Lapkričio 17 dieną Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) vienam iš buvusių vadovų, aktoriui, režisieriui Juozui Rudzinskui sukaktų 120 metų, rašoma LNDT pranešime žiniasklaidai.
Gimęs 1905 m. lapkričio 17 d. Rygoje, studijas baigęs 1930 m. Valstybės teatre, Vaidybos mokykloje (vadovas – Antanas Sutkus), pirmuosius vaidmenis kūrė Valstybės teatre (1930–1932), Valstybės teatro Šiaulių skyriuje (1932–1935, 1939–1941), Klaipėdos skyriuje (1935–1939). 1941–1966 m. – Lietuvos valstybinio akademinio (dabar nacionalinio) dramos teatro aktorius, 1946–1949 m. dėstė šio teatro vaidybos studijoje, 1949–1951 m. ir 1954–1966 m. – vyriausiasis teatro režisierius, 1954–1958 m. – direktorius, o 1962–1969 m. Lietuvos konservatorijoje dėstė aktorinį meistriškumą.
Juozas Rudzinskas buvo ypatingo temperamento aktorius, sukūręs daugiau kaip šimtą vaidmenų, tarp jų – Hertas (Hermano Heijermanso „Viltis“, 1936), Andželas (Victoro Hugo „Andželas“, 1939), Adomas (Heinricho von Kleisto „Sukultas ąsotis“, 1941), Tartiufas (Molière’o „Tartiufas“, 1945). Taip pat sukūrė nemažai vaidmenų tarybinės dramaturgijos pastatymuose. Režisieriai, skirdami pagrindinius vaidmenis, žinojo, kad išvys sodrią, įtaigią interpretaciją. Rudzinskas išsiskyrė raiškia tartimi, plastiškais judesiais, išraiškinga mimika, plačia gestikuliacija, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Žymesni jo režisuoti spektakliai: Williamo Shakespeare’o „Hamletas“ (1959), Henriko Ibseno „Šmėklos“ (1961), Marcelio Pagnolio „Topazas“ (1963), Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustas“ (1965), Vinco Krėvės „Skirgaila“ (1966), kuriame pats suvaidino Skirgailą. Visuose pastatymuose Rudzinskas daug dėmesio skyrė aktorių vaidybai, jų kuriamų vaidmenų charakteriams, tačiau suprato, kad režisūrai gebėjimų neturi. Jis suvokė, kad pagrindiniame Lietuvos teatre vyriausiuoju režisieriumi dirbti neprofesionalus režisierius negali. Ši savybė – blaivus savo gebėjimų vertinimas – brangintina iki šių dienų. J. Rudzinskas ieškojo žmogaus, kuris galėtų jį pakeisti.
Stebėjęs pirmuosius Henriko Vancevičiaus (1924–2014) darbus Kauno dramos teatre, J. Rudzinskas rūpinosi jo pakvietimu į tuometinį Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą. Taip ir įvyko: 1966–1989 m. H. Vancevičius tapo vyriausiuoju šio teatro režisieriumi. Rudzinskui teatro interesai buvo svarbesni už asmeninius. Gal todėl jis visą gyvenimą buvo bičiulis su Pranu Treiniu (1928–2025), kuris savo aktorinę karjerą taip pat pradėjo J. Rudzinsko spektakliuose, o vėliau jo buvo paskirtas direktoriumi. P. Treinys iki pat mirties J. Rudzinską minėdavo įvairiuose kontekstuose.
J. Rudzinsko mokinė, aktorė Aldona Janušauskaitė (1943–2024), pastebėjusi kolegų keliaklupsčiavimą prieš valdžią, visada primindavo mokytojo pamokymą: „Nenusiženkite, nes Melpomenė jums keršys.“ Ir iš tiesų – Janušauskaitė visą gyvenimą buvo išdidi, kandi, tvirto charakterio aktorė. Gal dėl to ji ir liko autoritetu talentingoms aktorėms.
Aktorė Vaiva Mainelytė apie Juozą Rudzinską dalijasi šilčiausiais prisiminimais: „Po baigimo mūsų – aktorių, dirbančių teatre, liko ne tiek jau daug: Vladas Bagdonas, Jonas Naujokas, Julija Kavaliauskaitė ir Egidijus Paulauskas. Aš išėjau į teatrą po trijų kursų. Apie Juozą Rudzinską galiu kalbėti kaip apie tėvą. Nors jis buvo nepaprastai griežtas, bet visą laiką [iš jo] jutau nepaprastą meilę man.“
V. Mainelytė pasakoja apie ritualus per paskaitas, apie mokytojo kantrybę, gebėjimą įkūnyti studentų vaidmenis ir subtilų, neįžeidžiantį griežtumą. Ji mini J. Rudzinsko pamėgtas pratybas gamtoje ir dažnus kvietimus studentams į namus Vienuolio gatvėje, kur jie kalbėdavosi apie teatrą, kultūrą ir gyvenimą. J. Rudzinskas ragino domėtis viskuo – ne tik tuo, ką siūlo konservatorija: „Tai – tik gairės ateičiai, o esmė – stebėti, žiūrėti ir skaityti.“
Ji prisimena ir reakciją į savo santuoką trečiame kurse – J. Rudzinsko nusivylimą, o vėliau ir šiltą susitaikymą: „Tu nuskynei pačią gražiausią gėlę iš mano darželio“, – pasakė jis jos vyrui, apkabino ir apsiašarojo.
Ji pasakoja ir apie linksmus epizodus, pavyzdžiui, aktorių pasirodymą kaip „rytietiškų svečių“ pasitinkant vėluojantį režisierių Romualdą Juknevičių, ar J. Rudzinsko pasiruošimą vaidmenims – blizginamus dantis prieš sceną.
„Apsivilko, neva, rytietiškus rūbus – apsisuko paklodėmis, užsidėjo pačių pasidarytus turbanus, atsiklaupė ir lankstėsi jam išlipant iš autobuso. Visam gyvenimui įsiminiau jo nuostabų Skirgailą“, – pasakoja aktorė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
