėgstamiausius profesorius išvežė į koncentracijos stovyklą“, – teigia ji.
Anot šviesaus atminimo Irenos Veisaitės, dukrai Daliai Sruogaitei iki gyvenimo pabaigos buvo labai svarbu, kad būtų visuotiniai žinoma, jog jos tėvas į konclagerį buvo paimtas ne kaip kalinys, o kaip įkaitas. Kad išlikęs jo pasakymas „aš esu įkaitas už lietuvių tautą“ nėra jokia poetinė priemonė.
Sruogaitės teigimu, iš tiesų Štuthofe atsidūrė kelios lietuvių inteligentų grupės, ir apie tą, kuriai priklausė Sruoga (įkaitams), naciai sakė: „Jei lietuviai stos į vokiečių kariuomenę, jie bus paleisti.“ Dalia tai liudija rašytojos Vandos Juknaitės knygoje „Kalbasi susitikę“ (2020). Šioms grupėms vokiečiai draudė bendrauti, grasino už tai nušauti vietoje. Dėl to vėliau radosi klaidingų interpretacijų Sruogos atžvilgiu.
Koncentracijos stovyklos „ritmai“
Metus Sruogų bute, kad neliktų be priežiūros, gyveno Jadvyga Čiurlionytė su vyru Kaziu Boruta. 1945 metais Štuthofo koncentracijos stovykla buvo evakuota, Balys Sruoga kurį laiką perkeltas į Torunės lagerį, vėliau parskraidintas į Lietuvą. Keletą savaičių gyveno Kaune pas bičiulius Mariją ir Juozą Nemeikšus, tada sugrįžo į Vilniaus butą, kuriame, deja, šeimos jau nebebuvo.
Rašytojas iš Lenkijos grįžo labai blogos fizinės ir psichologinės būklės. „Kaip prisimena artimieji, turėjo ryškų polinkį į savižudybę. Nebegalėjo gyventi miegamajame, tad savo lovą perkėlė į darbo kambarį“, – pasakoja Baltrukevičienė. Vienintelis būdas Sruogai pagerinti dvasinę savijautą buvo mėginimas grįžti į universitetą. Grįžti pavyko, tačiau tik mėnesį, nes ėmė sparčiai akti.
Vis dėlto pradėjo rašyti „Dievų mišką“. Solidžios apimties veikalą – 384 mašinraščio lapų – parašė rekordiniu greičiu 1945 metų vasarą Birštone. Knygos idėja jam kilo dar koncentracijos stovykloje, tiksliau – patį pirmąjį rytą Štuthofe. Antanas Kučinskas-Gervydas prisiminimuose rašė, kaip jie atsibunda pirmąjį rytą, Sruoga sėdi kamputyje ir mato: viename aikštės gale, prižiūrėtojams čirpinant išklerusiais instrumentais, kalinys ruselis už pažadėtą duonos gabalą šoka „kazačioką“, o šalia kiti kaliniai barškančiais kaulais muša utėles. Sukrėstas vaizdo, Sruoga draugams lietuviams prisipažino: „Aš parašysiu. Aš parašysiu dramą. Ne – tragediją... Tokią, kokios iki šiol niekas nebuvo parašęs.“
Kai Sruogos grupės nariai tapo garbės katorgininkais (Ehrenhäftlingen) ir galėjo oficialiai nebedirbti, Sruoga pasirinko darbą Meyerio raštinėje. „Kol Meyerio nėra, Sruoga rizikuodamas gyvybe eina į archyvą ir persirašinėja įvairius dokumentus. Mano, kad nuorašai vėliau pravers, tačiau ilgainiui sumanymą rašyti draminį veikalą pakeičia į memuarų knygą“, – teigia muziejininkė edukatorė.
Lėta savižudybė
1945 metų gegužę grįžęs į Vilnių, Balys Sruoga savo išvaizda gerokai pašiurpino kolegas. Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti išrūpino jam kelialapį į Birštono sanatoriją, „Baltąją vilą“. Kurorte Sruoga pamažu pradėjo užrašinėti pirmąjį rankraštį.
„Ko gero, šį variantą sunaikino ir sėdo prie kito. Tokią teoriją patvirtina tai, kad iš esmės Sruoga buvo gana netvarkingas – lapuose palikdavo begalę pribraukymų, tikrą chaosą; o išlikęs pirmasis rankraštis nebūdingai tvarkingas, parašytas „švaria“ ranka“, – svarsto Baltrukevičienė. „Dievų miško“ rankraštis dabar saugomas LLTI.
Kaip autorius rašė kolegai Petrui Cvirkai, teksto reikalingumo svarstymas truko 12, pats rašymas – 2 mėnesius. Kūrinį baigė jau Vilniuje, Tauro gatvėje. Per dieną dirbdavęs nuo 12 iki 18 valandų, skirtingais liudijimais, išgerdavęs nuo 3 iki 5 litrų labai stiprios kavos arba arbatos. Surūkydavęs per 100 papirosų. „Kaip manoma, tai buvo sąmoninga, lėta savižudybė. Nes kai suprato, kad su šeima nesusitiks, tiesiog nebematė prasmės gyventi“, – teigia Baltrukevičienė.
„Gyventi reikia linksmiau“, – sakydavo Sruoga, grįžęs iš nacių pragaro. Justinui Vienožinskiui buvo užsakyta nutapyti jo portretą. Sruoga kartą per savaitę uoliai eidavo pas dailininką į studiją. Drobę teko perdaryti net 4 kartus, nes Vienožinskis rašytoją tapė „iš natūros“. Portretuojamasis klausdavo, kodėl jis išeina toks liesas, kodėl – toks liūdnas: „Nu nutapyk mane į žmogų panašų!“ Tapytojas portretą pertapo, bet vis tiek Sruogai neįtinka: „Žinai, Justinai, nupiešei mane gražiai, bet kodėl tas fonas tokių liūdnų spalvų. Reikia spalvotai nutapyti, kad žmonėms linksma būtų.“ Paveikslą dabar galima pamatyti Kaune, Sruogų name-muziejuje.
Sruoga turėjo materialinių sunkumų, išlaikyti tarnybinį butą buvo nelengva. Dar būdamas Štuthofe ragino žmoną buto atsikratyti, keltis į pigesnį. Vanda Sruogienė nesiryžo, nes jame buvo nugyventi paskutiniai šeimos metai.
„Sruoga daro tą patį – kaip įmanydamas stengiasi išsaugoti butą, vis dar tiki, kad stebuklas įvyks ir šeima vėl susirinks. Apskritai jei kas nors ne vietoje paminėdavo Sruogienės vardą, Sruoga buvo pasiryžęs tokį apmėtyti daiktais, aprėkti: „Nesi vertas minėti jos vardo!“ arba „Kas tu toks, kad leidi sau apie ją kalbėti?!“ Sutuoktinių ryšys iš tiesų buvo labai stiprus ir baigėsi taip tragiškai“, – reziumuoja pašnekovė.
Paskutiniai laiškai
Gerai suprasdamas situaciją, pats parašė žmonai ir ragino į sovietinę Lietuvą nebegrįžti. Pasak Baltrukevičienės, jo laiškai buvo perskaitomi sovietų saugumo, o žmonos laiškų rašytojas negaudavo, ryšys buvo blokuojamas. „Faktiškai to negalima patvirtinti, tačiau kai Sruogos bute 2013 metais buvo daromas remontas, darbininkai šviestuve rado tų laikų „blakę“, – atskleidžia Profesorių namo muziejininkė.
Rašytojo pokalbių buvo nuolat pasiklausoma. Jį lankė partizanus išdavinėjęs MGB agentas, patanatomas Juozas Markulis, įkalbinėjo bėgti, siūlė savo pagalbą. Sruoga atsisakė. Jis susirado Vladą Šimkūną, gydytoją, ketinusį bėgti iš Sovietų Sąjungos, ir atidavė jam laišką žmonai. Tas laiškas – eilėraštis „Sutema medžių šakelėmis“.
Sutema medžių šakelėmis
Leidžias melsvais kamuoliais.
Sielvarta sutemą veliasi
Smūgiais kaip žemė giliais.
Sielvarta svilint atkiūtina
It padegėjas nakčia, –
Argi raudoti taip būtina,
Kad tu išgirstum mane?
Visas kaip klyksmas išsineriu
Iš amžinatvės raidos,
Sielvartos smūgiais pasigeriu,
Šaukdamas vardą Žydrios.
Šaukdams sustoju ties kryžkele,
Ties praraja sutemos, –
Vienišą dalią – pamišėlę
Kas be manęs apraudos?
Sielvarta svilina šutina –
Tūkstančiais graužia liepsnų, –
Argi raudoti taip būtina,
Kad atsilieptum man tu?
Anot Baltrukevičienės, įvyko stebuklas: Šimkūnui pavyko pabėgti, Vokietijoje jis sutiko Sruogienę ir perdavė jai paskutinį Balio laišką. „O kad paskutinis Sruogienės laiškas pasiektų Sruogą, buvo surengta visa konspiracinė operacija. Jį vežė per Lenkiją. Tas laiškas rašytoją pasiekė paskutinėmis valandomis prieš mirtį. Deja, perskaityti jo nebespėjo, jau buvo praradęs sąmonę“, – pasakoja muziejininkė edukatorė.
Neteko amo
Rašytojas vylėsi, kad „Dievų miškas“ leis jam atsistoti ant kojų tiek moraliai, tiek ir materialiniu požiūriu. Rankraščio tekstą perrinko spausdinimo mašinėle, naudojo kalkę. Tad liko du mašinraščiai, vienas saugomas Vilniuje, kitas – Kaune, Sruogų name-muziejuje. Įdomu, kad mašinraštis, pasak Baltrukevičienės, yra beveik 100 puslapių didesnis už rankraštį.
Vieną mašinraštį Balys Sruoga atidavė Valstybinei grožinės literatūros leidyklai, jis pateko į redaktoriaus Valio Drazdausko rankas. „Kadangi Sruoga niekada nesimokė lietuviškoje mokykloje, buvo slavistas, redaktoriams atiduodavo peržiūrėti visus savo kūrinius. Atiduodavo ramia širdimi, nes paprastai būdavo daromi tik kalbiniai taisymai, o dėl jų jis niekada nekėlė pretenzijų“, – pasakoja muziejininkė.
Parašęs „Dievų mišką“, Sruoga gavo ideologinį prižiūrėtoją – Justą Paleckį. Jam rašytojas davė antrąjį mašinraštį, atspaustą per kalkę.
„Paleckis raudonu pieštuku apveda ištraukas, pastraipas ir Sruogą žodžiu perspėja: „Šios vietos netiks, bus išbrauktos.“ Pats nieko nebraukė, bet liepė autoriui nusiteikti, kad taip bus. Sruoga netikėjo, kad jo tekstas gali būti taip naikinamas“, – sako Baltrukevičienė.
Kai Sruoga atgavo savo kūrinį, neteko žado – visas tekstas buvo išbraukytas. „Galima matyti, kad veikalas buvo cenzūruojamas ne vieną kartą ir ne vieno žmogaus. Drazdauskas buvo tik apatinis sraigtelis visoje cenzūros sistemoje, rankraštis kilo vis aukščiau ir aukščiau“, – teigia pašnekovė.
Redakciniai taisymai buvo trijų krypčių: kalbiniai – į juos rašytojas nereagavo, stilistiniai ir ideologiniai. Tarkime, Sruoga parašė tokį sakinį: „Žydes per kaminą paleido.“ Drazdauskas „per kaminą paleido“ išbraukia ir pataiso: „nužudė“.
Ką daro Sruoga? Ima baltus lapelius, prisega juos prie mašinraščio ir užrašo: „Klausyk, Redaktoriau! Aš organiškai nepakenčiu štampų! Nuo tų „žudė-išžudė“ man plaukai iš nuobodumo nuo pakaušio smunka! Negalima gi tokiu nuobodumu žmonių nuodyti!“ Kitoje vietoje sutinka, kad geriau jau visas skyrius tegul bus „išimtas“.
Generolienė Juzė Mačiokienė, kurios vyras Mykolas taip pat kalėjo Štuthofe, klausėsi Sruogos skaitymo, šiam baigus šoko nuo kėdės ir ėmė rašytoją mušti.
Ideologiniu požiūriu sovietų cenzoriams netiko, kaip Sruoga rašo apie lenkus ar kitų tautybių žmones, kolaboravusius su naciais. Braukta ir tai, kas, cenzorių manymu, būtų nepriimtina komunistinei visuomenei: tarkime, kad SS pareigūnas Maxas prievartaudavo žydes.
„Viskas išimta, kas amoralu. Zoofilijos epizodai išimti, nes amoralu, keiksmažodžiai išimti, nes amoralu. Yra vienas efektingas lapelis, kuriame Sruoga mėgina pagrįsti keiksmažodžių būtinybę. Esą, Dievų miške paprastų kasdienių žodžių taip nevartoji, kaip gausiai vartoji keiksmažodžius“, – pasakoja Baltrukevičienė.
Paleido į darbą kumščius
Balys Sruoga nevengė paskaityti „Dievų mišką“ savo pažįstamiems, kolegoms. „Negalėjo pakęsti, jei klausytojas būdavo neatidus, sušnabždėdavo, net sujudėdavo – tokį išvarydavo iš kambario. Amžininkai rašė, kad jo klausytis buvo nepaprastai sunku – nebaigęs sakinio, puldavo taisyti, braukyti, skaityti iš naujo“, – teigia pašnekovė.
Kartą rašytojas ir pats nukentėjo. „Kūrinio stilistika daugeliui buvo nepriimtina. Generolienė Juzė Mačiokienė, kurios vyras Mykolas taip pat kalėjo Štuthofe, klausėsi Sruogos skaitymo, šiam baigus šoko nuo kėdės ir ėmė rašytoją mušti šaukdama: „Kaip galima, kaip galima taip rašyti?! <...> Juk čia žmonių gyvybė, kančios, o jūs verčiate žmones net juoktis...“
Anot Baltrukevičienės, „Dievų miško“ ištrauką Sruoga įskaitė ir radiofone. Tačiau įrašas buvo cenzorių uždraustas ir sunaikintas. Arba prapuolė. „Taip netekome galimybės pasiklausyti tikro Sruogos balso“, – sako muziejininkė.
Pirmoji lietuvio prisiminimų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga buvo kunigo Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“. JAV išleista knyga parašyta labiau dokumentiniu stiliumi. „Ją skaityti labai įdomu, nes kunigas nemažai papasakoja apie Sruogą, ko pats rašytojas „Dievų miške“ nemini“, – Miglė Baltrukevičienė.
Daugeliui amžininkų „Dievų miškas“ nepatiko, nes Balys Sruoga ryžosi analizuoti budelio psichologiją, kaip tampama tokiu žmogumi. „Sruogai buvo išsakytas priekaištas, kad jo „Dievų miške“ žvėrių daugiau nei žmonių. Veikalas gretintas su Ylos knyga. Sruogai gyvam esant jo kūrinys didelio palaikymo nesulaukė ir tarp bičiulių“, – teigia Baltrukevičienė.
Už netinkamas pažiūras
Įsiutintas daromų pakeitimų, po metų Sruoga mašinraštį iš leidyklos atsiėmė. „Sakė, jei taip, tada knygos visai nereikia. Jau buvo užsitraukęs sovietų valdžios nemalonę, priverstas Rašytojų sąjungoje sakyti atgailos kalbą“, – pasakoja muziejininkė.
Vertėjas Edvardas Viskanta prisimena, kaip Sruoga atsistojęs skaitė iš mažų lapelių, kaip drebėjo jo rankos ir balsas, o perskaitęs susmuko ir daugiau nepakilo nuo kėdės per visą susirinkimą.
Balys Sruoga buvo verčiamas pagal socrealistinius reikalavimus rašyti dramą „Pajūrio kurortas“ apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. „Kaip galėjo, taip ją parašė. Suprato, kad literatūros prievartauti negalima, todėl daugiau ką nors publikuoti atsisakė. Tada pas jį atėjo Petras Cvirka, ant stalo išdėliojo pjesės mašinraščius ir pirštu baksnojo, kur parašyta blogai“, – pasakoja pašnekovė.
Nemeikšų šeimos draugė Jadvyga Peseckienė prisimena, kad po Cvirkos vizito Sruoga tris dienas raudojo. „Ot dasigyveno Balys Sruoga, kad kiaušinis vištą moko“, – sakė ji.
Šios situacijos atomazga įvyko netrukus – Cvirka numirė (1947 metų gegužės 2 dieną, – LRT). Tada Sruoga į egzistenciją paleido savo garsiąją ištarmę: „Kai numirsiu, žiūrėk trijų dalykų: kad karstas nebūtų per trumpas, kad kokardą po kaklu parištų ir kad prie Cvirkos nelaidotų“, – prisakęs tarnaitei.
„Atkreipkite dėmesį, Rasų kapinėse jų kapavietės greta. Mykolaitis-Putinas, Boruta, Cvirka, Sruoga – visi ilsisi šalia. Viena vertus, taip palaidotas tyčia, kita vertus, nebuvo kur daugiau jo laidoti. Pats Sruoga anksčiau, kaip visada – su humoru, sakė, kad teks jam turbūt prie Petriuko atsigult, bet geriau prie jo, nei prie Liudo Giros. Šis tarpukariu nuo Sruogos buvo šokoladinį tortą ant galvos užsidirbęs už netinkamas pažiūras“, – linksmą epizodą prisiminė Baltrukevičienė.
Bijojo net mirusio
Balys Sruoga mirė dar po pusmečio – spalio vidury. Buvo užsitraukęs tokią valdžios nemalonę, kad jo neleista šarvoti Vilniaus universiteto salėje. Tarnaitei teko nuspręsti, ką daryti, ir Sruogą ji pašarvojo namuose, svetainėje.
Visuomenės, ypač jaunimo, reakcija į paniekintą mylimo dėstytojo atminimą buvo tokia neigiama, kad valdžia padarė nedidelę nuolaidą ir leido laidotuvių išvakarėse Sruogos karstą pernešti į Rašytojų sąjungos patalpas. Laidojimo ceremonija prasidėjo valanda anksčiau, nei skelbta; dar nespėjus užkasti karsto, visi buvo piktybiškai išvaikyti.
„Sruogos bijojo net ir mirusio“, – sakė rašytojo amžininkai.
Anot jos, Sruoga ir mirė sruogiškai: kai pasijuto blogai, mirties išvakarėse susikvietė name ir aplinkui gyvenusius profesorius, bičiulius ir surengė didelę šventę. Paprašė lovoje jį „įtaisyti“ kaip karalių, visus traukė per dantį. „Prisimenama, kad tikrai buvo labai smagus vakarėlis. Bet svečiai matė, kaip Sruogai blogai. Kai visi išsiskirstė, po kelių valandų Sruoga prarado sąmonę, o kitą rytą apie 11 valandą mirė“, – pasakoja Baltrukevičienė.
Saugoti inkstus
Jos spėjimu, Balys Sruoga būtų miręs jau lageryje, jei ne gydytojas prof. Antanas Starkus, atkreipęs dėmesį į silpną rašytojo širdį ir visokiais būdais stiprinęs ją kofeinu. Sruogienė gamino ir siuntė vyrui į Štuthofą kavos mišinį, greičiausiai maišytą su gilių kava. Kiti lietuviai kaliniai laiškuose artimųjų taip pat prašė atsiųsti Sruogai kavos, nes „jo širdžiai blogai“.
Kai naciai evakavo Štuthofo stovyklą ir varė kalinius, nepastovinčius ant kojų tiesiog nušaudavo. „Sruoga anksčiau buvo drūtas vyras, 1,90 cm ūgio. Dabar kiti kaliniai jį tempė už pažastų, kad naciai nepamatytų, jog gulinėja, ir nenušautų. Paslėpė name, kur sovietų kareiviai juos visus ir surado“, – pasakoja muziejininkė.
„Dievų miške“ senas kalinys moko naujokus, kaip išgyventi. Pirmoji ir svarbiausia sąlyga – negerti jokio vandens. „Cvirka buvo sakęs: „Nu kas ta koncentracijos stovykla – pajūrio kurortas!“ O tas „pajūrio kurortas“ buvo tobulai pritaikytas naikinti žmones: 3 kilometrai iki jūros, nuolat šalta, vėjai, po smėliu pelkė, paviršinis vanduo labai nešvarus, kilo šiltinės epidemija“, – vardija Baltrukevičienė.
Kiti lietuviai kaliniai laiškuose artimųjų taip pat prašė atsiųsti Sruogai kavos, nes „jo širdžiai blogai“.
Antroji sąlyga – saugotis, kad neatmuštų inkstų. „Greičiausiai Sruogai juos atmušė, nes jis susirgo uremija. Mano manymu, pašlijusi inkstų veikla buvo reikšminga negalavimų priežastis“, – spėja pašnekovė.
Tikrasis Sruogos sumanymas
„Dievų miškas“ gyveno savo gyvenimą. Pasak Baltrukevičienės, sovietmečiu buvo sudaryta tekstologinė komisija, sprendusi, kurios knygos gali išvysti dienos šviesą, kurios – ne. Po autoriaus mirties praėjus 10 metų, „Dievų miškas“ buvo išleistas Balio Sruogos „Raštų“ V tome.
„Pusiau slapta, pusiau akivaizdžiai. Aišku, be sovietų ideologo ir trėmimų vykdytojo Kazio Preikšo pritarimo. Tas pasiuto pamatęs, kad „Dievų miškas“ išleistas... Riedėjo tekstologinės komisijos narių galvos“, – pasakoja Baltrukevičienė.
1957 metų „Dievų miško“ leidimas sudarytas pagal cenzūruotą mašinraščio versiją. Vėliau veikalas buvo išleistas dar du kartus, tačiau rankraštis ir vėl nebuvo pasitelkiamas, redaktorių stengtasi atkurti mašinraščio tekstą.
„O tai nebuvo visai tikslu. Kai Sruoga suprato, į kokią Lietuvą sugrįžo, mašinraštyje, kitaip nei rankraštyje, atsisakė įvardyti konkrečius asmenis, minėjo tik jų profesijas, kad nepakenktų tiems žmonėms ir jų artimiesiems. Vis dėlto tai iškreipia pradinį Sruogos sumanymą“, – tvirtina Baltrukevičienė.
Antroji „Dievų miško“ redakcija buvo išleista 1997 metais. 2005 metais pasirodė dar viena, redaktorės Donatos Linčiuvienės parengta, redakcija, tačiau joje, kaip minėta, vėl nebuvo atsižvelgta į Sruogos rankraštį.
Galiausiai 2025-aisiais, praėjus 80 metų nuo „Dievų miško“ parašymo, LLTI mokslininkė dr. Neringa Markevičienė atkūrė originalų „Dievų miško“ tekstą, kokį ir buvo sumanęs rašytojas. Labai tikimasi, kad 2026 metais skaitytojus pasieks šis – naujausias – „Dievų miško“ leidimas.
Pliušinio šuniuko istorija
Viltis dar išvysti mylimas moteris Sruogos niekada neapleido. Kai rašytojas mirė, buvo žinoma, kad į tarnybinį jo butą turi atsikelti prof. Mykolaitis-Putinas. Tarnaitė paskubomis sudėjo velionio daiktus ir išsiuntė Sruogienei. Vanda tarp jų rado neišvaizdų pliušinį šuniuką, pavartė rankose ir atidavė anūkei žaisti. Po kiek laiko prairo šuniuko šoninė siūlė ir iškrito Sruogos vestuvinis žiedas. Toks buvo paskutinis jų susitikimas“, – baigia pasakojimą Miglė Baltrukevičienė.
***
Profesorių name (Tauro g. 10–3) veikia paroda „Kodėl išbraukta? „Dievų miško“ parašymo ir redagavimo istorija“, skirta kūrinio kelionei nuo pirminio, Sruogos sukurto, varianto iki šiandienos. Muziejaus darbo dienomis rengiamos ekskursijos (10 asmenų grupėms), per kurias parodos kuratorės literatūrologė dr. Neringa Markevičienė ir Profesorių namo muziejininkė edukatorė Miglė Baltrukevičienė pasakoja apie sudėtingą kūrinio istoriją, autoriaus gyvenimą ir „Dievų mišką“ šiandienos kontekste.
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
